Trečiąsias Velykas ligoninėje tarnaujantis kun. G. Satkauskas: „Malda be meilės yra tik formalumas, kuris trukdo gyti“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Nors šventosios Velykos turėtų reikšti buvimą šeimos apsuptyje ir perpildytus mišrainėmis skrandžius, deja, kai kurių šventės atrodo kiek kitaip. Vietoj jaukių namų – balta palata, pypsintys aparatai ir lašelinė, o kalbas apie orą keičia malda už dar vieną išgyventą naktį. Tam, kad ligoniai ir jų artimieji neliktų vieni sunkiausią savo gyvenimo valandą, šešias dienas per savaitę budi Santaros klinikų kapelionu tarnaujantis kunigas GABRIELIUS SATKAUSKAS."]
Su kunigu Didžiojo ketvirtadienio išvakarėse susitinkame Santaros klinikų Dievo Gailestingumo koplyčioje. Pro vitražų stiklus krintantys saulės spinduliai taip nušviečia bažnyčią, kad ši tampa bene šviesiausia vieta visoje ligoninėje. Tam antrina ir pats kapelionas, džiaugdamasis neseniai baigtais remonto darbais – apsilankymas čia ir buvimas maldoje tapo dar mielesni.
Kunigas G. Satkauskas Santarų klinikose tarnauja jau trečius metus: lanko ligonius ir jų artimuosius, teikia sveikatos sakramentus, būna šalia skaudžią mirties valandą. Tokia tarnystė taip pat reiškia, kad kunigas trečias Velykas iš eilės praleis ligoninėje, laukdamas dar vieno iškvietimo. „Broliai, tėvai jau klausia – kada pietausime, kada vakarieniausime? Vis atsakau – nežinau, nes nuo ryto iki vėlios nakties bus tiek daug ligonių, kad neturėsiu tam laiko. Taip atrodo šventės daugumai kunigų – turime tarnauti, kad jūs švęstumėte“, – šypteli kun. G. Satkauskas gurkšnodamas kavą.
[caption id="attachment_1254820" align="alignleft" width="2500"]
Kunigas Gabrielius Satkauskas, Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]
Santaros klinikų kapelionas esate jau trečius metus. Kunige, ar greitai bėga laikas?
Taip, laikas tirpsta, o ypač kažką veikiant. Bet mano tikslas yra ne kiekybė ar aktyvumas, o savo veikimo motyvacijos suvienijimas su Dievo valia ir įsiklausymas, ko Jis nori. Tikiu, jeigu bendradarbiaujame su Dievu, Jis padaro 99 procentus darbo, o mums telieka vienas.
Stebint jūsų veiklą aišku – darbo ligoninėje netrūksta, net ir mes pokalbį pradėjome vėliau, nes turėjote suteikti Komuniją. Kaip atrodo jūsų kasdienybė?
Kasdienybė chaotiška, daug nuolatinio streso. Esu dvasinė skubi pagalba – vienas kunigas šešias paras budžiu prie telefono. Mane gali iškviesti bet kada, kartais būna tikra iškvietimų banga, kai esu prie ligonio vienoje reanimacijoje ir jau kviečiamas į kitą – retsykiais net nespėju visų fiziškai aplankyti.
Tai yra didelė malonė ir ypač prasminga tarnystė. Nuo to, ar pavyksta spėti aplankyti ligonį ir ar jis atsiveria Dievui, gali priklausyti jo likimas, amžinasis gyvenimas. Tarnaujant reikia būti pasiruošusiam budėti, kaip sako Jėzus: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“ Net ir mūsų pokalbio metu bet kada galiu būti iškviestas. Tai yra iššūkis, kaip išlaikyti ramybę, šviesą, viltį šiame skubėjime, neparodyti to ligoniui. Bet su patirtimi ir mylinčia širdimi tai įmanoma.
Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]
Kaip atrodo Velykų šventimas Santaros klinikose? Ar tai didelė šventė?
Didžiausia! Ateina labai daug medikų, ligonių, šalia gyvenančių žmonių, ir giliai išgyvename kiekvieną liturgijos dalį. Nežinau, kaip tai nupasakoti, reikia prisiliesti, patirti... Įsivaizduokite, negalite grįžti namo pas artimuosius, nes gyvenate kur nors toli Žemaitijoje, esate priverstas gulėti ligoninėje. O čia – daug sergančių brolių ir seserų, medikų, visi prieš Dievą lygūs, kaip Jo vaikai. Tą bendrystę, palaikymą galima jausti labai stipriai. Mus visus surenka Kristus, mūsų gydytojas.
Toks bendruomeniškumas tikriausiai tampa vienu iš vaistų kovoje su liga?
Būtent! Sekmadieniais tenka lankyti daug ligonių, todėl pirmadienį medikai mane sutikę sako: „Kunige, mes darome viską, stengiamės, atrodo, beviltiška situacija, bet jūs pasimeldžiate, ir viskas keičiasi.“ Sutrinku, kai tai girdžiu, sakau, kad tai ne aš, mes tiesiog meldėmės, o mums padėjo Dievas. Daug medikų tikina, kad malda turi daug didesnę galią nei placebas. Ligonio sakramentas, Komunijos priėmimas, atlikta išpažintis visiškai pakeičia žmogaus vidų, numeta naštą, o tada lieka dorotis tik su fizine liga.
Tobulas duetas: medikai gydo fizines ligas, o jūs – dvasines...
Žmogus turi kūną, sielą ir dvasią, todėl svarbu gydyti viską. Labai dažnai fizinių ir psichologinių ligų priežastis būna nuodėmė. Tai nereiškia, kad Dievas baudžia, nes tai yra mūsų pasirinkimų pasekmės. Tenka drąsinti ligonius, artimuosius, kad Dievas visus myli, atėjo gelbėti ir kenčia kartu, kad neliktume vieni, galėtume remtis pavyzdžiu, kaip įveikti sunkumus. Jis kenčia, kad galėtų kaip niekas kitas būti arti mūsų. Dievas nebaudžia, nes Jis pats yra nubaustas dėl mūsų pačių.
Yra du dvasiniai gydymo sakramentai: išpažintis ir Ligonio sakramentas. Kai žmogus priima sakramentą ir yra pagydomas vidus, jis gali kvėpuoti, vėl atsispiria į tvirtą pagrindą, o tada keičiasi išoriniai rodikliai.
Kadangi Velykas tenka leisti ligoninėje, kaip atrodo jūsų šventės tradicijos? Ar dažote margučius, sėdate prie šventinių patiekalų stalo?
Mielai, broliai, tėvai jau klausia – kada pietausime, kada vakarieniausime? Vis atsakau – nežinau, nes nuo ryto iki vėlios nakties bus tiek daug ligonių, kad neturėsiu tam laiko. Ačiū Dievui, kad yra aštuonios Velykų dienos, tad galima tą padaryti ir kitą dieną (juokiasi).
Kunigas Gabrielius Satkauskas, Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]
Pasidžiaugėte, kad neseniai buvo atlikti Dievo Gailestingumo koplyčios atnaujinimo darbai, kad ji būtų dar jaukesnė ir malonesnė būti. Žmonės noriai susirenka joje melstis?
Kadangi liga nesirenka laiko, o žmones nelaimės gali užtikti bet kada, norėjome, kad koplyčia būtų oazė, kur būtų galima ateiti pabūti tyloje kaip dvasiniame parke: Dievo akivaizdoje atsikvėpti, Jo šviesoje atsigauti. Ir patys medikai, matau, kaip po paros budėjimo užeina ryte, uždega žvakutę už tuos pacientus, kuriuos slaugo ar kurie mirė per jų pamainą. Kaip gražu, kad gydytojai darbą paaukoja Dievui ir lydi savo maldose pacientus!
Į koplyčią dažnai užsuka artimieji – prieš lankymą, po lankymo. Bažnyčia yra kaip šulinys dykumoje šalia sunkumų, kad bent galėtum atsigerti dvasinio vandens ar susišlapinti galvą, kad negautum saulės smūgio. Dauguma čia esančiųjų patys negali ateiti, todėl bažnyčioje meldžiamės už visus, apkabiname malda ligonius, jų artimuosius, medikus.
Kunigas Gabrielius Satkauskas, Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Jums jau teko patirti daug mirties valandų. Iš kur semiatės stiprybės išbūti tarp tiek kančios, skausmo, gedulo, kad uždaręs vienos palatos duris į kitą įžengtumėte šviesiai šypsodamasis, atvira širdimi?
Dėl tikėjimo mes galime matyti amžinojo gyvenimo perspektyvą. Mirties valandą meldžiamės kartu su ligonio artimaisiais, ir jam atleidžiamos visos nuodėmės, kad, jeigu žmogus užmigtų, keliautų net ne į skaistyklą, o į dangų. Žinojimas, kad jis priimdamas Komuniją priėmė Kristų ir yra susivienijęs su Dievu fiziškai, teikia aiškumą ir pagrįstą viltį, jog jo laukia amžinasis gyvenimas.
Labai sunku medikams, kai jie atiduoda visas jėgas, panaudoja savo žinias, ir vis tiek žmogus miršta, o skausmas ir mirtis triumfuoja. Tačiau tikėjimo dovana mums suteikė viltį. Ir priešingai, kai ligonis atmeta galimybę susitaikyti su Dievu ir miršta, tada kyla nerimas, baimė dėl žmogaus ir jo sielos.
Ar tenka koplyčioje sutikti ir bendrauti su ligoniais, jų artimaisiais, kurie visą gyvenimą gyveno ateistiškai, tačiau ligos akivaizdoje atsigręžė į Dievą?
Taip, dažnai tai būna ne staigus atsivertimas, bet procesas, vykstantis per visą gydymo laiką. Būna, kad savanoriai parodo meilę žmogui, kuris kenčia, neturi į ką atsiremti, ir tada jis natūraliai klausia – iš kur turi tokią šviesą? Kiekvienam sergančiajam galime parodyti kryptį, kad mano pamatas yra Dievas ir, jeigu nori, gali melstis, priimti sakramentą, ateiti į Mišias. Jeigu mes, Bažnyčia, esame šalia, gali įvykti susidraugavimas ir atsivertimas net po daugelio metų, kai suaugusieji priima krikštą ar po dešimtmečių atlieka išpažintį.
Kunigas Gabrielius Satkauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Su kokiomis mintimis turime minėti didįjį Kristaus Prisikėlimą?
Tai yra svarbiausios metų dienos, kaip Kristaus atvertas šonas ant kryžiaus. Iš tų trijų dienų trykšta malonės visus metus. Didįjį ketvirtadienį švenčiame didžiausias gautas dovanas, nes Jėzus paliko mums Mišias, Eucharistijos sakramentą, šventimo sakramentą, kunigystę – įrankius, kuriais jis gali sudabartinti mūsų buvimą sakramentuose. Dažnai pabrėžiame įsakymus, Dekalogą, bet Kristus paliko įgaliojimą dalyvauti meilės estafetėje ir mylėti taip, kaip mylėjo Jis: atiduodamas savo gyvybę, aukodamasis, plaudamas kitiems kojas. Tai galimybė atsikelti, atsinaujinti, pradėti viską iš naujo.
Vienas nekrikščionis pasakė katalikui: „Kaip jums gerai, jūs žinote, kaip galite gauti nuodėmių atleidimą.“ Tikrai – Kristus paliko būdą, kaip galime išsilaisvinti nuo nuodėmės, kaltės ir pradėti viską iš naujo. Kaip nuostabu, kad turime tokias dovanas ir malones! Visa tai kyla iš Velykų, iš šių trijų dienų, todėl kviečiu dalyvauti, prieiti kuo arčiau Jėzaus ir pamatyti, kaip viskas vyksta.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Kunigas Gabrielius Satkauskas, Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]
Santaros klinikų kapelionas esate jau trečius metus. Kunige, ar greitai bėga laikas?
Taip, laikas tirpsta, o ypač kažką veikiant. Bet mano tikslas yra ne kiekybė ar aktyvumas, o savo veikimo motyvacijos suvienijimas su Dievo valia ir įsiklausymas, ko Jis nori. Tikiu, jeigu bendradarbiaujame su Dievu, Jis padaro 99 procentus darbo, o mums telieka vienas.
Stebint jūsų veiklą aišku – darbo ligoninėje netrūksta, net ir mes pokalbį pradėjome vėliau, nes turėjote suteikti Komuniją. Kaip atrodo jūsų kasdienybė?
Kasdienybė chaotiška, daug nuolatinio streso. Esu dvasinė skubi pagalba – vienas kunigas šešias paras budžiu prie telefono. Mane gali iškviesti bet kada, kartais būna tikra iškvietimų banga, kai esu prie ligonio vienoje reanimacijoje ir jau kviečiamas į kitą – retsykiais net nespėju visų fiziškai aplankyti.
Tai yra didelė malonė ir ypač prasminga tarnystė. Nuo to, ar pavyksta spėti aplankyti ligonį ir ar jis atsiveria Dievui, gali priklausyti jo likimas, amžinasis gyvenimas. Tarnaujant reikia būti pasiruošusiam budėti, kaip sako Jėzus: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“ Net ir mūsų pokalbio metu bet kada galiu būti iškviestas. Tai yra iššūkis, kaip išlaikyti ramybę, šviesą, viltį šiame skubėjime, neparodyti to ligoniui. Bet su patirtimi ir mylinčia širdimi tai įmanoma.
Kai einu į maldą, kaip erelis atsitraukiu iš paukščio skrydžio pamatyti pasaulį Dievo akimis – kiek tai yra reikšminga, kad neužsisukčiau beprasmiškuose arba mažai dvasiškai naudinguose darbuose. Tad malda ir dvasinis gyvenimas yra pamatas.O kaip pavyksta rasti laiko poilsiui? Tikiu, nelengva visą laiką budėti. Kai einu į maldą, kaip erelis atsitraukiu iš paukščio skrydžio pamatyti pasaulį Dievo akimis – kiek tai yra reikšminga, kad neužsisukčiau beprasmiškuose arba mažai dvasiškai naudinguose darbuose. Tad malda ir dvasinis gyvenimas yra pamatas. Taip pat turiu dvasinį vadovą, su juo kas mėnesį susitinku, o kasdienėje maldoje prisiartinu prie Dievo. Su malda duodu tą dieną vairą vairuoti Dievui, o pats Jį seku. Aišku, esame iš kūno ir kraujo, todėl reikia dėti sąmoningas pastangas, planuoti laiką, taikyti metodikas, bandyti būti lanksčiam, nuolatos mokytis, augti, reflektuoti patirtį, kas nepavyksta. Visada reikia laviruoti ant bangos keteros, kad pavyktų plaukti ir gaudyti vėją. Turiu tarnysčių jaunimo centre ir su Vilniaus krašto ateitininkais, o visa tai derinti kartais atrodo kaip plaukti laivu per audrą. Vėjo krypčių yra daug, reikia pagauti tokį kampą, kad išbalansuotum tarp jų. Svarbiausia žinoti, dėl ko mes ką nors darome, kur plaukiame ir koks mūsų gyvenimo tikslas. Tada procesas įgauna jėgų, motyvaciją ir džiaugsmą. Nors ligos nesitaiko prie kalendoriaus, įžengėme į Didžiąją savaitę. Su kokiomis mintimis pasitinkate šį laikotarpį ir ar ligoninėje jaučiama šventinė nuotaika? Kaip ir visur, Verbų sekmadienį bažnyčioje buvo daugiausia žmonių – netilpo su verbomis koplytėlėje. Žinoma, verbomis pasirūpinau iš anksto, nes dauguma ligonių neturi galimybių jų įsigyti. Labai jautru, nes sergantis žmogus pas Dievą ateina turėdamas aiškią motyvaciją – ne iš reikalo ar progos, bet su pižama, lašeline, prastai jausdamasis, susitaręs su sesele, kad išleistų valandėlę. Tokiame būrelyje melstis ir stebėti, kaip meldžiasi ligoniai, yra labai stipru. Galbūt Mišiose jie dalyvauja paskutinį kartą gyvenime ir to dar nežino, nes vis dar laukia medikų išvadų. Tokia malda – tikra ir gili. [caption id="attachment_1254817" align="alignleft" width="2500"]
Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]
Kaip atrodo Velykų šventimas Santaros klinikose? Ar tai didelė šventė?
Didžiausia! Ateina labai daug medikų, ligonių, šalia gyvenančių žmonių, ir giliai išgyvename kiekvieną liturgijos dalį. Nežinau, kaip tai nupasakoti, reikia prisiliesti, patirti... Įsivaizduokite, negalite grįžti namo pas artimuosius, nes gyvenate kur nors toli Žemaitijoje, esate priverstas gulėti ligoninėje. O čia – daug sergančių brolių ir seserų, medikų, visi prieš Dievą lygūs, kaip Jo vaikai. Tą bendrystę, palaikymą galima jausti labai stipriai. Mus visus surenka Kristus, mūsų gydytojas.
Toks bendruomeniškumas tikriausiai tampa vienu iš vaistų kovoje su liga?
Būtent! Sekmadieniais tenka lankyti daug ligonių, todėl pirmadienį medikai mane sutikę sako: „Kunige, mes darome viską, stengiamės, atrodo, beviltiška situacija, bet jūs pasimeldžiate, ir viskas keičiasi.“ Sutrinku, kai tai girdžiu, sakau, kad tai ne aš, mes tiesiog meldėmės, o mums padėjo Dievas. Daug medikų tikina, kad malda turi daug didesnę galią nei placebas. Ligonio sakramentas, Komunijos priėmimas, atlikta išpažintis visiškai pakeičia žmogaus vidų, numeta naštą, o tada lieka dorotis tik su fizine liga.
Tobulas duetas: medikai gydo fizines ligas, o jūs – dvasines...
Žmogus turi kūną, sielą ir dvasią, todėl svarbu gydyti viską. Labai dažnai fizinių ir psichologinių ligų priežastis būna nuodėmė. Tai nereiškia, kad Dievas baudžia, nes tai yra mūsų pasirinkimų pasekmės. Tenka drąsinti ligonius, artimuosius, kad Dievas visus myli, atėjo gelbėti ir kenčia kartu, kad neliktume vieni, galėtume remtis pavyzdžiu, kaip įveikti sunkumus. Jis kenčia, kad galėtų kaip niekas kitas būti arti mūsų. Dievas nebaudžia, nes Jis pats yra nubaustas dėl mūsų pačių.
Yra du dvasiniai gydymo sakramentai: išpažintis ir Ligonio sakramentas. Kai žmogus priima sakramentą ir yra pagydomas vidus, jis gali kvėpuoti, vėl atsispiria į tvirtą pagrindą, o tada keičiasi išoriniai rodikliai.
Kadangi Velykas tenka leisti ligoninėje, kaip atrodo jūsų šventės tradicijos? Ar dažote margučius, sėdate prie šventinių patiekalų stalo?
Mielai, broliai, tėvai jau klausia – kada pietausime, kada vakarieniausime? Vis atsakau – nežinau, nes nuo ryto iki vėlios nakties bus tiek daug ligonių, kad neturėsiu tam laiko. Ačiū Dievui, kad yra aštuonios Velykų dienos, tad galima tą padaryti ir kitą dieną (juokiasi).
Mes meilę parodome, kai reaguojame iš karto, o ne žiūrime į kalendorių ir sprendžiame, labiau tinka trečia ar ketvirta valanda.Išgyvenu įtampą, nes turiu taip pat gerbti tėvą ir motiną, nesvarbu, kad esu kunigas. Švelniai bandau visus kreipti Kristaus link ir parodyti, kad yra ligonių, kurių niekas neaplankys. Kristus taip pat buvo išprotėjęs dėl ligonių, juos gydydavo, o artimieji sakydavo: „Jis kaip galvos netekęs.“ Taip atrodo šventės daugumai kunigų – turime tarnauti, kad jūs švęstumėte. O klinikos dirba visą parą – kai yra ligonis čia ir dabar, kuriam reikia dvasinio gydymo, negaliu sakyti: „Palauk, po valandos, gal rytoj.“ To žmogaus gal jau nebus kitą dieną, arba jis neatlaikys nakties, palūš dvasiškai. Mes meilę parodome, kai reaguojame iš karto, o ne žiūrime į kalendorių ir sprendžiame, labiau tinka trečia ar ketvirta valanda. Malda be meilės yra tik formalumas, kuris trukdo gyti. Turbūt ir pačių ligonių artimieji nori pavaišinti kunigą? Būna, būna... Esu labai dėkingas, bet atsisakau, nes šalia laukia kaimynai ir nėra kur pasidėti. Be to, Vilniuje gyvena įvairių tautybių žmonės, kurie nori melstis angliškai, rusiškai, lenkiškai, ispaniškai, itališkai... Reikia nešiotis daug apeigynų, Švenčiausiąjį Sakramentą, du telefonus – nebėra laisvų rankų. [caption id="attachment_1254816" align="alignleft" width="2500"]
Kunigas Gabrielius Satkauskas, Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]
Pasidžiaugėte, kad neseniai buvo atlikti Dievo Gailestingumo koplyčios atnaujinimo darbai, kad ji būtų dar jaukesnė ir malonesnė būti. Žmonės noriai susirenka joje melstis?
Kadangi liga nesirenka laiko, o žmones nelaimės gali užtikti bet kada, norėjome, kad koplyčia būtų oazė, kur būtų galima ateiti pabūti tyloje kaip dvasiniame parke: Dievo akivaizdoje atsikvėpti, Jo šviesoje atsigauti. Ir patys medikai, matau, kaip po paros budėjimo užeina ryte, uždega žvakutę už tuos pacientus, kuriuos slaugo ar kurie mirė per jų pamainą. Kaip gražu, kad gydytojai darbą paaukoja Dievui ir lydi savo maldose pacientus!
Į koplyčią dažnai užsuka artimieji – prieš lankymą, po lankymo. Bažnyčia yra kaip šulinys dykumoje šalia sunkumų, kad bent galėtum atsigerti dvasinio vandens ar susišlapinti galvą, kad negautum saulės smūgio. Dauguma čia esančiųjų patys negali ateiti, todėl bažnyčioje meldžiamės už visus, apkabiname malda ligonius, jų artimuosius, medikus.
Jėzus mums paliko sveikatos sakramentą, todėl tai yra pats stipriausias būdas prašyti Dievą gydymo.Jau pusantrų metų bandau sukurti sielovadinę sistemą, kuri būtų paremta savanoriais, pasauliečiais. Yra 120 skyrių, o aš turiu viziją, kad kiekviename skyriuje būtų po du ilgalaikius savanorius, kurie ateitų bent kas savaitę. Ne tam, kad kviestų į Mišias ar iš karto siūlytų sakramentus, bet kad būtų prie ligonių, juos išklausytų, pakalbintų, padėtų pavalgyti. Jeigu sergantis žmogus yra atviras, galima pasiūlyti melstis už jį. Jeigu tikintis, galima priimti Komuniją – ne tik sekmadienį, bet ir dažniau, ypač sergant, kai reikia sustiprinimo. Jėzus mums paliko sveikatos sakramentą, todėl tai yra pats stipriausias būdas prašyti Dievą gydymo. Jeigu nori – priimk, bet nebijok, nes tai nėra paskutinis patepimas. Ar vis dar pastebite klaidingą supratimą apie sakramentus? Kiek dažnai tenka žmones drąsinti, kad tai suteiks jėgų, Dievo malonę, o ne reikš artėjančią mirtį? Su tuo tenka susidurti labai dažnai. Gal dėl to, kad, kai sergame ir mūsų ateitis neaiški – ar mirsiu, ar išgyvensiu, – būna labai baisu. Jeigu žmogus nepažįsta kunigų, turi skaudžios patirties Bažnyčioje, tai pamatęs kunigą dar stipriau pajunta mirties baimę. Bet mes drąsiname, kad tai yra sveikatos sakramentas, kurį teikė pats Kristus gydydamas ligonius: dėdavo ant jų rankas, patepdavo, palaimindavo. Vėliau liepė apaštalams eiti gydyti ligonių, tepti juos aliejumi, o šie grįžę džiaugėsi Jėzui, kiek daug žmonių pagijo. Kai Kristus įkūrė Bažnyčią, Jis liepė tai tęsti. Labai gaila, kai žmogui pasiūlius pasimelsti už jo sveikatą šis išsigąsta: „Ne, aš dar nemirštu.“ Baimė yra reikšminga, nes žmogui reikia sveikatos, bet jis atsisako vaistų. O kai miršta, melsti sveikatos būna per vėlu. Ligonio patepimo sakramentas teikiamas kaip sveikatos sakramentas, o jeigu žmogus yra mirštantis, tada kviečiame kunigą, kad jis suteiktų ligoniui viatiką – išvertus iš lotynų kalbos „maistą kelionei“. Tam, kad šventąja Komunija žmogų sustiprintų, kad jis nepalūžtų, išliktų tvirtas tikėjime, viltyje, meilėje. Viatika taip pat atliekama tepant aliejumi, kad žmogus būtų sustiprintas dvasiškai mirties akivaizdoje, bet daug svarbiau, kad prieš tai jam atleidžiamos nuodėmės, jis priima Komuniją. Gal iš baimės Ligonių patepimo sakramentą laikome kaip viatiką mirštančiajam, nors iš tiesų Kristus tai paliko kaip gydymą. [caption id="attachment_889697" align="alignleft" width="1500"]
Kunigas Gabrielius Satkauskas, Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Jums jau teko patirti daug mirties valandų. Iš kur semiatės stiprybės išbūti tarp tiek kančios, skausmo, gedulo, kad uždaręs vienos palatos duris į kitą įžengtumėte šviesiai šypsodamasis, atvira širdimi?
Dėl tikėjimo mes galime matyti amžinojo gyvenimo perspektyvą. Mirties valandą meldžiamės kartu su ligonio artimaisiais, ir jam atleidžiamos visos nuodėmės, kad, jeigu žmogus užmigtų, keliautų net ne į skaistyklą, o į dangų. Žinojimas, kad jis priimdamas Komuniją priėmė Kristų ir yra susivienijęs su Dievu fiziškai, teikia aiškumą ir pagrįstą viltį, jog jo laukia amžinasis gyvenimas.
Labai sunku medikams, kai jie atiduoda visas jėgas, panaudoja savo žinias, ir vis tiek žmogus miršta, o skausmas ir mirtis triumfuoja. Tačiau tikėjimo dovana mums suteikė viltį. Ir priešingai, kai ligonis atmeta galimybę susitaikyti su Dievu ir miršta, tada kyla nerimas, baimė dėl žmogaus ir jo sielos.
Ar tenka koplyčioje sutikti ir bendrauti su ligoniais, jų artimaisiais, kurie visą gyvenimą gyveno ateistiškai, tačiau ligos akivaizdoje atsigręžė į Dievą?
Taip, dažnai tai būna ne staigus atsivertimas, bet procesas, vykstantis per visą gydymo laiką. Būna, kad savanoriai parodo meilę žmogui, kuris kenčia, neturi į ką atsiremti, ir tada jis natūraliai klausia – iš kur turi tokią šviesą? Kiekvienam sergančiajam galime parodyti kryptį, kad mano pamatas yra Dievas ir, jeigu nori, gali melstis, priimti sakramentą, ateiti į Mišias. Jeigu mes, Bažnyčia, esame šalia, gali įvykti susidraugavimas ir atsivertimas net po daugelio metų, kai suaugusieji priima krikštą ar po dešimtmečių atlieka išpažintį.
Mes, krikščionys, turime ne primesti ar bandyti įtikinti, kad Kristus tave išgelbės, bet būti šalia ir palydėti.Religijos psichologija teigia, kad atsivertimai vyksta per netektis, ligas, artimųjų praradimus – tai, kas sukrečia vertybių sistemą, pamatą, iš naujo patikrina gyvenimo prasmingumą. Mes, krikščionys, turime ne primesti ar bandyti įtikinti, kad Kristus tave išgelbės, bet būti šalia ir palydėti. Kančia ir tikėjimas turi būti išgyvenami brandžiai siela ir širdimi, ne formaliai. Tik tada, kai žmogus ateina pas Dievą, gali įvykti tikrasis atsivertimas. Deja, būtent švenčių metas ir pošventinis laikotarpis kai kam tampa emociškai sudėtingiausiu, vienišumo etapu, tada skaičiuojama daugiausia savižudybių. Kaip išlaikyti viltį ir tikėjimą, kai pasiduoti atrodo vienintelė išeitis? Dabar plinta viena baisiausių ligų – beviltiškumas, beprasmiškumas, dvasinė mirtis. Per daug dėmesio skiriame materialumui, išorei. Dominuoja arba kraštutinis materializmas, arba kraštutinis spiritizmas. Dievą labai lengva pamesti visą dėmesį sutelkus tik į materiją, karjerą, kai daug žmonių pervargsta ir pameta tikėjimą, nors jo trokšta. Kristus prisikėlė, vadinasi, gyvenime yra Dievas, turime tikslą ir prasmę. Kas paskatintų labiau atsiverti tikėjimui? Atsakyčiau, paprastai – pasiimti vieną iš keturių Evangelijų, skaityti tyloje skiriant laiko Dievui ir sau. Antras žingsnis – jeigu esi krikščionis, pasiryžti atlikti išpažintį. Tai yra pirmas gydymo vaistas nuimant naštą, ištraukiant nuodus, kad dvasia galėtų atgimti ir kvėpuoti, sąžinė vėl atbustų. Sąžinė neturėtų mūsų graužti, nes ji yra kompasas, Dievo balsas, vedantis mus gyvenimo kely. Be jo gausime labai daug žaizdų, parklupsime ir liksime gulėti. Tad per Velykas kviečiu paskaityti Evangeliją, atlikti išpažintį, išsilaisvinti iš nuodėmių. Tai yra džiaugsmo sakramentas, kurį reikia atnaujinti, tokiu būdu pagydyti savo vidų, o tada klausyti Dievo įkvėpimo. Toks veiksmų planas per aštuonias Velykų dienas yra gera galimybė atnaujinti santykį su Dievu, tai yra pamatas ir džiaugsme, ir varge. Linkiu pajusti, kad gyvenimas turi prasmę, esame vertingi, turime ypatingą tikslą – gelbėtis nuo beviltiškumo, tuštumo. [caption id="attachment_1122086" align="alignleft" width="1365"]
Kunigas Gabrielius Satkauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Su kokiomis mintimis turime minėti didįjį Kristaus Prisikėlimą?
Tai yra svarbiausios metų dienos, kaip Kristaus atvertas šonas ant kryžiaus. Iš tų trijų dienų trykšta malonės visus metus. Didįjį ketvirtadienį švenčiame didžiausias gautas dovanas, nes Jėzus paliko mums Mišias, Eucharistijos sakramentą, šventimo sakramentą, kunigystę – įrankius, kuriais jis gali sudabartinti mūsų buvimą sakramentuose. Dažnai pabrėžiame įsakymus, Dekalogą, bet Kristus paliko įgaliojimą dalyvauti meilės estafetėje ir mylėti taip, kaip mylėjo Jis: atiduodamas savo gyvybę, aukodamasis, plaudamas kitiems kojas. Tai galimybė atsikelti, atsinaujinti, pradėti viską iš naujo.
Vienas nekrikščionis pasakė katalikui: „Kaip jums gerai, jūs žinote, kaip galite gauti nuodėmių atleidimą.“ Tikrai – Kristus paliko būdą, kaip galime išsilaisvinti nuo nuodėmės, kaltės ir pradėti viską iš naujo. Kaip nuostabu, kad turime tokias dovanas ir malones! Visa tai kyla iš Velykų, iš šių trijų dienų, todėl kviečiu dalyvauti, prieiti kuo arčiau Jėzaus ir pamatyti, kaip viskas vyksta.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
