Kun. A. Peškaitis OFM: Didžioji savaitė – laikas bendrystei, meilei ir tarnystei

[intro_text content="„Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad neišvargstu, bet būna labai gera“, – patiriamą nuovargį Velykų laikotarpiu apibūdina brolis pranciškonas, Vilniaus šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas, kunigas ARŪNAS PEŠKAITIS OFM."]

Dienraščio „Bernardinai.lt“ laidoje „Aktualijų kompasas“ kunigas pranciškonas paaiškina Didžiosios savaitės esmę ir prasmę, pasakoja, koks jausmas yra melstis didelėje kunigų bendruomenėje, ir atskleidžia, kuo jam ypatinga Kristaus mirties diena ir Kryžiaus pagerbimo pamaldos.

Kunige, kas yra Didžioji savaitė ir kodėl ji tokia didi?

Velykos – pati svarbiausia liturginė iškilmė Bažnyčioje – ne tik katalikų, bet ir stačiatikių bei protestantų Bažnyčiose. Šia iškilme mes pažymime reikšmingiausią mūsų tikėjimo dalyką – Jėzaus Prisikėlimą: Kristus, atpirkęs mus ant Kryžiaus, atveria vartus į Dangų. Taip tradiciškai apibūdinamas Prisikėlimas ir jo vaisiai. Kartu tai labai asmeniška, nes kiekvienam suteikia viltį, kuri nesibaigia šioje žemėje ir šiuo horizontu. Ši viltis yra Dieve – amžinybės viltis. Todėl tai yra esminė liturginė šventė.

Pasiruošti šiai šventei skiriama visa gavėnia, bet dėmesys ypač krypsta į Didžiąją savaitę. Ji prasideda Verbų sekmadieniu ir baigiasi Velyknakčio Mišiomis. Savaitę vadiname Didžiąja, nes visa gavėnia yra kaip ėjimas per dykumą, ėjimas pasitikti Kryžiaus, ėjimas, kuriuo išgryniname savo sąžinę, o Didžioji savaitė yra didysis pasirengimas esminiam įvykiui, tarsi didis susikaupimas ir apmąstymas, kas vyko Velykų slėpinyje.

[youtube embed=nUYrqnaOtTs]

Minėjote, kad Kristaus Prisikėlimas yra mūsų tikėjimo esmė. Vadinasi, Velykos yra svarbiausia katalikų šventė, bet daugelis žmonių labiau švenčia Kalėdas. Jūsų nuomone, kodėl taip yra?

Aiškinti galima įvairiai. Trys didžiausios iškilmės Katalikų Bažnyčios liturgijoje yra Velykos, Sekminės ir Kalėdos. Sekminės, sakyčiau, yra labiausiai pamiršta šventė. Kartais sutinku žmonių, kurie tik atėję į Mišias sužino, kad tą dieną švenčiamos Sekminės.

Tiek Velykos, tiek Sekminės yra tikėjimo šventės pačia gryniausia prasme, nes jose glūdi tikėjimo slėpiniai. Tai nėra visuotinė patirtis – nei Šventosios Dvasios atėjimas į tavo ar bendruomenės gyvenimą, nei Jėzaus Prisikėlimas iš numirusių. Nežinau, ar kas nors gali pasakyti, kad matė ką nors prisikeliant iš numirusių, juo labiau niekada nematėme Šventosios Dvasios atėjimo. Mes tai juntame, išpažįstame. Turime Sutvirtinimo sakramentą, kuris atskleidžia šią tikrovę, tačiau pasaulietiniu žvilgsniu to nėra.

Per Kalėdas švenčiame gimimą. Tai irgi didelis slėpinys. Jeigu įsiklausai į jo prasmę, kad gimęs iš Mergelės Marijos kūdikis yra Dievas – nustėrsti. Vis dėlto kūdikio gimimas nėra neatpažįstamas slėpinys. Jis vienaip ar kitaip pažįstamas visam pasauliui ir kiekvienam žmogui. Kadangi tai visuotinė patirtis, manau, todėl ir šventė tampa labiau visuotinė.

Iš Didžiosios savaitės išskiriamas Didysis tridienis – ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis. Kyla klausimas: kur tada dingsta Didysis pirmadienis, Didysis antradienis ir Didysis trečiadienis? Tomis dienomis ką nors minime ar jos yra, nes tiesiog turi būti?

Viena vertus, teisingai – šios dienos turi būti – kaip tu jas išimsi iš savaitės? Kadangi savaitė simbolizuoja naująjį kūrimą per Dievo gailestingumą, ji ir yra septynios dienos. Pirmos didžiosios trys dienos neišsiskiria ypatinga liturgija. Trejetas – irgi biblinis skaičius. Pradedant nuo Senojo Testamento, kai skaičius trys vienaip ar kitaip iškyla į paviršių, ir baigiant Trejybės skelbimu Naujajame Testamente – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

[caption id="attachment_1253220" align="alignleft" width="2560"] Velyknakčio šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje. Tomo Vinicko / ELTA nuotrauka[/caption]

Paskutinės trys dienos yra tikros paskutinės gavėnios dienos, ir tai yra didysis pasirengimas. Tai šaukia į gilesnę pasirengimo kelionę finalo – Velykų – link. Kita vertus, dažnai tikintieji tik paskutinėmis minutėmis nori atlikti išpažintį. Čia galime atkreipti dėmesį į du dalykus: Velykų išpažintis gali būti atliekama ir po Velykų sekmadienio.

Ir nebus blogai, jeigu aš, tarkim, atšvęsiu Velyknakčio šv. Mišias ir tik kitą dieną nueisiu išpažinties?

Nebus blogai net jei ir po kelių savaičių. Kita vertus, kunigai dažnai pyksta: „O kur jūs buvote visa gavėnią?“ Šie dalykai man suprantami. Mums tenka tarnauti ir – kunigai, nepykite, kad taip sakau, – jeigu mes tris dienas patarnausime daugiau, nieko neatsitiks. Bus daugiau malonės, džiaugsmo. Žinote, kaip prieš Kalėdas norisi susitvarkyti kambarį? Prieš Velykas norisi ir sielą susitvarkyti. Jeigu tai bus ir po Velykų – nieko baisaus, viskas gerai. Ir man tas noras visai patinka.

Didysis tridienis prasideda Didžiuoju ketvirtadieniu. Rytą daugelis vyskupijos kunigų susirenka švęsti vadinamųjų Krizmos Mišių. Kokios tai  Mišios ir kodėl susirenka daugelis kunigų?

Jie kviečiami susirinkti į pagrindinę arkivyskupijos ar vyskupijos katedrą ir švęsti šv. Mišias su savo vyskupu. Švenčiama pati kunigystės esmė. Didysis ketvirtadienis yra kupinas džiaugsmo. Per šias šv. Mišias kiekvienoje vyskupijoje šventinami aliejai bus naudojami visus metus teikiant sakramentus. Didįjį ketvirtadienį parapija apsirūpina šiais dalykais, kad galėtų tarnauti žmonėms visus metus. Krizmos Mišios simbolizuoja kunigystės pradžią, mūsų pažadus ir vienybę.

[caption id="attachment_353640" align="alignleft" width="900"] Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos feisbuko paskyros nuotrauka[/caption]

O koks jums jausmas melstis tarp daugybės kunigų, kai pasisuki į kairę, į dešinę ir matai savo brolį kunigą?

Man tai – geras jausmas. Dažnai susitinku vieną ar kitą ilgai nematytą kunigą, tada galvoju, kaip jis pasikeitė ir ką išgyveno per tuos, tarkime, penkerius metus. Žinote, kiekvienas iš mūsų dažnai esame apsikrovęs savo darbais parapijose, bendruomenėse ir tarsi nejaučiame ar pametame ryšį net su buvusiais seminarijos kurso draugais. Vieni kursiokai susitinka kasmet, kiti – pasimeta. Šios šv. Mišios yra proga vėl susitikti, pasidomėti, kaip jie gyvena, kaip laikosi.

Kunigai – taip pat žmonės. Kartais per Krizmos Mišias patarnautojas nurodo, kad „kunigai stoja čia, o žmonės – ten“. Atrodo, kad kunigai – jau kaip ir ne visai žmonės, kokie nors pusžmogiai. Mes esame žmonės ir taip pat pasiilgstame, norime draugystės, bendrystės. Vieniems esu artimesnis, kitiems – tolimesnis. Su kai kuriais kunigais būnu nesimatęs septynerius metus, bet prieinu, ir kalbamės, lyg būtume išsiskyrę vakar.

Kartą mano sesė, būdama kapinėse, pasakė: „Man patinka čia būti, nes čia viskas baigėsi – nėra intrigų, pykčių.“ Prie Kryžiaus yra Jėzaus mirtis – ir nieko daugiau. Čia yra nuogas Kryžius, per kurį visi esame atpirkti.

Po Didžiojo ketvirtadienio ateina Didysis penktadienis. Tada prisimename Kristaus kančią ir mirtį. Ta diena yra vienintelė per metus, kai visame pasaulyje nelaikomos šv. Mišios?

Taip, tą dieną Katalikų Bažnyčioje niekur pasaulyje nevyksta šv. Mišios. Tai yra Kryžiaus pagerbimo iškilmė, pamaldos, kai prisimename kraupią tiesą, kad žmogumi tapęs Dievas prisiėmė visą žmogaus likimą – ir mirtį. Dievas tapęs žmogumi miršta.

Kartą mano sesė, būdama kapinėse, pasakė: „Man patinka čia būti, nes čia viskas baigėsi – nėra intrigų, pykčių.“ Prie Kryžiaus yra Jėzaus mirtis – ir nieko daugiau. Čia yra nuogas Kryžius, per kurį visi esame atpirkti. Kartais žmogus įprastai šv. Mišiose negali priimti Komunijos, o prieiti ir prisiglausti prie nuogo medinio kryžiaus gali kiekvienas. Jokių atstumų, nes Jėzus atpirko kiekvieną.

Dažnai sukrėstas ir nustebęs žiūriu, kaip prie to kryžiaus per pamaldas prieina žmonės, kurie įprastai gatvėje nesisveikina, nors abu yra katalikai, bet priešingų pažiūrų. Jie prieina prie pusiau paguldyto kryžiaus. Vienas – iš vienos, kitas – iš kitos pusės. Priklaupia, pabučiuoja jį arba prideda kaktą prie kryžiaus, ir jie yra lygūs, neteisiantys – tiesiog tikri Kryžiaus akivaizdoje.

Jus kaip kunigą toks vaizdinys net savotiškai graudina?

Be abejo. Žmonės kalba, esą kunigai pripranta prie šv. Mišių. Galbūt atsitinka, kad per Mišias atlieki liturginius veiksmus ir staiga supranti, jog tavo mintys kur nors klajoja. Bet Kryžiaus pagerbimo pamaldos mane be galo jaudina. Ten aš esu tiek, kiek galiu ir kiek leidžia Dievo malonė.

[caption id="attachment_979241" align="alignleft" width="2560"] EPA-EFE nuotrauka[/caption]

Ši savaitė tikrai įtempta, ir kunigams tenka didelis krūvis. Jūs labai pavargstate?

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad neišvargstu, bet būna labai gera. Taip, gera. Žinoma, pavargsti – tai natūralu. Aš šio nuovargio nesureikšminu. Jėzus turėjo nedaug galimybių pailsėti, nors suprato poilsio svarbą ir savo mokiniams liepdavo ilsėtis. Tačiau kai žmonės ateidavo pas Jį, Jėzus, užuot ilsėjęsis, pasirinkdavo žmones. Tai yra dienos, skirtos bendrystei, meilei ir, žinoma, tarnystei.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama