Kalėjime dirbanti F. Palaimaitė: „Pasirinkau ne darbą ar karjerą, o norą sužinoti ir patyrinėti, kas yra tiesa ir kas yra Jėzus“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="„Tos Dievo patirtys mane sužavėjo, nutariau stoti į teologiją. Rūpėjo svarbus klausimas: ar tai, kas apie Jėzų rašoma Šventajame Rašte, jau yra, ar dar turi įvykti? Pasibaigus sovietmečiui mūsų bažnyčiose buvo gedulas. Grįžusi iš tų stovyklų ateidavau šypsodamasi, o man per kuprą duodavo kokia babytė sakydama: „Tu čia nesišypsok, susikaupk.“"] Tuomet galvodavau: gal numiręs Jėzus vis dar neprikeltas?“ – sako buvusi Šventosios Šeimos kongregacijos vienuolė FAUSTA PALAIMAITĖ, šiuo metu dirbanti Resocializacijos skyriaus specialiste Kauno kalėjime. Užaugusi netikinčių žmonių šeimoje Fausta bažnyčioje pirmą kartą apsilankė būdama trylikos. „Į bažnyčią užklydau netyčia. Tėtis buvo inžinierius ir gavo užsakymą pastatyti kažkur laukuose koplyčią. Su šeima važiavome pažiūrėti tos koplytėlės šventinimo, paskui kunigas visus pakvietė vykti į bažnyčią. Tuo metu buvau ateistė, netgi priklausiau ateizmo būreliui. Energijos turėjau daug, tačiau kaimo mokykloje, kurioje tuomet mokiausi, dauguma mokytojų buvo ūkininkai, neturėjo jokio pedagoginio suvokimo, tad nelabai turėjau kur pasireikšti. Patyčios buvo žiaurios, nes tarybinėje sistemoje arba telpi į tą langelį, arba netelpi, ir tuomet nukerta viską, kas išeina už ribų. Bažnyčioje tuo metu klebonavo Vladislovas Baliūnas, šalia buvo ir jo sesuo Onutė Baliūnaitė, vienuolė. Ji sako: „Na, merginos, eikite rengtis tautiniais rūbais.“ Aš nemačiusi tų rūbų, rengiuosi jais, o ji: „Kas nebuvo išpažinties, tuoj pat eikite!“ Kai manęs paklausė, kada buvau, atrėžiau, kad esu nekrikštyta. O ji: „Nieko tokio, pakrikštysime.“ Dalyvauju prie altoriaus liturgijoje, man juokinga, o po visko sesutė pakvietė atvykti sekmadienį ruoštis krikštui. Tas rengimasis krikštui man priminė pionierių organizaciją, kur reikia paskanduot, pražygiuot. Nemačiau didelio skirtumo, nes ir pionierių organizacijoje tos „liturgijos“ buvo pakankamai. Maldų nesupratau, bet, kadangi buvau gabi, viską išmokau per mėnesį. 1989-ųjų gruodžio 23 dieną mane pakrikštijo“, – prisimena Fausta. „Patyriau Šventąją Dvasią su tėvu mėždama mėšlą“ Iki tol jai, aktyviai pionierei ir dar ateistei, jokio krikšto nereikėjo, nors mama jam rengėsi. Lietuva gyveno Sąjūdžio nuotaikomis, savo dienas baigė sovietų primestos pionierių ir komjaunuolių organizacijos, o Fausta pajuto poreikį priklausyti dar nepažintai organizacijai – Katalikų Bažnyčiai. „Jokio tikėjimo tuomet neturėjau, tačiau Bažnyčia mane priėmė lyg motina. Sesuo Onutė mums ruošdavo sumuštinių, pirkdavo sausainių, virdavo arbatos. Pas ją po Mišių dainuodavome patriotines dainas, statėme spektaklius, vėliau atsirado ateitininkai, mokėmės – o mokytis man patiko. Nebuvo patyčių, jautėme pagarbą, pas mus atvykdavo tokios žvaigždės kaip monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir kunigas Arvydas Petras Žygas. Svarinskas skaitė paskaitą apie alkoholio žalą, blaivybę, kvietė ruoštis šeimai ir pasižadėti, kad iki 21 metų nevartosime alkoholio. Man tai buvo puikus maištas, nes kai visiems reikėjo pirmą kartą nusigerti, aš to nedariau, elgiausi kitaip nei aplinkiniai“, – šypsosi Fausta. Atsivertimas įvyko po dvejų metų ateitininkų stovykloje, supratus, kad galima melstis viduje, nes iki tol „skanduotės“ bažnyčioje moteriai priminė pionierių organizaciją. [caption id="attachment_907899" align="alignleft" width="1000"]
Fausta Palaimaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] „Patyriau Šventąją Dvasią su tėvu mėždama mėšlą. Sieloje išgirdau: „Dieve, dėkoju Tau...“ Būdama septyniolikos sužinojau, kad krikščionis turi skaityti Naująjį Testamentą. Iš bažnyčios pasivogiau jį, nes buvau ateizmo išauklėta, kad viskas, kas bendra, yra visų. Išplėšiau pirmąjį lapą, kad nesimatytų bažnyčios užrašo, ir skaičiau Naująjį Testamentą šešerius metus. Ir dabar jį turiu, nešuosi į kalėjimą visą subraukytą, suskaitytą, apdriskusį. Tos Dievo patirtys mane sužavėjo, nutariau stoti į teologiją. Rūpėjo svarbus klausimas: ar tai, kas apie Jėzų rašoma Šventajame Rašte, jau yra, ar dar turi įvykti? Pasibaigus sovietmečiui mūsų bažnyčiose buvo gedulas. Grįžusi iš tų stovyklų ateidavau šypsodamasi, o man per kuprą duodavo kokia babytė sakydama: „Tu čia nesišypsok, susikaupk.“
Studijuodama Vytauto Didžiojo universitete teologiją, ketvirtame kurse nusprendžiau stoti į vienuolyną, pamaniau: jei Jis atidavė už mane gyvenimą, aš irgi noriu atiduoti.
Tuomet galvodavau: gal numiręs Jėzus vis dar neprikeltas? Tad pasirinkau ne darbą ar karjerą, o norą sužinoti ir patyrinėti, kas yra tiesa ir kas yra Jėzus. Tai Jis ir atlygino man už tą pasirinkimą. Studijuodama Vytauto Didžiojo universitete teologiją, ketvirtame kurse nusprendžiau stoti į vienuolyną, pamaniau: jei Jis atidavė už mane gyvenimą, aš irgi noriu atiduoti. Kito pasirinkimo nebuvo – tik vienuolynas, nors norėjau būti kunige, net svarsčiau pereiti į protestantų tikėjimą. Tačiau sužinojusi, kad jame nėra išpažinties ir Eucharistijos, supratau, kad toks man netinka“, – pasakoja Fausta. Brazilijos žmonės labai gerbia misionierius Šventosios Šeimos vienuolyne Fausta praleido 23 metus. Per tą laiką baigė jaunimo sielovados magistro studijas Saleziečių universitete Romoje ir vienuolikai mėnesių išvyko į misijas Brazilijoje. Norą ten keliauti sužadino studijų kolegos iš Lotynų Amerikos: susėdę prie stalo su nepaprasta meile ir nuoširdumu jie pasakodavo apie savo nuotykius iš tarnystės. Dauguma jų norėjo kuo greičiau baigti studijas ir grįžti į savo misiją, pas savo žmones. „Klausantis net širdis imdavo degti: aš irgi tą norėjau patirti. Man atrodė, kad šie žmonės buvo radę tai, ko aš ieškojau. Iš jų patyriau, kad tose bendruomenėse yra kažkas gyvo, tikro, džiugaus“, – prisimena Fausta. Ji norėjo vykti į Meksiką ar Argentiną, tačiau aplinkybės susiklostė kitaip. Faustą sutiko priimti Skalabriniečių kongregacijos bendruomenė Terezinoje, Brazilijos Piauí valstijos sostinėje. Situacija joje nebuvo paprasta, santykiai tarp seserų buvo įtempti, nes viena ruošėsi palikti kongregaciją ir ištekėti, kitos dvi nesutarė tarpusavyje. [caption id="attachment_1252867" align="alignleft" width="2048"]
Faustos Palaimaitės asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] „O aš buvau optimistė, laiminga, naivi. Susidraugavau su seserimi Marija, su kuria kartu darbavomės, – sako Fausta. – Ieškojau Kristaus, apie kurį perskaičiau Biblijoje būdama septyniolikos. Man reikėjo Jį patirti vaikštantį gatvėmis su manimi, apie Jį man pasakojo žmonės, atvykę iš Lotynų Amerikos. Mačiau, kaip dega jų širdys, kaip jie nori iš Romos vykti atgal į misijas. Na o europiečiai daugiausia kalbėdavo apie buitį ir materialius dalykus. Manau, kad Europoje nėra radikalaus neturto, čia norima saugumo, kurį pats susikuri. Brazilijoje gyvenome su sese Marija viename kambaryje, ir nebuvo sunkumų. Ten nebuvo skalbimo mašinos, nes misionieriai gyvena kaip ir kiti aplinkui. Gyventojai kenčia nuo daugybės apiplėšimų, grobimų. Atvykusią mane mokė: „Mergaite, per apiplėšimą viską jiems atiduok, nes, jei neduosi, tave nušaus ir viską vis tiek paims.“ Išėjęs pro duris niekada nežinojai, ar grįši, o mane ramindavo: „Sese, mes tave labai mylime, jei tave pagrobs, nesijaudink, surinksime išpirką.“ Vietiniai gyventojai nuoširdžiai mini savo kankinius, tokius kaip nužudytas vyskupas Romero, nes kankinystė jiems yra dalis Kristaus mokinystės.“ Fausta prisimena, kaip kartu su seserimi Marija eidavo kviesti į Mišias vilkikų vairuotojus, kurie atvykdavo į Tereziną. Brazilija yra milžiniška šalis, joje nėra geležinkelių, tad prekės po šalį vežiojamos vilkikais. Dalis vairuotojų išsinuomoja vilkikus ir važiuoja į aikšteles, į kurias atvyksta įmonių atstovai jų samdyti.
Brazilijos žmonės labai gerbia misionierius, vertina žmogų, palikusį patogią Europą ir atvažiavusį pas juos su Kristaus vardu.
„Eidavau į tas aikšteles su seserimi Marija. Nebijojau, kad užpuls ar išprievartaus, nes pas vairuotojus tuo tikslu ateina daugybė moterų. Tik nepatiko gašlus jų žvilgsnis, todėl ten eidavau tik su Marija. Tačiau įvyko lūžis, kai Dievas perkeitė tą žvilgsnį ir pamačiau jame Dievo alkį – jie nežinojo, kaip jį pasotinti. Kalbėdavau su jais apie Jėzų, o jie pasakojo apie Dievo stebuklus kaip Emauso mokiniai, kuriems užsidegė širdis. Brazilijos žmonės labai gerbia misionierius, vertina žmogų, palikusį patogią Europą ir atvažiavusį pas juos su Kristaus vardu. Šioje šalyje yra daugybė vadinamųjų bazinių bendruomenių, jos atsirado iš didelio pasauliečių sąmoningumo. Nežinau, ar pas mus pritrūkus kunigų atsirastų tokia parapija, kurioje žmonės susirinktų dėl žodžio liturgijos ir dalintųsi Komuniją. Jei ten kaime yra šimtas žmonių, į bažnyčią susirenka 40, ir visi dalinasi Dievo žodžiu. Visi jie įsipareigoję tai bažnyčiai: vieni rengia krikštui, kiti – sutvirtinimui, treti dalina Komuniją, dar kiti skaito Dievo žodį, nes ne visi moka skaityti. Mums toli iki tokio sąmoningumo, nes paprašytas paskaityti Dievo žodį aukštąjį mokslą baigęs žmogus sako: „Ne, negaliu, jaudinuosi...“ Kažkur giliai mumyse dar slypi ta pagonybė, o Brazilijoje žmonės, persiėmę liaudiška krikščionybe, yra be galo aktyvūs, rūpinasi vargšais ir misijomis. Yra bendruomenių, kur kunigas metus neatvyksta, bet žodžio liturgija vyksta kiekvieną sekmadienį. Visi turi savo vietą: pasauliečiai, pašvęsto gyvenimo žmonės ir kunigai. Susitikau baigusį vidurinę mokyklą jaunuolį, kuris ėjo į ligoninę keisti sauskelnių vyrams, nes ten moterys slaugo moteris, vyrai – vyrus. Lietuvoje tokių nesutinku, daugiausia tik bimbinėtojus, kurie tingi mokytis ir dirbti“, – atkreipia dėmesį Fausta. [caption id="attachment_1252868" align="alignleft" width="1012"]
Faustos Palaimaitės asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] „Grįžusi iš Brazilijos klausiau: „Kur mano vargšai?“ Grįžusi 2006-aisiais į Lietuvą, Fausta šešerius metus kūrė jaunimo bendruomenę, tuo pat metu pradėjo dirbti tuomečio Vilniaus pedagoginio universiteto Tikybos katedroje, 2013 m. apgynė teologijos doktoratą. Grįžusi į Šventosios Šeimos vienuolijos namus Marijampolėje rūpinosi buitimi ir kūrė pastoracijos centrą. Kai nepavyko gauti norimos pagalbos iš seserų, 2017-aisiais išvažiavo dirbti į Kauno policijos mokyklą sielovadininke, vėliau – į Kauno vyriausiąjį policijos komisariatą. „Nuvežusi į tą kalėjimą kursantus susitikti su nuteistaisiais susipažinau su Kauno kalėjimo direktoriumi. Paprašiau jo pakalbėti su tais kursantais apie pagarbą įstatymo pažeidėjams, pakviečiau į Marijos radiją, ir taip pradėjome bendradarbiauti. Direktorius turėjo ambiciją pakeisti visą tą sistemą – tai jam pavyko. Matydamas, kad įkalintiems jaunuoliams reikia sielovadininko, jis įsteigė tokį etatą. Aišku, norinčiųjų į tą vietą nebuvo – net jei išeičiau, turbūt niekas neateitų į mano vietą. Buvau sakiusi, kad noriu padėti tiems vaikams. Maniau, padirbėsiu tris mėnesius ir eisiu lauk, nes su tokiais vaikais nebuvau dirbusi, bet likau ir dirbu jau šešerius metus. Tiems paaugliams surengiau plaukimą baidarėmis, žygių, stovyklą, netgi teatrą. Prašiau, kad atvažiuotų Jonavos teatras ir vaikams parodytų kokį spektaklį. Jie pradėjo laukti pokalbių su manimi, o stebuklai prasidėjo supratus, kad turiu tuos vaikus mokyti melstis ir kad tai yra svarbiau už visus renginius ir patirtis. Šiuo metu vaikų nėra daug, daugiausia dirbu su vyrais, nuteistais už įvairius nusikaltimus. Man tai yra vieta, į kurią atvedė Jėzus, nes grįžusi iš Brazilijos klausiau: „Kur mano vargšai?“ Nemaniau, kad ta vieta bus kalėjimas, bet būtent čia atpažinau Jėzų, nes nėra dienos, kad jame Jo nesusitikčiau, – sako Fausta. – Laukiu naujų nuotykių su Jėzumi, nežinau, kur pakvies. Dabar norisi gelmės, kuri tikriausiai ateina per kančią ir nesėkmes. Jų būta irgi nemažai: nepavyko išlikti vienuolijoje, nepavyko su jaunimo bendruomene, nepavyko ir dar kiti mažesni dalykai. Visokios nesėkmės leidžia patirti menkumą, esu dulkės ir pelenai, kaip sakė Mozė. Bet galiu keliauti su Jėzumi, su visais suklupimais ir paklydimais, stebuklais ir neįtikėtinais susitikimais. Jis mane veda jau daugiau kaip 30 metų.“ 
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Rasa Baškienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
