„Žinojimas teikia ramybės“: išvykimo krepšį susikrausime, o ką daryti dėl psichikos sveikatos atėjus dienai X?

[intro_text content="Aiškumo vis dar neturintis Ukrainos ir Rusijos derybų klausimas, pelkėje nuskendęs šarvuotis ir žuvę JAV kariai, nenuspėjama Donaldo Trumpo politika ir nežinomybė dėl ateities. Gyvenant tokiame žinių fone, padidėjęs nerimas ir karo baimė tampa neišvengiama kasdienybės dalimi."] „Jeigu kasdienybėje skirsime pakankamai laiko psichikos sveikatai palaikyti ir stiprinti, ieškosime būdų, kas mums padeda įveikti psichologinius sunkumus – susitvarkyti didelio streso sąlygomis bus gerokai lengviau“, – sako psichologė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentė, Psichotraumatologijos centro mokslininkė dr. ODETA GELEŽĖLYTĖ. Pasak specialistės, rūpintis psichikos sveikata reikia ne tik ištikus krizei, bet ir visą gyvenimą. Dienraštis „Bernardinai.lt“ su psichologe O. Geležėlyte kalbasi apie tai, kaip filtruoti naujienų srautą, lavinti psichologinį atsparumą ir kokius galime atlikti namų darbus ruošdamiesi dienai X. [caption id="attachment_1191505" align="alignleft" width="2560"] Psichologė Odeta Geležėlytė. Justino Auškelio nuotrauka[/caption] Išgyvename kaip niekada neramius laikus – stebime Ukrainos ir Rusijos derybų procesą, girdime raginimus ruoštis ir spėjimus apie galimą karą. Ar bendraudama su savo klientais pastebite padidėjusį nerimą ir baimę? Nerimo bangavimas jaučiamas jau ne vienus metus. Daugelis žmonių prisipažįsta jį patiriantys, taip pat tai, kad jausmai kartkartėmis sustiprėja. Vis dėlto pastaruoju metu tikrai daug informacinio chaoso, nepastovumo, neužtikrintumo. Tai ramybės neprideda. Karo baimė – platus terminas. Ar galima išskirti konkrečias priežastis, ko žmonės bijo? Bijoti karo yra natūralu, nes tai labai sudėtinga patirtis. Dabar informacija sklinda lengvai. Nors šiuo metu ir galime jaustis saugūs savo šalyje, tačiau esame labai arti karo vaizdų, patirties ir daug geriau įsivaizduojame, kaip tai atrodo. Kyla baimė dėl artimųjų, netekčių, nenorimų kardinalių pokyčių, kurie nuo mūsų nepriklauso. Sunku apibendrinti visų žmonių išgyvenimus, nes baimės gali būti įvairios, bet, žinoma, dažnai turbūt bijoma galimos sunkios patirties. Gyvenant tokioje nežinomybėje, kai negalime nuspėti net to, kas laukia artimiausią rudenį, ar verta planuoti ateitį, keliones, įsigyti didelius pirkinius? O gal atvirkščiai – reikia tęsti įprastą gyvenimą ir tikėtis geriausio? Žinoma, būtina tęsti ir planuoti. Bet kokiomis sąlygomis niekada šimtu procentų nežinome, kas mūsų laukia. Galime viltis ir tikėtis geriausio, bet kontroliuoti ateities negalime. Moksliniai tyrimai rodo, kad ir taikos sąlygomis maždaug 70–80 procentų žmonių gyvenime patiria sunkių trauminių patirčių, susijusių su grėsme gyvybei, sveikatai. Tad sunkumai nutinka, tačiau mes vis tiek gyvename, svarstome apie ateitį, kuriame ilgalaikius planus. Žinoma, dabartinė situacija mus verčia daugiau mąstyti ir skirti dėmesio pasiruošti sunkiems scenarijams. Tad įprastame gyvenime, rutinoje, planuose turime nepamiršti ir mums nepalankių nemalonių scenarijų tikimybės ir pasiruošimo jiems. [caption id="attachment_1233585" align="alignleft" width="2560"] Izraelio kariai Pietų Libane. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Ar anksčiau patirtos traumos gali padėti lengviau susitvarkyti su krizinėmis situacijomis ateityje? O gal atvirkščiai – kyla grėsmė sukelti potrauminio streso simptomus ir dar padidinti jautrumą? Gali būti visokių variantų. Ankstesnė patirtis gali padaryti mus pažeidžiamesnius, dėl to bus sunkiau atkurti sveiką būseną – buvę sunkumai iškils į paviršių, primins apie išgyventus dalykus. Jeigu nesame iki galo įveikę praeities sunkumų, gali būti sunkiau su jais susidoroti. O gali būti ir atvirkščiai – tai, su kuo mums pavyko susitvarkyti, yra pamokos, kaip įveikti sunkumus ateityje. Tokiu atveju daug geriau žinome, kas mums padeda ir ko reikia imtis, kad savijauta pagerėtų. Tai suteikia pasitikėjimo, kad įmanoma išgyventi net didžiausias krizes ir bet kokioje situacijoje rasti išeičių. Reikia sekti žinias, nes turime žinoti, kas vyksta, tačiau kuo intensyviau naujienas sekame, tuo didesnį stresą jaučiame. Kaip atrasti tinkamą balansą ir filtruoti, kas mums būtina, o kas yra žalojantis psichiką perteklius? Panašių klausimų kilo koronaviruso pandemijos laikais. Informacijos pertekliaus, dezinformacijos ir nežinojimo yra daug. Moksliniai tyrimai rodė, kad geriau jautėsi tie, kurie ribojo naujienų sekimo laiką. Tad jei žmogus jaučia, kad natūraliai neišeina savęs sustabdyti, gali būti svarbu naujienoms skirti tam tikrą laiką per dieną, pavyzdžiui, pusvalandį ir ne daugiau. Tas laikas skiriamas susipažinti su informacija – būtinai iš patikimų šaltinių, pasitikint, kad naujienos yra tiesa, o ne kelianti paniką dezinformacija. Užtenka pasidomėti, kas vyksta, kokios rekomendacijos aktualios šiandien, sužinoti svarbiausius įvykius. Nereikėtų tuo domėtis vos atsikėlus ryte – geriausia asmeniškai nuspręsti, kurį laiką rinktis. Jeigu jaučiate, kad informacijos gausa neblaško ir neslegia, galbūt neverta savęs riboti. O jeigu pradedate skęsti informacijos sraute, per daug laiko leidžiate sekdami žinias ir vėliau patiriate didelį stresą, galbūt vertėtų sąmoningai save nuo to pasaugoti. Ar įžvelgiate žiniasklaidos medijų piktnaudžiavimą ir baimės kurstymą? Juk karštosios antraštės sulaukia kur kas daugiau dėmesio ir patiktukų. Šiuo atveju būsiu šališka, nes taip pat naudojuosi rekomendacijomis riboti informacijos kiekį ir remtis šaltiniais, kuriais pasitikiu. Yra daug informacijos, kuri pateikiama tinkamai, bet yra ir klaidinamos, pernelyg gąsdinančios ir keliančios nerimą. Vis dėlto turime suprasti, kad niekas už mus nesudėlios ir neatrinks šaltinių, kuriuos sekame. Esame patys atsakingi už tai, ką renkamės ir kuo pasitikime, – tik taip galime apsisaugoti nuo perdėtos baimės ir perdėto medijų turinio poveikio savo psichikos sveikatai. [caption id="attachment_1249628" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption] Vieni žmonės šį laikotarpį išgyvena lengviau, kiti – sunkiau. Nuo ko priklauso psichologinis mūsų atsparumas ir ar įmanoma išsiugdyti šaltą protą? Turime tokią iliuziją, kad įmanoma gyventi be nerimo. Nei tai įmanoma, nei būtų sveika. Nerimauti yra normalu, kaip ir jausti įvairias emocijas. Kartais, kai mažiau pažįstame savo emocijas arba mums nepatinka, kaip jas reiškiame, esame linkę jas nuvertinti. Vis dėlto emocijos turi savo funkciją: jos informuoja, gali padėti nuspręsti, kaip elgtis. Pavyzdžiui, pyktis gali rodyti, kad peržengtos mūsų ribos ir reikia kažką keisti. Baimė byloja, jog vyksta kažkas nesaugaus, todėl tam tikras jos lygmuo mums reikalingas, kad adekvačiai vertintume padėtį ir saugotume save ir kitus. Problema, jei emocijos būna per stiprios ar silpnos, visai neatitinka situacijos, per ilgai trunka arba jų raiška netinkama.

Jeigu kasdienybėje skirsime pakankamai laiko psichikos sveikatai palaikyti ir stiprinti, ieškosime būdų, kas mums padeda įveikti psichologinius sunkumus – susitvarkyti didelio streso sąlygomis bus gerokai lengviau.

Kalbant apie psichologinį atsparumą, pirmiausia vertėtų apibendrintai įsivardinti, kas tai yra. Tai – gebėjimas atsigauti po sunkių gyvenimo patirčių, bet tai nereiškia, kad tos patirtys žmogaus negali paveikti. Tiesiog pavyksta su tuo susitvarkyti, sugrįžti prie įprasto gyvenimo. Mokslininkai, tyrinėjantys psichologinį atsparumą, teigia, kad nėra vienos formulės ir vieno atsakymo, su kuo atsparumas susijęs. Tai biologinių, psichologinių, socialinių, situacinių veiksnių visuma. Psichologinis atsparumas stiprės, jeigu sieksime save geriau pažinti, rūpintis savimi, turėsime naudingų žinių apie psichikos sveikatą ir ieškosime būdų, kaip įveikti sunkias situacijas. Dažniausiai pradedame ieškoti, kaip mokytis valdyti stresą, kai jau būna tikrai blogai. Tada gali sunkiai pavykti, sakome, kad niekas neveikia. Todėl svarbu ne pradėti mokytis didelio streso sąlygomis, o praktikuoti šiuos būdus kasdienybėje, reguliariai. Juk kai mokomės plaukti, pradžioje norime tai daryti saugiai, žinoti, kad lengvai pasieksime dugną. Paskui įsidrąsiname judėti gilyn. Tuomet mokymosi procesas teikia daugiau malonumo, negąsdina, kad turi kažkaip išsikapanoti. Taip ir su mokymusi mažinti stresą. Jeigu kasdienybėje skirsime pakankamai laiko psichikos sveikatai palaikyti ir stiprinti, ieškosime būdų, kas mums padeda įveikti psichologinius sunkumus – susitvarkyti didelio streso sąlygomis bus gerokai lengviau. Kokie gali būti įveikos būdai, padedantys žmogui sunkiose situacijose? Amerikiečių profesorius George’as Bonanno yra atlikęs daug tyrimų, kas vyksta žmonėms po itin sunkios gyvenimo patirties ir kas jiems padeda atsigauti. Anot jo, psichologiniam atsparumui labai svarbus lankstumas. Pirmiausia aktualu, kaip įvertinu ir suprantu stresą keliančią situaciją, tuomet renkuosi iš įveikos galimybių, kaip tą sunkumą galėčiau įveikti. Pasirinkęs būdą vertinu, kaip man pasisekė, kaip jis padėjo, ar jaučiuosi geriau, ar išsprendžiau situaciją. Jeigu procesas vyksta tinkamai ir jaučiu, kad man padeda, – puiku, tęsiu. Jeigu neveikia, sugrįžtu prie kitų įveikos būdų ir renkuosi kitą. Iš to ateina įžvalga, kaip svarbu turėti įveikos būdų įvairovę ir vertinti bei stebėti, kaip tai veikia. Visiškai normalu, jeigu kažkas šioje vietoje neveikia, nes proceso esmė ir yra paskatinti save vėl sugrįžti atgal ir pasirinkti kitokį sunkumų įveikimo būdą. Gali būti, kad didesnė dalis sunkumų užsitęsia, nes neįvertiname, kad mūsų strategija neveikia, arba per greitai pasiduodame, nusiviliame. Svarbu tikėti savimi – galbūt užtruksiu ilgiau, turėsiu labiau pasistengti, bet galų gale man pavyks. Noriu atkreipti dėmesį, kad vienas iš įveikos būdų yra ir kreipimasis į artimuosius, aplinkinius, specialistus. Kaip supratome, jausti nerimą ir baimę dabartinėje situacijoje yra normalu, ir tai daugiau ar mažiau jaučiame visi. O kaip galima suvokti, kad nebesugebame patys valdyti savo emocijų ir reikia specialisto pagalbos? Bet kokia psichikos sveikatos problema tampa problema, kai ji trukdo pačiam žmogui ar aplinkiniams svarbiose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, galbūt jaučiamas nerimas mums kliudo produktyviai dirbti, patiriame santykių ar sveikatos bėdų, esame labiau sudirgę, pavargę, uždari ir mažiau mėgaujamės gyvenimu. Jeigu jaučiame, kad tai vyksta, ilgiau trunka ir nerandame būdų, kaip su tuo susitvarkyti, tikrai verta kreiptis į specialistą. Žmogui gali būti sunku nuspręsti, ar jau reikia eiti pas psichologą. Tikrai nereikia būti užtikrintiems ar gerai žinoti, koks konkrečiai sunkumas jus vargina. Net jei nesate tikri, galite pasitarti su specialistu, išgirsti jo nuomonę apie patiriamus sunkumus ir galimus sprendimo būdus. Kartais reikia profesionalaus žvilgsnio iš šono, būsenos įvertinimo, informacijos. [caption id="attachment_984766" align="alignleft" width="2560"] Unsplash.com nuotrauka[/caption] O jeigu mano psichologinė savijauta yra gera, bet šalia esantis artimasis stipriai išgyvena, kaip galiu jam padėti? Žinome, kad socialinė parama gali būti labai svarbi užkertant kelią ar mažinant psichikos sveikatos problemas. Tad mūsų dėmesys artimajam, jo palaikymas, išklausymas ar bendra veikla gali būti labai reikšmingi. Svarbu vien tai, kad mes apskritai pastebime artimojo prastą savijautą. Kalbėdami su juo galime išsiaiškinti, ar jo jaučiamas nerimas yra toks, kad užteks savų resursų susitvarkyti, o gal reikia kartu ieškoti pagalbos. Artimųjų vaidmuo čia gali būti itin svarbus. Neretai žmonės vengia kreiptis į specialistus dėl įvairių priežasčių. Man dirbant ne vienas klientas buvo paskatintas artimojo, nes šis pasakė: matau, kad tau sunku, ieškokime, kas galėtų padėti. Vėlgi kitam pagelbėti geriausiai galime, kai patys jaučiamės stabiliai. Tuomet būna lengviau išklausyti, palaikyti. Galbūt gali būti vertinga pasidalinti savais sunkumų įveikimo būdais, gal tai tiks ir artimam žmogui? Svarbu ir paties jo klausti, ko jam labiausiai reikia. Kartais geriausia pabūti ramiai ir pagalvoti, pasikalbėti apie problemą, o kartais atvirkščiai – norisi prasiblaškyti, nukreipti dėmesį kur nors kitur.

Verta apgalvoti, kokių žinių turiu mažiau ir kaip tai galiu keisti: galiu pasidomėti pats, paklausti kitų ar kreiptis į specialistus?

Teoriškai žinome, kaip reikėtų pasiruošti dienai X, susikrauti išvykimo krepšį. Tačiau kokius namų darbus galime atlikti dėl savo psichologinės sveikatos? Krizinės situacijos gali labai paveikti mūsų kontrolės jausmą – jaučiamės bejėgiai, lyg nieko nekontroliuojame. Tokiu atveju pasiruošimas padeda pajusti, kad kažkas nuo manęs priklauso, galiu imtis veiksmų ir kažką keisti. Žinojimas teikia ramybės. Kalbant apie psichologinę savijautą gal nelabai tinka išvykimo krepšio palyginimas, nes susidaro įspūdis, kad galiu skirti laiko pasiruošti ir bent kuriam laikui padėti krepšį į šoną. Norėdami palaikyti gerą psichikos sveikatą, savotiško psichologinio krepšio turiniu turime rūpintis nuolat, ir tai turėtų būti mūsų vienas iš prioritetų. Praktika ir moksliniai tyrimai rodo, kad psichologą lankančio žmogaus savijautos gerėjimas labai susijęs su tuo, kiek jis skiria dėmesio norimiems pokyčiams, kiek stengiasi patiriamus sunkumus spręsti tarp susitikimų su specialistu. Paprastai neužtenka tik lankytis pas psichologą, norint pasiekti ir įtvirtinti pokytį. Reikia darbuotis nuolat. Tas pats galioja ir nesilankant pas specialistą. Tad jeigu norime jaustis geriau, stiprinti psichologinį atsparumą – skirkime tam dėmesio. Svarbu duoti laiko atsipalaidavimui, streso įveikos įgūdžių ugdymui, mokymuisi, kaip susitvarkyti su sunkumais. Čia kaip sporte – jeigu noriu nubėgti maratoną, neužtenka kartą nueiti pas trenerį, perskaityti knygą ir užsirašyti svarbiausius dalykus. Ką reikia daryti? Ruoštis, nuolat treniruotis. Taip pat ir psichikos sveikatai reikia skirti nuolatinį kasdienį dėmesį. Gali būti naudinga įsivardyti vidinius stiprybės šaltinius, kaip pats sau galiu padėti sumažinti stresą, ir išorinius stiprybės šaltinius – tai yra artimieji, specialistai. Dabar galime internete lengvai rasti daugybę informacijos apie psichikos sveikatos stiprinimą. Verta apgalvoti, kokių žinių turiu mažiau ir kaip tai galiu keisti: galiu pasidomėti pats, paklausti kitų ar kreiptis į specialistus? Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]  [newsletter]  [related] 

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama