Transatlantinių santykių krizės istorijoje ir šiandien. Pokalbis su strateginių studijų profesoriumi Ch. Leuprechtu

[intro_text content="Nuo Donaldo Trumpo inauguracijos matyti kategoriškas Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos vizijų, kaip baigti karą Ukrainoje, skirtumas. JAV ir Europos santykiai, regis, patiria krizę – atvirai diskutuojama, ar JAV laikysis NATO įsipareigojimų, o Vašingtonas toliau garsiai priekaištauja didžiosioms Europos valstybėms dėl nepakankamo jų indėlio į Europos gynybą."]

Kanados Karališkojo karo koledžo ir Queen’s universiteto profesoriaus bei Wilfriedo Martenso centro analitiko dr. CHRISTIANO LEUPRECHTO, viešėjusio Vilniuje, klausėme, ar transatlantinis aljansas šiandien patiria egzistencinę krizę. 

Kaip vertinate dabartinę NATO ir transatlantinių santykių būklę? Turint omenyje itin griežtą ir netgi Europai priešišką retoriką Vašingtone, ar manote, kad susiduriame su visiškai unikalia krize transatlantinių santykių istorijoje?

NATO ne kartą įrodė esanti nepaprastai atspari organizacija. Jos žlugimas buvo prognozuotas praeityje daugybę kartų. Dažnai pabrėžiu, kad pirmoji krizė dėl finansinės naštos pasidalijimo NATO viduje kilo dar 1951-aisiais, kai tuometinis JAV valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesas kėlė šį klausimą vos po kelerių metų įkūrus NATO.

Tai nereiškia, kad dabartiniai iššūkiai yra nerimti. Tačiau NATO tebėra unikali organizacija. Niekur kitur pasaulyje 32 šalys, esančios skirtingose geografinėse padėtyse, turinčios skirtingas politines kultūras ir geostrateginius interesus, nebuvo įsipareigojusios bendradarbiauti nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais užtikrinant regioninį bei tarptautinį stabilumą.

Teoriškai NATO galėtų būti išformuota, tačiau visiems jos nariams, ypač JAV, gynybos ir saugumo išlaidos smarkiai išaugtų, nes šiuos klausimus reikėtų spręsti dvišaliu pagrindu.

Kita vertus, Jungtinėms Valstijoms neretai gali būti veiksmingiau veikti dvišaliu pagrindu, ypač kai egzistuoja didelis galios disbalansas, pavyzdžiui, tarp Lietuvos ir JAV. Amerikos prezidentas galėtų pasinaudoti didele ekonomine ir politine įtaka, kad pasiektų norimus rezultatus. Tačiau daugeliu atvejų veikimas aljanso struktūroje yra efektyvesnis. Tai nereiškia, kad JAV visiškai tinka šiandieninė NATO forma ir turinys.

Dažnai mėgstu pabrėžti, kad žmonės linkę pamiršti, jog Jungtinės Valstijos sukūrė NATO ne tam, kad pasaulis taptų geresne vieta. JAV sukūrė NATO tam, kad apsaugotų savo interesus. Amerika nuolat naudojo NATO kaip priemonę savo strateginiams tikslams įgyvendinti. Kai JAV mato, kad NATO nebetarnauja jų interesams, organizacija patiria krizę. Todėl nuo pat įkūrimo esminis NATO tikslas buvo išlaikyti JAV įsitraukimą į aljansą.

Pirmasis NATO generalinis sekretorius Lordas Ismay apibendrino NATO tikslą, kad ji turi išlaikyti amerikiečius Europoje, rusus – už Europos ribų, taip pat neleisti Vokietijai vėl iškilti. Nuo pat pirmos dienos NATO šalys suprato, kaip svarbu užtikrinti JAV dalyvavimą aljanse.

[caption id="attachment_1251646" align="alignleft" width="2560"] EPA-EFE nuotrauka[/caption]

Norite pasakyti, kad dabartinė krizė yra ne vien Trumpo administracijos retorikos ir sprendimų rezultatas, bet greičiau ir ilgai egzistavusių struktūrinių problemų padarinys?

Taip, manau, kad čia susiduriame su keliais pagrindiniais iššūkiais. Šaltojo karo metu NATO tikslas nekėlė klausimų: priešas – aiškus, pagrindiniai uždaviniai – atgrasymas ir sulaikymas. Tačiau po Šaltojo karo NATO misijos išsiplėtė: nuo išskirtinių karinių misijų iki specifinių stabilumo operacijų ir to paties kolektyvinio saugumo užduočių. NATO strateginė koncepcija reikšmingai išsiplėtė, o daugelis Europos šalių, pasinaudodamos vadinamuoju taikos dividendu, sumažino savo gynybos išlaidas.

NATO atsakomybės ribos išaugo tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Dauguma šių užduočių buvo ir yra itin sudėtingos, tačiau tam Europoje nebuvo skirta pakankamai resursų. Dabar turime generolus, prižiūrinčius operacijas, kurios neegzistavo prieš 30 metų. Ilgus metus po Šaltojo karo tokia sistema veikė, nes nebuvo egzistencinės grėsmės. NATO misijos buvo gerokai labiau diferencijuotos, prioritetai buvo nustatomi grynai politiniu sutarimu.

Tačiau dabar susiduriame su realiomis egzistencinėmis grėsmėmis, kartu turime ir daug kitų karinių įsipareigojimų.

Vis dėlto JAV taip pat turi prisiimti nemažą dalį atsakomybės už tai, kokioje padėtyje šiandien esame.

Pavyzdžiui, dažnai kritikuojamas Vokietijos nusiginklavimas, ypač sunkiųjų šarvuočių srityje. Dešimtajame dešimtmetyje JAV aktyviai skatino šalis, ypač Vokietiją, atsisakyti tankų divizijų ir orientuotis į lengvesnes pėstininkų pajėgas. Dabar, iš esmės pasikeitus saugumo aplinkai, kyla natūralus spaudimas atkurti šiuos pajėgumus. Tai rodo, kaip svarbu, kad NATO narės prioritetą teiktų ilgalaikiams nacionaliniams saugumo interesams, o ne tiesiog prisitaikytų prie JAV direktyvų.

Kai kurios Europos šalys visuomet suvokė Rusijos grėsmę, o kitos buvo naivesnės. Paprastai kuo toliau šalis yra nuo Maskvos, tuo labiau ji linkusi nematyti Rusijos grėsmės. Tuo pačiu metu JAV formavo tarptautinius aljansus, kad sustiprintų savo platesnius globalaus saugumo interesus. Dabar NATO turi drauge įgyvendinti pagrindinę misiją – apginti Europą nuo Rusijos, o kartu prisitaikyti prie nuolat kintančios geopolitinės tikrovės, t. y. atliepti besikeičiančius Amerikos prioritetus.

JAV dėmesys, interesai ir įsipareigojimai NATO mažėjo jau bent penkiolika metų. Europai sunkiai sekėsi atkreipti dėmesį į šiuos signalus ir atitinkamai prisitaikyti, ypač kalbant apie karines išlaidas.

JAV aiškiai pakeitė savo strateginę kryptį. Akivaizdu, kad joms labiau rūpi Indijos ir Ramiojo vandenyno regionas. Ši slinktis prasidėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, per Baracko Obamos administracijos posūkį į Aziją. Vien Trumpą kaltinant jo abejojimu NATO reikalingumu ignoruojamas platesnis istorinis kontekstas. JAV dėmesys, interesai ir įsipareigojimai NATO mažėjo jau bent penkiolika metų. Europai sunkiai sekėsi atkreipti dėmesį į šiuos signalus ir atitinkamai prisitaikyti, ypač kalbant apie karines išlaidas.

Iš Vašingtono perspektyvos įvykiai Ukrainoje ir platesni Rusijos veiksmai Europoje yra strategiškai svarbesni Europai nei Jungtinėms Valstijoms. Trumpo administracija, nepaisant to, ar jos politika teisinga, ar ne, pirmiausia į NATO žvelgia per Amerikos interesų prizmę.

Iš esmės NATO yra ne tik karinis, bet ir politinis aljansas – priemonė strateginei aplinkai formuoti. Kaip pasakytų bet kuris karininkas, aplinką formuoti yra geriau nei reaguoti į jos pokyčius. Dėl dabartinio strateginio savo silpnumo Europa turi veikti saugumo aplinkoje, kurią daugiausia formuoja kiti. Pamoka čia aiški: stiprios ginkluotosios pajėgos yra esminė užsienio politikos priemonė, leidžianti šalims proaktyviai ginti savo interesus, o ne tik reaguoti į krizes.

[caption id="attachment_1251645" align="alignleft" width="2560"] JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Vašingtonas, JAV, 2025 m. balandžio 7 d. Shawno Thew / EPA-EFE nuotrauka[/caption]

Ar ši transatlantinė įtampa atsiranda dėl esminių skirtumų, kaip į tarptautinę politiką žiūri Europa ir JAV?

Problema kyla dėl dviejų dalykų: JAV vienašališkumo ir Europos lūkesčių dėl daugiašališkumo. JAV turi didelę kariuomenę ne tik savo ir sąjungininkų saugumui užtikrinti, bet ir tam, kad galėtų veikti savarankiškai, jei to prireikia. Sąjungininkai ir partneriai yra naudingi, tačiau Amerika prioritetą teikia gebėjimui veikti vienašališkai. Trumpo žinia Europai yra paprasta: „Jūs nesate nepakeičiami. Jūs mums nereikalingi, bet jei norite, galite prie mūsų prisijungti.“

Demokratai vienašališkumą linkę derinti su diplomatija, apžaisti, o respublikonai jį pateikia tiesmukiau. Tačiau pagrindinis principas – identiškas. Nuo XIX a. pabaigos JAV niekuomet nėra buvusi izoliacionistinė valstybė ir niekada tokia nebus. Tačiau ji tampa vis vienašališkesne valstybe, manydama, kad daugelis karinių, ekonominių ir politinių susitarimų jau nebeatitinka jos interesų.

Europos šalys dažnai apie JAV kalba kaip apie geranorišką hegemoną ir daugiašalę sistemą, kurioje bendradarbiauti yra esminis dalykas. Tačiau JAV niekada nesiekė, kad NATO veiktų tik kaip daugiašalė struktūra – ši organizacija visada buvo kuriama ar modifikuojama atsižvelgiant į Amerikos strateginius tikslus. Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinių Valstijų Europai suteiktas saugumo skėtis buvo sąmoningas sprendimas užtikrinti Europos klestėjimą kartu išlaikant JAV įtaką ir strateginį dominavimą.

Praėjus 30 metų po Šaltojo karo pabaigos, daugelis Vašingtone kelia klausimą: kodėl JAV vis dar subsidijuoja Europos saugumą, kai jos valstybės yra ekonomiškai klestinčios ir technologiškai pajėgios pačios rūpintis savo gynyba? Šis pirmiausia retorinis pokytis buvo ryškiau pastebimas dar 2003-iaisiais, kai Europoje JAV operacijos Irake ir Afganistane buvo palaikomos, švelniai tariant, vangiai. Tačiau naujosios NATO narės garsiausiai rėmė JAV, nes matė Rusijos grėsmę ir vertino Amerikos paramą.

Trumpo administracija iš esmės metė iššūkį Europai: „Mes jus gynėme dešimtmečiais. Kur jūs esate, kai mums jūsų reikia?“ Iš Europos nesitikima, kad ji dislokuos didžiules pajėgas Indijos ir Ramiojo vandenyno regione, tačiau Trumpo Amerika prašo, kad Europa visiškai prisiimtų atsakomybę už savo saugumą: atgrasytų Rusiją, rūpintųsi Viduržemio jūros regiono saugumu, spręstų žlungančių valstybių problemas ir kovotų su terorizmu.

Geopolitinis gravitacijos centras pasislinko. Toks centras senovėje buvo Viduržemio jūra, po Amerikų atradimo tokiu centru tapo Atlantas, o dabar šis centras pasislinko į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną. Supervalstybė natūraliai skiria savo išteklius ten, kur kyla pagrindiniai iššūkiai, ir JAV atveju tai nebėra Europa.

Ar manote, kad įmanoma sugrįžti prie ankstesnės Europos saugumo architektūros, kurios dalis būtų intensyvus JAV karinis dalyvavimas Europoje?

Ne. Ir manyti kitaip būtų pavojinga klaida. Geopolitinis gravitacijos centras pasislinko. Toks centras senovėje buvo Viduržemio jūra, po Amerikų atradimo tokiu centru tapo Atlantas, o dabar šis centras pasislinko į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną. Supervalstybė natūraliai skiria savo išteklius ten, kur kyla pagrindiniai iššūkiai, ir JAV atveju tai nebėra Europa.

Jeigu esate supervalstybė, akivaizdu, kad savo išteklius skirsite ten, kur tam tikra prasme spręsis pasaulio ateitis. Šiame regione gyvena pusė pasaulio gyventojų. Todėl amerikiečiai savęs klausia, kodėl jie skiria tiek daug išteklių regionams, kurie, žvelgiant iš JAV geopolitinės ir geostrateginės perspektyvos, yra tik antraeiliai – Vidurio Rytai, Rusija ir panašiai. Tai nereiškia, kad šie regionai nėra svarbūs JAV strategijai ir interesams, tačiau visų pirma reikia pripažinti, jog geopolitinis gravitacijos centras jau pasikeitęs.

Manau, bet kas, tikintis, kad galime sugrįžti prie ankstesnės tvarkos, žaidžia labai pavojingą žaidimą. Jeigu šis statymas nepasiseks, tai gali lemti ne tik Europos suvereniteto praradimą, bet ir karą Europoje.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama