Profesijos, kuri yra anapus, atstovas D. H. Pauža – apie humoro jausmą mokant anatomijos, prarastą baimę mirti ir bendradarbę žmoną
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Anatomija – vienas sunkiausių medicinos studijų programos dalykų, tačiau atmosfera profesoriaus DAINIAUS HAROLDO PAUŽOS paskaitose – ne tokia, kokią galima įsivaizduoti. Vietoj kirvio metodo, slegiančios nuotaikos dirbant su palaikais ir nervinės įtampos dominuoja subtilus humoras bei ryški anatomo asmenybė."]
„Kitiems gali atrodyti, kad mano paskaitose per mažai akademinės rimties ir per daug atsipalaidavimo, bet aš ir noriu, kad nebūtų nereikalingo streso, išgyvenimų“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Anatomijos instituto direktorius.
„Ar tik neskambinate dėl „Subtilaus reikalo“?“ – pasiteiravo D. H. Pauža pradėjus mudviejų telefoninį pokalbį. Ir iš tiesų – būsimo pokalbio idėją pasufleravo kovo mėnesį vykusiame „Kino pavasaryje“ pristatytas lietuviškas trumpametražis filmas „Subtilus reikalas“ (rež. Milda Augustaitytė). Per 23 minutes žiūrovai galėjo ne tik žvilgtelėti į mitais ir legendomis apipintos, anapus esančios profesijos užkulisius, bet ir susipažinti su paties anatomo portretu. Pokalbio metu tą bandysime daryti ir mes.
Profesoriau, ar jaučiate padidėjusį dėmesį po filmo, kuriame vaidinate, premjeros ir kaip Jums patinka naujasis aktoriaus amplua?
Prisipažinsiu, jokio dėmesio nejaučiu, tik taip vaizduoju. O ir joks čia amplua – susisiekė su manimi jauni, labai darbštūs ir iniciatyvūs žmonės, kokius jau buvau pamiršęs, dėl filmo idėjos – pažiūrėti, kaip atrodo žmonės, kurie daro tai, ko kiti vengia – mokosi naudodami realius žmonių palaikus. Kalbant šia tema reikėtų mažiau mistikos, kad žmonės tai galėtų suprasti, o ir mūsų požiūris daug kuo pasikeitė, palyginti su tuo, kokie buvome prieš dvidešimt metų.
Pavyko kaip visada – norėjo vienaip, išėjo kitaip, ir, kaip režisierė per premjerą sakė, filmas tapo apie mūsų Anatomijos institutą. Nuo suplanuoto tikslo teko kiek nukrypti, bet, mano manymu, kūrėjams neblogai pasisekė.
Nustebino, kaip studentai elgėsi tokioje aplinkoje, daugelis net nesutiko, kad būtų filmuojama. Aš jiems sakiau: dirbu keturiasdešimt metų, pagaliau sulaukiau dėmesio, o jūs staiga atsisakote – gailėsitės!
[caption id="attachment_1250826" align="alignleft" width="1024"]
Rež. Mildos Augustaitytės filmo „Subtilus reikalas“ (Lietuva, 2025 m.) kadras[/caption]
Savo karjerą pradėjote visai kitoje srityje – buvote gamtininkas, biologas, dirbote zoologijos sode. Kodėl ir kaip Jūsų interesų lauke atsirado žmogaus anatomija?
Galvoju, kiek galėčiau būti atviras su jumis... Gyvenime dažniausiai viskas būna paprasta: norėjai būti kosmonautu, nebuvo kosmodromų, todėl turėjai tapti kuo nors kitu. Taip pat ir mano atveju: pradėjau domėtis biologija, buvau zoologas ir iki šiol juo esu. Gyvenimas pasisuko taip, kad tai, ką galėjau, padariau labai greitai, o ką norėjau – nebuvo tam galimybių, todėl turėjau rasti naują vietą. Universitete ir visur kitur jau buvo paskelbti mano rimti darbai, visi galvojo, kur žengsiu toliau, o aš ėmiau ir perėjau!
Man patiko užsiimti moksline veikla, todėl turėjau rasti naują vietą. Kitur reikėdavo įrodinėti, kad mokslinė veikla yra svarbu, o medicinoje – nereikėjo, visi žinojo, kuo tai svarbu, ir mane skatino. Tik po kurio laiko supratau paprastą dalyką: aš niekur neišėjau – kur buvau, ten ir likau, tik truputį pasikeitė aplinka, kurioje daromi tyrimai. Įlindome į organizmo vidų ir radome pasaulį, kuriame galime kapstytis visą gyvenimą, ir vis tiek tai dar šiek tiek truks.
Kartais mes, zoologai, juokaudavome, kad turime vieną gerą darbo dieną gamtoje ir paskui pusę metų darbo laboratorijoje. Anatomijoje lygiai taip pat – daug laboratorinio darbo, bet toks yra mokslininko gyvenimo būdas.
Ar pamenate pirmąjį susidūrimą su žmogaus palaikais ir apsilankymą prozektoriume?
Gerai nepamenu, bet žinau, kad jokių malonių jausmų nebuvo, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui. Gera proga pasitikrinti, ar tau tai kelia kokių emocijų, ar ne. Jeigu nesukelia – kažkas nesuveikė (juokiasi). Daug kas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje esame. Jeigu prie palaikų prieitume kaip kadaise viduramžiais, gal ir būtų kraupoka, bet šiuolaikinėje aplinkoje viskas sutvarkyta taip, kad būtų kuo mažiau vaizdų ir kitų dirgiklių, tad procesas pasidaro pakenčiamas.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos instituto direktorius Dainius Pauža. Aliaus Koroliovo nuotrauka[/caption]
Kaip Jūsų darbas pakeitė požiūrį į mirtį? Ar jaučiate baimę, kas mūsų visų laukia anapus?
Žinoma, kad nebijau, bet kiekvienas nori kuo ilgiau mirties išvengti. Kita vertus, kartais žmonės pamato, kiek ilgai gyvenantys patiria nekokybiško gyvenimo, tai yra amžėjančios visuomenės problema. Taip, medicina gali padaryti, kad žmogus gyventų iki šimto metų ar net daugiau, bet aplinka tam nėra pritaikyta. Viskas turi vystytis tolygiai, kad ir senam žmogui būtų patogu gyventi. Mums gal tai neaktualu, bet kai kam svarbu, kad, pavyzdžiui, nebūtų tarpų tarp šaligatvio ir privažiavusio transporto.
Mirties niekas nebijo, bet kai pajunti požymius, jog ji ateina tavęs, darai viską, kad išvengtum. Gal šį kartą apeis? O dėl tos baimės – gali nieko nedaryti arba stengtis jos išvengti bet kokia kaina.
Kiek Lietuvoje populiaru savanoriškai aukoti žmonių palaikus medicinos mokslui? O gal ši tema vis dar yra tabu?
Sakyčiau, jau apie trisdešimt metų einame vakarietišku keliu, ir žmonės sužinojo apie galimybę pasitarnauti savo palikuoniams net po mirties. Tad judėjimas visose šalyse po truputį įsisiūbuoja. Tačiau jeigu apie tai nekalbėsime, nieko ir nebus. Vis tenka priminti, jog žmogaus palaikai gali būti naudingi tiems, kurie mokosi, kad amžinas pomirtinis gyvenimas ateitų kuo vėliau.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos institute. LSMU nuotrauka[/caption]
Kiek tenka susidurti su etinėmis problemomis, jei velionis buvo išreiškęs valią dėl palaikų aukojimo mokslui, o jo artimieji kategoriškai nusiteikę prieš tai?
Įsivaizduokite paprastą situaciją, žmogus apsisprendžia ir pasako: „Noriu, kad po mirties mano palaikai būtų atiduoti tyrimams.“ Esame pasirinkę paskutinės valios pareiškimą – savanorišką susitarimą tarp universiteto ir žmogaus liudijant kitiems, kad jo valia bus vykdoma. Pareiškimo nereikia tvirtinti notarui, o artimieji tampa liudininkais, kad po mirties palaikai bus pervežti į Anatomijos institutą, jie patys vykdys savo įsipareigojimą ir apie tai praneš. Tačiau jeigu artimieji nusiteikę priešiškai, jie mums nepraneša, tėvų valios nevykdo ir daro, ką yra suplanavę, mes taip pat neskambiname ir netikriname, ar žmogus mirė.
Būna situacijų, kai negalime susitarimo įvykdyti iš savo pusės. Pavyzdžiui, per pandemiją neturėjome sąlygų priimti palaikus, nes visi buvo izoliuoti vienas nuo kito. Žmonės geranoriškai suprato šį dalyką, todėl mirusiųjų valios nevykdėme – nebuvo tam tinkamų aplinkybių.
Žiūrint filmą „Subtilus reikalas“, skaitant Jūsų interviu ar gyvai bendraujant akivaizdu, kad pasižymite puikiu humoro jausmu. Kiek svarbu dirbant taip arti mirties būti linksmų plaučių?
Kartais žmonės stebisi, kiek aš iš tiesų mažai bendrauju, bet būnant su studentais mane slegia rutina. Susitikimų, užsiėmimų, praktikų ir seminarų idėja yra įkvėpti studentus, kad jiems būtų įdomu. Sakau: ateikite į paskaitą ir pamatysite bent vieną žmogų, kuriam bus įdomu. Iš pradžių jie ateina, vėliau nebegali, mano, kad užteks apie tai perskaityti. Kai pradeda skaityti, greitai supranta, kad informacijos yra per daug (šypsosi).
Kaip pastebėjote, humoro jausmas man yra natūralus. Kartais žiūriu į aktorius ir matau, kad jie nevaidina, bet tai, ką daro, yra labai smagu. Pavyzdžiui, Rolandas Kazlas, Augustinas Gricius ar Giedrius Savickas – abejoju, ar jie gyvenime yra kitokie, nes tai natūraliai kylanti jų emocija. Atkreipiu dėmesį, kad man pradėjus šnekėti ir kiti aplinkui labiau atsipalaiduoja, pradeda bendrauti. Man labai svarbu, kad nebūtų streso, kurio ir taip per daug. Nesistengiu verstis per galvą, tai pavyksta natūraliai.
[caption id="attachment_1250824" align="alignleft" width="1054"]
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos instituto direktorius Dainius Pauža. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Ar pastebite skirtumus tarp dabartinio anatomijos mokymo ir to, kuris buvo pačiam studentaujant?
Turbūt visi dėstytojai daro priešingai, negu juos mokė, o ir mano aplinka buvo visai kitokia. Kitiems gali atrodyti, kad mano paskaitose per mažai akademinės rimties ir per daug atsipalaidavimo, bet aš ir noriu, kad nebūtų nereikalingo streso, išgyvenimų. Būna, ateina įsitempę studentai į egzaminą, paskui paaiškėja, kad užtenka nusiraminti ir jie jau pila viską kaip iš knygos.
Visi esame kolegos ir galime bendrauti. Kai kuriuos dalykus pamiršta ne tik studentai, bet ir dėstytojai. Žinoma, tai nereiškia, kad nereikia intensyviai studijuoti – viskas, ko išmoksti, būna tik tavo labui.
Vis kalbame apie įvairių sričių specialistų trūkumą, o kaip anatomijos mokslo srityje? Ar jaučiate jaunosios kartos susidomėjimą?
Tai labai sena problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Prieš beveik dešimtį metų vyko pasitarimas, ką daryti su tokiomis profesijomis, nes žmonės neturi didelio poreikio savo gyvenimą paskirti tokiems darbams. Net buvo kalbėta apie studijų programą, bet tada kilo klausimas – kiek reikia anatomijos specialistų? Dabar, kai yra tiek norinčiųjų studijuoti, suprantu, kad tokia studijų programa gal ir buvo gera idėja... Tačiau tam, kad atsipirktų ekonomiškai, turi būti didesnis studentų srautas.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos instituto direktorius Dainius Pauža ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos instituto profesorė Neringa Paužienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Jūsų žmona Neringa – taip pat anatomė, mokslininkė ir dėstytoja. Kaip pavyksta išlaikyti darnius santykius ne tik kartu gyvenant, bet ir dalijantis profesija?
Anatomų pora esame ne tik mes, tai gana dažnas atvejis, ir dabar tokių yra bent trys (juokiasi).
Kalbos apie darbą niekada nesibaigia, nes profesija tave visiškai įtraukia ir nebeturi kur dėtis. Žmona viename interviu sakė: dirbu ne su vyru, o gyvenu su bendradarbiu. Darbuojamės ir džiaugiamės, kad vienas kitą galime pakeisti. Tiesa, ji mane labiau gali pavaduoti negu aš ją, nes Neringa dirba tokiose specifinėse srityse, kad tenka sakyti: „Oi, gal jau tu pati.“ Atrodo, mums labai gerai sekasi – nereikia namuose aiškinti, ką veiki. Nors pamiršti daug ką papasakoti.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Rež. Mildos Augustaitytės filmo „Subtilus reikalas“ (Lietuva, 2025 m.) kadras[/caption]
Savo karjerą pradėjote visai kitoje srityje – buvote gamtininkas, biologas, dirbote zoologijos sode. Kodėl ir kaip Jūsų interesų lauke atsirado žmogaus anatomija?
Galvoju, kiek galėčiau būti atviras su jumis... Gyvenime dažniausiai viskas būna paprasta: norėjai būti kosmonautu, nebuvo kosmodromų, todėl turėjai tapti kuo nors kitu. Taip pat ir mano atveju: pradėjau domėtis biologija, buvau zoologas ir iki šiol juo esu. Gyvenimas pasisuko taip, kad tai, ką galėjau, padariau labai greitai, o ką norėjau – nebuvo tam galimybių, todėl turėjau rasti naują vietą. Universitete ir visur kitur jau buvo paskelbti mano rimti darbai, visi galvojo, kur žengsiu toliau, o aš ėmiau ir perėjau!
Man patiko užsiimti moksline veikla, todėl turėjau rasti naują vietą. Kitur reikėdavo įrodinėti, kad mokslinė veikla yra svarbu, o medicinoje – nereikėjo, visi žinojo, kuo tai svarbu, ir mane skatino. Tik po kurio laiko supratau paprastą dalyką: aš niekur neišėjau – kur buvau, ten ir likau, tik truputį pasikeitė aplinka, kurioje daromi tyrimai. Įlindome į organizmo vidų ir radome pasaulį, kuriame galime kapstytis visą gyvenimą, ir vis tiek tai dar šiek tiek truks.
Kartais mes, zoologai, juokaudavome, kad turime vieną gerą darbo dieną gamtoje ir paskui pusę metų darbo laboratorijoje. Anatomijoje lygiai taip pat – daug laboratorinio darbo, bet toks yra mokslininko gyvenimo būdas.
Ar pamenate pirmąjį susidūrimą su žmogaus palaikais ir apsilankymą prozektoriume?
Gerai nepamenu, bet žinau, kad jokių malonių jausmų nebuvo, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui. Gera proga pasitikrinti, ar tau tai kelia kokių emocijų, ar ne. Jeigu nesukelia – kažkas nesuveikė (juokiasi). Daug kas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje esame. Jeigu prie palaikų prieitume kaip kadaise viduramžiais, gal ir būtų kraupoka, bet šiuolaikinėje aplinkoje viskas sutvarkyta taip, kad būtų kuo mažiau vaizdų ir kitų dirgiklių, tad procesas pasidaro pakenčiamas.
Visiems studijuojantiems mediciną sakau – po anatomijos mokslų būsite kitokie ir nebegalvosite apie tai, ką galvoja visi.Su metais gali prie visko priprasti. Žinoma, niekam tokie dalykai nekelia teigiamų emocijų, ypač jeigu pamatai ne visai tai, ką įsivaizdavai. Tačiau mes turime apie tiek daug ką galvoti, kad visa tai nueina į antrą planą. Jeigu studentai ir jaučia kokių emocijų, pamatę, kiek turi išmokti, nebeturi kada apie tai galvoti. Kitaip sakant, per darbą jie nebemato aplinkos. Gal net būtų galima tai palyginti su fronto linija: pirmą kartą ten atsidūrus atrodo, kaip galima tokiomis sąlygomis veikti, gyventi, tačiau būdamas apkasuose žmogus nebeturi kada kreipti dėmesio į aplinką, jo mintys sukasi tik apie tai, kaip išlikti, išgyventi. Visiems studijuojantiems mediciną sakau – po anatomijos būsite kitokie ir nebegalvosite apie tai, ką galvoja visi. To reikia, kad medikas, susidūręs su kito žmogaus kūno veiklos sutrikimais, galvotų, kas jam sugedo, o ne ką jaučia pats ar kaip tai galėjo nutikti. Tai profesija, kuri yra anapus, o medikai su mirtimi kovoja nekraupdami ir nebijodami. [caption id="attachment_1250832" align="alignleft" width="1024"]
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos instituto direktorius Dainius Pauža. Aliaus Koroliovo nuotrauka[/caption]
Kaip Jūsų darbas pakeitė požiūrį į mirtį? Ar jaučiate baimę, kas mūsų visų laukia anapus?
Žinoma, kad nebijau, bet kiekvienas nori kuo ilgiau mirties išvengti. Kita vertus, kartais žmonės pamato, kiek ilgai gyvenantys patiria nekokybiško gyvenimo, tai yra amžėjančios visuomenės problema. Taip, medicina gali padaryti, kad žmogus gyventų iki šimto metų ar net daugiau, bet aplinka tam nėra pritaikyta. Viskas turi vystytis tolygiai, kad ir senam žmogui būtų patogu gyventi. Mums gal tai neaktualu, bet kai kam svarbu, kad, pavyzdžiui, nebūtų tarpų tarp šaligatvio ir privažiavusio transporto.
Mirties niekas nebijo, bet kai pajunti požymius, jog ji ateina tavęs, darai viską, kad išvengtum. Gal šį kartą apeis? O dėl tos baimės – gali nieko nedaryti arba stengtis jos išvengti bet kokia kaina.
Kiek Lietuvoje populiaru savanoriškai aukoti žmonių palaikus medicinos mokslui? O gal ši tema vis dar yra tabu?
Sakyčiau, jau apie trisdešimt metų einame vakarietišku keliu, ir žmonės sužinojo apie galimybę pasitarnauti savo palikuoniams net po mirties. Tad judėjimas visose šalyse po truputį įsisiūbuoja. Tačiau jeigu apie tai nekalbėsime, nieko ir nebus. Vis tenka priminti, jog žmogaus palaikai gali būti naudingi tiems, kurie mokosi, kad amžinas pomirtinis gyvenimas ateitų kuo vėliau.
Dar su gyvais jais mes susipažįstame, bendraujame, jie kartkartėmis man paskambina pasiteirauti, ar po operacijos, pašalinus organą ar kito įvykio jų palaikai vis dar bus tinkami. Aš jiems atsakau – taip dar įdomiau!Kiekvienas savo sąmonėje supranta, kad tai yra labai kilnu – galvoti, kas lieka po tavęs ir kaip gyvens tavo vaikai, anūkai bei kitos kartos. Kartu žmonėms baugu pasakyti „apsisprendžiau“. Vis galvoju – kodėl jie stengiasi daug apie tai nekalbėti? Vieną kartą toptelėjo mintis, gal ir teisinga, kad žmogus nenori kitų akyse pasirodyti kilnus, nes tai gali paskatinti priešišką nuomonę: „Kaip tu gali būti kilnesnis už mane?“ Todėl žmonės veikia tyliai. Dažniausiai tam apsisprendžia vieniši, suprantantys, kad po mirties jais niekas nepasirūpins, o pagal Lietuvos Respublikos įstatymus universitetai įgyja pareigą rūpintis tokių palaikų palaidojimu ir priežiūra. Žmogus vertina tai, kad neišnyks kaip dūmas. Pradedantiesiems jauniems gydytojams visada paaiškinu, kas yra mūsų tiriamieji ir kaip jie atsirado. Dar su gyvais jais mes susipažįstame, bendraujame, jie kartkartėmis man paskambina pasiteirauti, ar po operacijos, pašalinus organą ar kito įvykio jų palaikai vis dar bus tinkami. Aš jiems atsakau – taip dar įdomiau! [caption id="attachment_1250835" align="alignleft" width="2000"]
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos institute. LSMU nuotrauka[/caption]
Kiek tenka susidurti su etinėmis problemomis, jei velionis buvo išreiškęs valią dėl palaikų aukojimo mokslui, o jo artimieji kategoriškai nusiteikę prieš tai?
Įsivaizduokite paprastą situaciją, žmogus apsisprendžia ir pasako: „Noriu, kad po mirties mano palaikai būtų atiduoti tyrimams.“ Esame pasirinkę paskutinės valios pareiškimą – savanorišką susitarimą tarp universiteto ir žmogaus liudijant kitiems, kad jo valia bus vykdoma. Pareiškimo nereikia tvirtinti notarui, o artimieji tampa liudininkais, kad po mirties palaikai bus pervežti į Anatomijos institutą, jie patys vykdys savo įsipareigojimą ir apie tai praneš. Tačiau jeigu artimieji nusiteikę priešiškai, jie mums nepraneša, tėvų valios nevykdo ir daro, ką yra suplanavę, mes taip pat neskambiname ir netikriname, ar žmogus mirė.
Būna situacijų, kai negalime susitarimo įvykdyti iš savo pusės. Pavyzdžiui, per pandemiją neturėjome sąlygų priimti palaikus, nes visi buvo izoliuoti vienas nuo kito. Žmonės geranoriškai suprato šį dalyką, todėl mirusiųjų valios nevykdėme – nebuvo tam tinkamų aplinkybių.
Žiūrint filmą „Subtilus reikalas“, skaitant Jūsų interviu ar gyvai bendraujant akivaizdu, kad pasižymite puikiu humoro jausmu. Kiek svarbu dirbant taip arti mirties būti linksmų plaučių?
Kartais žmonės stebisi, kiek aš iš tiesų mažai bendrauju, bet būnant su studentais mane slegia rutina. Susitikimų, užsiėmimų, praktikų ir seminarų idėja yra įkvėpti studentus, kad jiems būtų įdomu. Sakau: ateikite į paskaitą ir pamatysite bent vieną žmogų, kuriam bus įdomu. Iš pradžių jie ateina, vėliau nebegali, mano, kad užteks apie tai perskaityti. Kai pradeda skaityti, greitai supranta, kad informacijos yra per daug (šypsosi).
Kaip pastebėjote, humoro jausmas man yra natūralus. Kartais žiūriu į aktorius ir matau, kad jie nevaidina, bet tai, ką daro, yra labai smagu. Pavyzdžiui, Rolandas Kazlas, Augustinas Gricius ar Giedrius Savickas – abejoju, ar jie gyvenime yra kitokie, nes tai natūraliai kylanti jų emocija. Atkreipiu dėmesį, kad man pradėjus šnekėti ir kiti aplinkui labiau atsipalaiduoja, pradeda bendrauti. Man labai svarbu, kad nebūtų streso, kurio ir taip per daug. Nesistengiu verstis per galvą, tai pavyksta natūraliai.
[caption id="attachment_1250824" align="alignleft" width="1054"] Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos instituto direktorius Dainius Pauža. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Ar pastebite skirtumus tarp dabartinio anatomijos mokymo ir to, kuris buvo pačiam studentaujant?
Turbūt visi dėstytojai daro priešingai, negu juos mokė, o ir mano aplinka buvo visai kitokia. Kitiems gali atrodyti, kad mano paskaitose per mažai akademinės rimties ir per daug atsipalaidavimo, bet aš ir noriu, kad nebūtų nereikalingo streso, išgyvenimų. Būna, ateina įsitempę studentai į egzaminą, paskui paaiškėja, kad užtenka nusiraminti ir jie jau pila viską kaip iš knygos.
Visi esame kolegos ir galime bendrauti. Kai kuriuos dalykus pamiršta ne tik studentai, bet ir dėstytojai. Žinoma, tai nereiškia, kad nereikia intensyviai studijuoti – viskas, ko išmoksti, būna tik tavo labui.
Vis kalbame apie įvairių sričių specialistų trūkumą, o kaip anatomijos mokslo srityje? Ar jaučiate jaunosios kartos susidomėjimą?
Tai labai sena problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Prieš beveik dešimtį metų vyko pasitarimas, ką daryti su tokiomis profesijomis, nes žmonės neturi didelio poreikio savo gyvenimą paskirti tokiems darbams. Net buvo kalbėta apie studijų programą, bet tada kilo klausimas – kiek reikia anatomijos specialistų? Dabar, kai yra tiek norinčiųjų studijuoti, suprantu, kad tokia studijų programa gal ir buvo gera idėja... Tačiau tam, kad atsipirktų ekonomiškai, turi būti didesnis studentų srautas.
Atrodo, visą gyvenimą dirbau, kad kažką parengčiau, padaryčiau, bet kai apsidairau – labai prastai. Per mano gyvenimą turbūt kiek daugiau nei dešimt žmonių darbavosi anatomijos srityje.Priėjome prie to, kad dėstytojų trūkumas jaučiamas ne tik anatomijos, bet ir kituose moksluose. Matyt, turime pasiekti visišką dugną, kad jų pradėtų rastis. Palyginti su gydytojo profesija, anatomiją mažai kas renkasi, nes dirbti su gyvais žmonėmis ir kovoti su ligomis turbūt įdomiau, negu tyrinėti tai, kas dar neištirta. Arba dėstyti, kas tau atrodo rutiniška ir neįdomu, nors kai kam tai labai svarbu dėl profesijos. Keli dėstytojai per metus atsiranda – vieniems tai būna karjeros laiptelis pereiti į gydomąjį darbą, kiti lieka. Vis dėlto dėstytojų visada trūksta, labai sunku parengti gerą, patyrusį specialistą. Tam, kad jis perprastų darbo specifiką, reikia dar dešimties metų baigus studijas. Jūsų klausimas pataikė taikliai ir į silpną vietą. Atrodo, visą gyvenimą dirbau, kad kažką parengčiau, padaryčiau, bet kai apsidairau – labai prastai. Per mano gyvenimą turbūt kiek daugiau nei dešimt žmonių darbavosi anatomijos srityje. Kai kurie pasuko į gydomąjį darbą ir yra patenkinti, kad turi gerus pagrindus ir puikiai jaučiasi darbe, nes prieš operacijas nereikia vartyti vadovėlių. [caption id="attachment_1250810" align="alignleft" width="2560"]
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos instituto direktorius Dainius Pauža ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos instituto profesorė Neringa Paužienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Jūsų žmona Neringa – taip pat anatomė, mokslininkė ir dėstytoja. Kaip pavyksta išlaikyti darnius santykius ne tik kartu gyvenant, bet ir dalijantis profesija?
Anatomų pora esame ne tik mes, tai gana dažnas atvejis, ir dabar tokių yra bent trys (juokiasi).
Kalbos apie darbą niekada nesibaigia, nes profesija tave visiškai įtraukia ir nebeturi kur dėtis. Žmona viename interviu sakė: dirbu ne su vyru, o gyvenu su bendradarbiu. Darbuojamės ir džiaugiamės, kad vienas kitą galime pakeisti. Tiesa, ji mane labiau gali pavaduoti negu aš ją, nes Neringa dirba tokiose specifinėse srityse, kad tenka sakyti: „Oi, gal jau tu pati.“ Atrodo, mums labai gerai sekasi – nereikia namuose aiškinti, ką veiki. Nors pamiršti daug ką papasakoti.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
