Mirties ir Prisikėlimo žinia. Kaip Lietuva prisimena popiežių Pranciškų

[intro_text content="Antrosios šventųjų Velykų dienos rytą pasaulį apskriejo žinia apie popiežiaus Pranciškaus mirtį. Ši nuojauta tvyrojo nuo tos dienos, kai popiežius buvo paguldytas į ligoninę dėl sunkios ligos, tačiau jis pats ir visa Bažnyčia savo laikysena liudijo tikėjimą ir viltį, kylančią iš Kristaus Prisikėlimo."]

Krikščioniškasis pasaulis švenčia Velykas – Kristaus Prisikėlimo iškilmę – svarbiausią ir didingiausią įvykį Dievo ir žmonijos istorijoje. Labai prasminga krikščioniui mirti per Velykas – tai fizinis įžengimas į Dievo slėpinį, realus sekimas Kristumi, atsiliepiant į Jo kvietimą savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Popiežius Pranciškus savo gyvenimu ir pontifikatu paliudijo ištikimą sekimą Kristumi.

Dienraštis „Bernardinai.lt“ pakalbino žmones, kurie popiežių Pranciškų yra sutikę iš arti, bendravę su juo.

Arkivyskupas K. Kėvalas: „Popiežiaus Pranciškaus iškeliavimas per Velykas ir ėjimas iki galo yra viena stipriausių jo žinių“

Kauno arkivyskupas metropolitas KĘSTUTIS KĖVALAS teigė gerai prisimenantis susitikimą su popiežiumi ir žinią, kad jis aplankys Lietuvą.

„Popiežiaus Pranciškaus mirtis – visam katalikiškam pasauliui didelis sukrėtimas, nes tai yra Tėvo mirtis. Išgirdus šią žinią iškart apima našlaičio jausmas. Simboliška, kad Viešpats pasišaukė popiežių per Velykas. Tai yra Dievo žinia mums visiems apie tai, kad esame Velykų žmonės, kad mirtis ir Velykos mums neša žinią apie Prisikėlimą kaip sudedamąją mūsų gyvenimo dalį. Popiežiaus Pranciškaus iškeliavimas per Velykas ir ėjimas iki galo yra viena stipriausių jo žinių“, – sakė jis.

[caption id="attachment_1210230" align="alignleft" width="2560"] Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]

Arkivyskupo K. Kėvalo tvirtinimu, vakarykštis Šventojo Tėvo palaiminimas buvo simbolis to, kad jis paaukojo visas savo jėgas, ėjo iki galo. „Popiežius atidavė paskutines jėgas, kad palaimintų žmones. Man tai yra įspūdingas Ganytojo, Tėvo ir Viešpaties pašauktojo liudijimas eiti atiduodant visas jėgas, godžiai nesilaikant tų įprastų, žmonėms priimtinų normų susilaikyti ir save saugoti. Popiežius Pranciškus dovanojo save pasauliui iki galo ir paliudijo savo išėjimu pačią svarbiausią žinią, kurią kiekvienas krikščionis neša kaip brangiausią. Esame Velykų žmonės ir, pasak apaštalo Pauliaus, gyvename ar mirštame Viešpačiui“, – samprotavo ganytojas.

„Man popiežius Pranciškus yra nepaprastos giedros, džiugesio ir Ganytojo, turinčio Tėvo širdį, pavyzdys. Jis buvo labai paprastas ir nepaprastas tuo pat metu. Kai tekdavo jam paspausti ranką ar žodelį tarti, jis visada atsiliepdavo su šypsena ir jautrumu.

Pati brangiausia popiežiaus Pranciškaus dovana man buvo 2017 metų lapkričio 8-oji, kai, lankydamasis Vatikane su žemaičių piligrimų grupe, audiencijos metu turėjau galimybę prieiti prie jo. Išgirdęs, kad aš iš Lietuvos, Šventasis Tėvas prabilo į mane angliškai: I had a dream… Beveik kaip Martino Lutherio Kingo eilutė… Tuomet jis pasakė: „Aš sapnavau, kad angelas mane kviečia atvykti į Lietuvą.“

Žvelgdamas jam į akis mačiau Viešpaties meilę mūsų tautai: „Aš atvykstu į Lietuvą.“ Buvau vienas pirmųjų, išgirdusių šią žinią. Pajutau tą jo tėvišką apglėbimą, tą žinią „Aš esu su jumis, aš noriu pas jus atvykti, jus padrąsinti, padovanoti jums džiaugsmą.“ Kai Pranciškus ištarė šiuos žodžius, nebegalėjau daugiau kalbėti, nes iš jaudulio, iš džiaugsmo ir dėl momento didybės, kad mūsų tėvynė sulauks popiežiaus vizito, net apsiverkiau“, – jautriais prisiminimais dalijosi arkivyskupas K. Kėvalas.

[caption id="attachment_960921" align="alignleft" width="2000"] Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]

Kardinolas A. J. Bačkis: „Pranciškui rūpėjo žmogus, gamta ir taika pasaulyje“

Vilniaus arkivyskupas emeritas, kardinolas AUDRYS JUOZAS BAČKIS pasakojo, kad jam su popiežiumi Pranciškumi teko mažai bendrauti. „Aš jau buvau baigęs eiti savo pareigas, kai jis perėmė popiežiaus tarnystę. Žavėjausi juo, ypač jo mintimis apie žmogiškąją brolybę, kad jos labai trūksta pasaulyje, todėl ją reikėtų atkurti. Pranciškui rūpėjo žmogus, gamta ir taika pasaulyje. Visa tai, ką jis darė, veda žmones į susitaikinimą, į gražesnio pasaulio kūrimą“, – sakė Jo Eminencija.

Kardinolas A. J. Bačkis pridūrė, kad šias Velykas labai gražiai ir ramiai atšventė su brolio vaikais, tvyrant šeimos nuotaikai. Pasidžiaugė, kad Kalvarijų parapijoje pakrikštijo dešimt suaugusių katechumenų. „Gyvenimas eina pirmyn – miršta popiežius, bet Bažnyčia gyvuoja toliau“, – viltingai tvirtino ganytojas.

[caption id="attachment_957942" align="alignleft" width="2560"] Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Vytautas Ališauskas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka[/caption]

Prof. V. Ališauskas: „Popiežius Pranciškus – ne teoretikas, o žmogus, kuris rūpinosi sielovada“

Apie popiežiaus Pranciškaus pontifikato reikšmę savo mintimis dalijosi Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui VYTAUTAS ALIŠAUSKAS.

Jis teigė, kad žinia apie popiežiaus mirtį nebuvo netikėta. „Tai nuostabus, didvyriškas pareigos atlikimo pavyzdys. Popiežius Pranciškus iki paskutinės minutės atliko savo pareigą. Buvo galima justi, jog jis sugrįžo iš ligoninės tam, kad sutiktų Velykas taip, kaip dera popiežiui – Vatikane“, – sakė jis.

Pranciškaus popiežiavimas, profesoriaus nuomone, buvo kitoks nei šv. Jono Pauliaus II ar Benedikto XVI. „Kita vertus, jis nuosekliai tęsė Bažnyčios atožvalgą į greitai besikeičiantį pasaulį. Jis bus prisimintas būtent kaip vienas iš trijų Bažnyčios atsinaujinimo popiežių, kurie pradėjo ir tęsė savo darbą Vatikano II susirinkimo perspektyvoje.

Žmonės ne visada atkreipia dėmesį, kad Pranciškus buvo ir gan konservatyvus popiežius, jis nesiveržė daryti spektakuliarių pokyčių. Didžiausią dėmesį jis skirdavo būtent sielovadai. Popiežius Pranciškus – ne teoretikas, o žmogus, kuris rūpinosi sielovada“, – akcentavo prof. V. Ališauskas.

Prof. P. Subačius: didžiausias įspūdis – gerokai pakeistas popiežiavimo stilius

Literatūrologas, istorikas, Vilniaus universiteto profesorius PAULIUS SUBAČIUS taip pat pripažino, kad žinia apie popiežiaus mirtį jam nebuvo netikėta.

„Visada gali turėti vilties, bet matėsi, kad popiežiaus liga buvo labai sunki, ir ilgas laikas, praleistas ligoninėje, bylojo, jog ne pernelyg tolimoje ateityje sulauksime konklavos, – mintimis dalijosi jis. – Žmonės galvojo, kodėl dalį pareigų sunkiai begalintis atlikti popiežius Pranciškus neatsistatydina kaip jo pirmtakas. Matyt, nebuvo norėta sukelti sumaišties.

Turbūt ir pačiam Pranciškui buvo aišku, kad gyvenimas nebus labai ilgas. Ko gero, jis norėjo tas paskutines dienas pabaigti taip, kad nebūtų problemiško pasitraukimo likus keliems mėnesiams iki mirties.“

Apžvelgdamas popiežiaus Pranciškaus tarnystės laiką, prof. P. Subačius prisiminė kalbas, kad tai būsiąs tik pereinamasis popiežius.

„Nuo pat Pranciškaus pontifikato pradžios buvo kalbama, kad jis bus gana trumpas, toks vadinamasis pereinamasis pontifikatas. Taip buvo šnekama dėl to, kad buvo žinoma apie sunkią arkivyskupo Jorge Mario Bergoglio sveikatą, kad jis dar nuo jaunystės turi rimtų sveikatos problemų – buvo netekęs dalies plaučio. Kita vertus, Pranciškaus pontifikatas truko gana ilgai, ir jo tikrai negali pavadinti nei trumpalaikiu, nei pereinamuoju“, – tvirtino pašnekovas.

[caption id="attachment_980081" align="alignleft" width="2000"] Literatūrologas, istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Paulius Vaidotas Subačius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]

Didžiausią įspūdį kalbant apie Pranciškaus pontifikatą, anot P. Subačiaus, paliko jo pakeistas popiežiavimo stilius, tokių dalykų kaip raudonų batelių avėjimas atsisakymas. „Pranciškaus popiežiavimo stilius nebuvo kitos krypties nei ankstesni, nes nuo XIX amžiaus galima vardinti vieną po kito veiksmus, kuriuos padarė popiežiai atsisakydami tam tikrų feodalinių išraiškų, tarsi popiežiaus kaip imperatoriaus ar karaliaus.

Popiežius Pranciškus tai dar labiau sustiprino atsisakydamas tokių visiškai buitinių dalykų – į tai buvo atkreiptas dėmesys jau pirmomis pontifikato dienomis, – jis atsisakė raudonų batelių, sakydamas, kad juos avint sunku vaikščioti, ir pasirinko įprastus juodus batus. Kitas pasirinkimas – gyventi Šv. Mortos namuose. Popiežius, nors ir būdamas Bažnyčios vadovas, tiesiog pasirinko būti visų tarnu.

Mano galva, Pranciškus liks katalikų širdyse, mintyse kaip artimas žmonėms popiežius“, – įsitikinęs prof. P. Subačius.

Kunigas S. Rumšas OP – apie jautrią akimirką Pranciškaus vizito Lietuvoje metu

Lietuvos vyskupų konferencijos Pasiruošimo popiežiaus Pranciškaus vizitui komiteto generalinis sekretorius dominikonas kunigas SAULIUS RUMŠAS sakė, kad pats su popiežiumi buvo susitikęs fragmentiškai. Įvairiuose renginiuose jį matė iš tolo, tačiau kartą turėjo galimybę asmeniškai pasilabinti su pontifiku.

„Vienu metu, prieš išvažiuojant į Kauną, buvo atskiras pasisveikinimas su popiežiumi. Susitikome, apsikeitėme keliais žodžiais. Popiežius paprašė pasimelsti už jį. Kiekvienas kunigas Mišių metu meldžiasi už popiežių, bet šįkart jo žodžiai privertė susimąstyti, ar mes iš tiesų meldžiamės, – tai buvo pagrindinis klausimas“, – susitikimą prisiminė kunigas S. Rumšas OP.

Jis papasakojo ir apie vieną itin jautrią akimirką, liudijančią Pranciškaus didelį dėmesį nuskriaustiesiems. „Įvairių susitikimų metu Lietuvoje buvo įdomu stebėti popiežiaus jautrumą. Kai jis pagerbė Lietuvos laisvės kovų aukas, matėsi, kad buvo labai stipriai sukrėstas įvairių pasakojimų ir liudijimų. Nors į nunciatūrą turėjo grįžti papamobiliu, pasiprašė parvykti automobiliu, nes emociškai buvo per daug sukrėstas, kad paskui šypsotųsi, mojuotų ir būtų laimingas.

Tai rodo popiežiaus jautrumą žmogiškai kančiai, istorijai. Iš esmės visu savo pontifikatu jis liudijo dėmesį nuskriaustiesiems“, – prisiminimais pasidalijo popiežiaus vizitą Lietuvoje koordinavęs kunigas S. Rumšas OP.

[caption id="attachment_978797" align="alignleft" width="2000"] Kunigas Saulius Rumšas OP. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]

Ambasadorė prie Šventojo Sosto S. Maslauskaitė-Mažylienė: „Pranciškaus išėjimas buvo labai šviesus“

Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui SIGITA MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ teigė, kad popiežiaus išėjimas antrosios Velykų dienos rytą tapo vilties ženklu.

„Vakar popiežius Pranciškus kreipėsi į pasaulį Urbi et orbi malda. Labai netikėta buvo tai, kad pasibaigus garsiajam paskelbimui Pranciškus išvažiavo į minią ir visiškai neskubėdamas važinėjo tarp tikinčiųjų, stabtelėdamas prie jų. Nors žinome, kad jam kalbėti buvo sunku, jo bendravimas buvo labiau neverbalinis. Tad tas Pranciškaus pasirodymas, bendravimas su žmonėmis buvo tarsi ramus, neskubus atsisveikinimas, šviesus ir gražus išėjimas“, – kalbėjo ambasadorė.

Anot jos, visi tikintieji žinojo, kad popiežius Pranciškus kovos visomis jėgomis ir bus su mumis iki pat paskutinės akimirkos. „Jo išėjimas buvo labai šviesus“, – viltingus žodžius tarė S. Maslauskaitė-Mažylienė.

Pati ambasadorė prie Šventojo Sosto popiežių Pranciškų prisimins kaip charizmatišką ir drąsų. „Pranciškus niekuomet nesislėpė po kaukėmis, nebijojo parodyti savo žmogiškumo, trūkumų, temperamento. Jis buvo atviras ir nuoširdus, bendraudamas su žurnalistais nevengė pasakyti aštrių, visuomenei aktualių dalykų. Netgi vakar visi juokavo, kad popiežius taip vėlai išvažiavo į minią dėl to, jog ginčijosi su gydytojais, kad jį išleistų. Tai parodo jo charakterio stiprumą, ryžtą ir žmogiškumą“, – pabrėžė pašnekovė.

[caption id="attachment_1242873" align="alignleft" width="1365"] Ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Urtės Sedvilaitės / Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka[/caption]

Buvusi ambasadorė prie Šventojo Sosto I. Vaišvilaitė: „Popiežius Pranciškus buvo labai giliai tikintis žmogus“

„Viešpats išklausė Pranciškaus maldą. Nes popiežius ne kartą yra sakęs, kad neatsistatydins ir tarnaus, kol galės. Tai jis ir padarė. Vakar paskutinį kartą pasveikino miestą ir pasaulį su šventomis Velykomis“, – sakė Bažnyčios ir meno istorikė, buvusi Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui IRENA VAIŠVILAITĖ.

Jos teigimu, Pranciškaus pontifikatas, trukęs 12 metų, yra be galo svarbus ir paliks gilų pėdsaką istorijoje. „Tai popiežius, kuris pradėjo sinodinį kelią, ragindamas tikinčiuosius ir visą Bažnyčią tapti susirinkimu ir iš naujo atrasti Evangeliją, ją skelbti ir liudyti savo bendruomenei. Tai popiežius, kuris kalbėjo apie kintantį pasaulį, kuriame gyvename, ir mūsų santykį su gamta.

Nors buvo bandoma jo pasisakymus pritempti prie pigių aplinkos apsaugos aktyvistų kalbų, atsivertę popiežiaus encikliką matome teologiją iš Senojo Testamento apie žmogaus kaip Dievo kūrinio santykius su visa kūrinija. Popiežius kalbėjo ir apie socialinius santykius, mūsų, kaip Dievo vaikų, santykius. Jis kartojo tai, ką Bažnyčia moko, tik kitokiais žodžiais, nes keičiantis laikams keičiasi ir visuomenė, jos kalba, požiūris“, – svarstė I. Vaišvilaitė.

Istorikė atkreipė dėmesį – Pranciškus pradėjo tam tikrus svarbius procesus, jo paskelbtos enciklikos buvo epochinės, atkreipiančios dėmesį į reikšmingus ne tik Bažnyčiai, bet ir pasauliui dalykus.

Taip pat I. Vaišvilaitė įvertino ir popiežiaus vizito Lietuvoje svarbą. „Lietuvos tikintieji turėtų prisiminti tai, ką jau yra užmiršę – popiežiaus vizitą mūsų šalyje. Ką jis jo metu kalbėjo, į ką atkreipė dėmesį – buvo pasakyta daug svarbių žinių, deja, jos užsimiršo. Lietuvos tikinčiųjų bendruomenė, o ir politinė, turėtų pergalvoti, kas vyko popiežiaus vizito metu, koks jis buvo, kas buvo pasakyta ir kaip mes elgėmės“, – akcentavo ji.

[caption id="attachment_936180" align="alignleft" width="2560"] Bažnyčios ir meno istorikė, buvusi ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Irena Vaišvilaitė. Domanto Umbraso nuotrauka[/caption]

I. Vaišvilaitės tikinimu, tik po mirties žmogus pradedamas labiau atsiminti. Gedėjimas taip pat yra atminimo proceso dalis. Dabar, anot jos, Bažnyčia pradės gedulo laiką, o po to ateis eilė istorijai.

„Popiežius Pranciškus buvo labai giliai tikintis žmogus. Jis gerbė, vertino įvairių tautų pamaldumo tradicijas“, – sakė I. Vaišvilaitė.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama