Publicistė J. Micevičiūtė: ispanai palieka nuodėmes Kristaus kape ir kartu su Juo prisikelia
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Velykos Ispanijoje – didingos it pats Kristaus Prisikėlimas. Per Didžiąją savaitę šioje šalyje gausu tikėjimo simbolių: akys raibsta nuo iškilmingų procesijų, kurios garsais drebina grindinį ir pripildo orą smilkalų aromato. Ant puošnių sostų nešamos Kristaus ir Mergelės Marijos skulptūros įsilieja į miesto erdvę pašventindamos kasdienio gyvenimo vietas."]
Kristaus Prisikėlimas krikščionims yra galimybė atversti baltą lapą be nuodėmių. Apie šias senas, įspūdingas ir vis dar gyvas ispanų Velykų tradicijas dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja publicistė, vertėja, piligriminių kelionių Ispanijoje gidė, knygų autorė JŪRATĖ MICEVIČIŪTĖ.
[caption id="attachment_1254543" align="alignleft" width="2560"]
Publicistė, vertėja, piligriminių kelionių Ispanijoje gidė, knygų autorė Jūratė Micevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Lietuvoje per Velykas ridenami kiaušiniai, Ispanijoje – prisikeliama su Kristumi
Dažnas lietuvis metų pabaigoje, gruodžio 31-ąją, apmąsto: ką nuveikė per šiuos metus gero, gal ką blogo, ką reikėtų palikti šiais metais, o ką pasiimti į naujus. Pasak J. Micevičiūtės, toks laikas krikščioniui turėtų būti gavėnia, kai permąstome savo gyvenimą, kad atgimtume kartu su Kristumi. Kad mūsų nuodėmės būtų nusiųstos į kapą ir sekmadienį prisikeltume su Juo švarūs, pasiruošę ir tyri.
Velykos lietuviams atrodo ne tokia reikšminga šventė, ji minima santūriau, palyginti su stipriai juntama Kalėdų dvasia namuose, gatvėse ir bažnyčiose. Ispanams atvirkščiai – Kalėdos praeina tarsi eilinė šeimos šventė, o Velykos jau kelis šimtmečius švenčiamos kaip pats didžiausias metų įvykis.
Ypač trankiai minima Didžioji savaitė prieš Velykas. Atrodo, kad ispanams ši savaitė, vadinama Semana Santa, net svarbesnė už pačias Velykas. „Ispanijoje laisvos dienos prasideda jau nuo Šventosios savaitės trečiadienio popietės. Daugelyje miestelių žmonės nedirba. Šis laisvas laikas trunka iki penktadienio. Šeštadienį visi grįžta prie darbų, o sekmadienį vėl turi laisvą dieną“, – pasakoja J. Micevičiūtė.
Lietuvių Velykų šventimo papročiai skiriasi nuo ispanų. Pasak pašnekovės, tai suprantama, nes skiriasi ir gamta, ir istorija. Lietuvoje Velykos švenčiamos ir kaip gamtos pabudimas, prisikėlimas: pražysta žibutės, parskrenda gandrai, visa gamta keliasi iš žiemos miego. Ispanijoje tokio ryškaus gamtos sezonų perėjimo nėra.
Lietuva buvo pakrikštyta prieš 600 metų, o Ispanijoje pirmieji krikščionys atsirado beveik prieš 2000 metų. J. Micevičiūtės manymu, šis itin krikščioniškas kraštas Velykas švenčia be pagoniškų liekanų, o mūsų kiaušinių dažymas ir ridinėjimas gali būti pagoniškas.
„Nei Evangelijose, nei Biblijoje apie kiaušinius ar Velykų zuikučius nieko nerašoma. Tai reiškia, kad šią tradiciją mes perėmėme iš kažkur kitur. Jeigu ispanui Velykų proga dovanočiau atviruką su kiaušiniais, turėčiau ilgai aiškinti, ką tai reiškia“, – tradicijas lygina publicistė.
[caption id="attachment_1254535" align="alignleft" width="1702"]
Basos kojos liudija, kad sosto nešėja yra asmeniškai pasižadėjusi Dievui arba Jam atsidėkoja už malonę. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1254536" align="alignleft" width="2560"]
Didžiojo penktadienio priešaušrio procesija. Penktą valandą ryto išnešamas sostas. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1254542" align="alignleft" width="2560"]
Šventos ir kasdienės erdvės susipina. Net parduotuvių vitrinose išstatomi atvaizdai, kurie bus nešami gatvėmis per procesiją. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka[/caption]
Miestas tampa bažnyčia
Per Velykas Ispanijoje vyksta įspūdingos procesijos, kurių metu nešami didžiuliai sostai, vaizduojantys Kristaus ir Mergelės Marijos gyvenimo scenas. Šiuos sunkius atvaizdus ant pečių gabena šimtai atgailautojų, apsirengusių tradicine apranga, kuri dažnai dengia veidą. Eiseną lydi iškilminga muzika ir smilkalų kvapas.
Pirminis procesijų tikslas buvo tikėjimo ženklus išnešti į gatvę, kad žmonės, nelankantys bažnyčios, bent akies krašteliu juos pamatytų. J. Micevičiūtė pasakoja, kad tokia procesija sustabdo gyvenimą miestelyje ir jis staiga tampa švento vyksmo vieta: „Atrodo, kad šventa vieta yra bažnyčia, o išėjus į gatvę verda kasdienis gyvenimas, vėl galima eiti gerti kavos, valgyti pyragėlius. Šias vietas tarsi atskiriame. Tačiau per Didžiąją savaitę viskas susimaišo: bažnyčia ištuštėja, ir atvaizdus, kurie buvo altoriuose, staiga pamatai gatvėje, aikštėje, prie parduotuvės, kur eini duonos nusipirkti. Atvaizdai tarsi atgyja. Kasdienės vietos tampa šventos.“
Jeigu miestelis nedidelis, nuo procesijos tiesiog negali pasislėpti. Kur eini – visur procesija. „Aklinai užsidarius langus, procesija vis tiek girdima. Šaižūs trimitų garsai ir būgnų dundėjimas virpina grindinį. Namai dreba. Ryškiai matyti eisena su žvakėmis – ji tiesiog šviečia. Be to, procesiją gali užuosti, nes smilkomi smilkalai. Ji skverbiasi į tave visais pojūčiais. Šiuo metu pasikeičia visas miestelis“, – išskirtinį atvirą renginį apibūdina publicistė.
Vienuose miestuose į gatves išnešami muziejiniai religiniai atvaizdai, kituose – populiarūs nauji. J. Micevičiūtės teigimu, štai Valjadolido miestas turi nacionalinį skulptūros muziejų, todėl jo gatvėmis nešamos vertingos XVI a. skulptūros. Dažnai tas pats sostas išgabenamas į gatves jau kelis šimtus metų. O Medinos del Kampo mieste, užsimena pašnekovė, nešamas visai nesenas atvaizdas „Kristus Mirties glėbyje“. Tai įspūdingas šiuolaikinio skulptoriaus kūrinys, kurį viena religinė brolija pasirinko nešti procesijoje.
Pašnekovė priduria, kad nauji atvaizdai dažniausiai yra išimtis, nes Ispanijoje daug išlikusių senųjų atvaizdų, ir žmonės nori matyti būtent juos.
[caption id="attachment_1254541" align="alignleft" width="1592"]
„Kristus Mirties glėbyje“. Ši palyginti nauja skulptūra (skulptorius – Ricardo Fkecha) nešama Medinos del Kampo procesijoje. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1254539" align="alignleft" width="2560"]
Didžiosios savaitės kulminacija – Prisikėlęs Kristus. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka[/caption]
Dideli kontrastai
Torrijas (tariama torichas) – paprastas saldumynas, Ispanijoje tradiciškai valgomas per Velykas. Batono riekelė pamirkoma piene, apvoliojama kiaušinio plakinyje ir kepama aliejuje, o paskui gausiai apibarstoma cukrumi ir cinamonu. J. Micevičiūtė aiškina, kad šis patiekalas yra toks paprastas dėl buvusio pavasarinio nepritekliaus. Seniau per Velykas aruodai būdavo ištuštėję, o likusius grūdus žmonės laikydavo sėjai. Velykų stalo vaišės ruoštos iš to, ko buvo likę.
Šių laikų ir senovės skirtumus parodo ne tik maistas. „Anksčiau visuomenė gyveno religijos ir Bažnyčios liturgijos ritmu. Tada buvo daugiau susikaupimo ir susilaikymo per gavėnią – barai prisilaikydavo, kad nesimatytų didelių linksmybių, šokių ir dainų. Dabar papročiai keičiasi, ir įdomu žiūrėti, kaip šalia religinių tradicijų verda pasaulietinis gyvenimas: gatvėmis juda procesijos, o greta veikia barai, arba jaunimas, grįžęs iš diskotekos, prisijungia prie procesijos. Keistai susipina tradiciniai ir šiuolaikiniai dalykai“, – apie besikeičiančią ispanų visuomenę kalba J. Micevičiūtė.
Per Kalėdas Ispanijos gatvės ištuštėja, nes visi leidžia laiką namuose su šeimomis, o per Velykas miestas prisipildo gyvybės. Šią didžiąją šventę minėti atvirai ispanams būdinga: „Žmogus, kilęs iš mažo miestelio, net jeigu yra netikintis ar atviras ateistas, artėjant Didžiajai savaitei ima papildomų atostogų ir važiuoja į savo miestelį. Ten apsivelka iš tėvo ar senelio paveldėtą procesijos apdarą, ima į rankas žvakę ir žingsniuoja eisenoje kartu su visais. Ne dėl to, kad tiki, bet dėl to, kad laikosi šeimos tradicijos“, – pabrėžia pašnekovė.
[caption id="attachment_1254546" align="alignleft" width="1024"]
Tradicinis ispaniškas skanumynas, valgomas Velykų laikotarpiu. Wikipedia.org nuotrauka[/caption]
Bėgantys nuo turistų
Jeigu per Didžiąją savaitę norėtume nukeliauti į Ispaniją, pamatytume, kad lėktuvų bilietai ir viešbučiai šiuo laikotarpiu yra kelis kartus brangesni. Šią savaitę į šalį suplūsta minios turistų, norinčių išvysti tradicines ispaniškas eisenas. J. Micevičiūtės teigimu, tai tapo kultūros reiškiniu, didele švente, panašiai kaip karnavalas Rio de Žaneire.
Garsiausios Ispanijoje procesijos vyksta Sevilijoje. J. Micevičiūtė pasakoja, jog žmonių ten susirenka tiek daug, kad sunku matyti pačią procesiją. O mažuose miesteliuose jas galima stebėti iš arti – kartais gali prisiliesti prie sosto, nes stovi visiškai arti. Taigi norint autentikos verta nors trumpam nuvažiuoti į mažesnį miestelį.
Tarp eisenos dalyvių yra iš tikrųjų išgyvenančių religinę patirtį. „Žmogus Dievo ko nors prašo ir duoda įžadą – jeigu noras išsipildys, jis dalyvaus procesijoje. Sostą nešti yra sunku – kelias valandas turi laikyti toną sveriantį sostą kartu su kitais 150 žmonių. Pažįstu vieną mamą, kuriai gimė sergantis vaikelis, ir ši pasižadėjo – jeigu jis išgyvens, ji neš Mergelės Marijos sostą. Vaikelis išgyveno, ir moteris tesėjo pažadą, nešė sostą, nors pati yra laiba“, – pasakoja J. Micevičiūtė.
Kartais procesijų dalyviai vengia didelio žiūrovų dėmesio. Pašnekovė mini, kad rengiamos ir slaptos atgailautojų procesijos, apie kurias niekas neskelbia. Jos vyksta keistu laiku keistose vietose, kad būtų išvengta žiūrovų. J. Micevičiūtė kalba, kad atgailautojai kartais nori išreikšti savo tikėjimą ypatingu būdu – eisenoje dalyvauja basi ar susirakinę grandinėmis.
Procesijose dėmesį atkreipia smailūs atgailautojų gaubtai. Veidą dengianti kaukė rodo, kad žmogus nori anonimiškumo – atgaila yra tik tarp jo ir Dievo.
„Kai procesija virto kultūros renginiu, tampa sudėtinga asmeniškai liudyti, išreikšti tikėjimą. Bet kartais ir pasaulietinėmis aplinkybėmis žmogus sugeba išgyventi gilų, asmeninį religinį jausmą. Tarp atgailautųjų galima pamatyti einantį basą 3–4 valandas gatvėmis, grindiniu. Supranti, kad tokiam žmogui tai asmeniškai svarbu ir jam nerūpi aplink esantys turistai, žiūrovai“, – apie matytas atgailautojų eisenas pasakoja J. Micevičiūtė.
[gallery ids="1254544,1254553,1254557,1254545,1254549,1254550,1254552"]
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter] [related]Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
