(šitą reiks paskaityt po dešimtmečio)

[intro_text content="Langą nušviečia lemputės – paprastos, elektrinės, ne plazma, netgi ne LEDai. Ant stalo – kuriame kažkiek medžio – puodelis – kuriame kažkiek molio – o jame karštas vanduo su arbatžolėmis (arba tuo, ką kažkas vadina arbatžolėmis). Už lango (plastikinio) – metų pabaiga, paskutinės dienos: gruodžiu apsišaukęs amžinas lapkritis. Ir ne – per Naujuosius nebus sniego, tik lietus ir cepeliniškės. Klimatas tikrai nešyla, kurgi."] Kai išgersiu arbatą – puodelį pastatysiu kriauklėn. Kaip dėmesingas skaitytojas supranta, neplautą. Netolimoje perspektyvoje toks koktus mano poelgis sukels nesunkiai nuspėjamą lokalinį konfliktą su antrąja puse. Šiojo metu kaip efektyvų kontrargumentą paminėsiu kažin kada (gal užpernai) radęs vonioje plaukų kuokštą. Barnis eskaluosis, apsišaudysim visokiais psichologiniais haimarsais bei atakamsais ir galiausiai, neradę argumentų, išsiskirstysim po nedideles betonuotas nišas, vadinamas kambariais. Po to susitaikysim, žinoma. O galėtumėm gi turėt robotą humanoidą namie. Pavadintumėm šį Nojum. Kodėl Nojum – nežinau. Galėtų Nojus išspręsti visus įmanomus buities klausimus: puodelius surinkti, plaukus, dulkes išvalyt, vištą iškept, arbatos užpilt, masažą, „Vytauto“ ryte atnešt, paštininką (kas čia per senobinis dalykas?) pasitikt ir t. t., ir pan. Bet robotas humanoidas – dalykas brangus. Bent kol kas. Palauksim. Visgi laikas nenumaldomai bėga, ir, žinoma, anksčiau ar vėliau robotą Nojų teks įsigyt. Kaipgi atsiliksi nuo laikmečio madų? Ar įsivaizduojate žmogų, kuris naudotųsi mygtukiniu telefonu? Žinoma, esama dar tokių – muziejuose. Bet laikas neieško stabdžių pedalo, dugnuoja gazą ir gena žmoniją progresan, o gal pražūtin. O galgi tiedu tėra sinonimai – pamatysim. [caption id="attachment_994409" align="alignleft" width="2560"] Unsplash.com nuotrauka[/caption] Pamatysim. Norėčiau šį tekstą perskaityt po dešimtmečio. Visų pirma tai reikštų, kad išlikau. Antra, tai reikštų, kad išlikau kaip daugiau ar mažiau įgali ir vienaip ar kitaip protaujanti būtybė. Trečia, tai reikštų, kad išliko internetas – kaip sąlyginai laisva erdvė, kur galima reikšti savąsias nuomones. Ketvirta, tai reikštų, kad manęs – o tikėtina ir Lietuvos – neprarijo karo slibinas: vargu bau ar rasčiau laiko tokiems niekams kaip savojo seniai seniai rašyto teksto skaitymas, jei tektų gyvent apkasuose. Norėčiau šį tekstą perskaityt po dešimtmečio. Žinau, jis būtų juokingas, naivus, kvailas. Žinau, kad tada – dešimt metų į priekį – galgi norėsiu, jog jo išvis nebūtų. Gal keiksiu save, kad švaisčiau laiką vėjais, nesimokiau ko nors tikrai prasmingo, netapau kraujagyslių chirurgu ar statybos inžinieriumi, neįsigijau kulkosvaidžio, nepasiskiepijau nuo geltonojo drugio (jei toks yra) ar išvis nesusikroviau viso gyvenimo lagaminan ir neišskridau į kokią Gvatemalą. Pamatysim – net įdomu: dėl ko reiks save keikt po tiek metų? Bijau. Bijau, kad ši tekste sustingusi nuobodžios, miesčioniškos mano būties akimirka nebūtų tik aplaidus padegėlio miegas – tas, kuris tuoj baigsis, ir baigsis su skaudžiomis pasekmėmis. O gal ir suvis baigsis – ir nebus kam tų pasekmių suvokti. Ir bičiulio padovanotų kalio jodido tablečių – kaip raktų pakabučio – nebus kam išgerti. Pagyvensim, pamatysim. Norėčiau šį tekstą paskaityti po dešimtmečio. Būtinai pabandysiu tai padaryt. Vien iš smalsumo. O taipgi ir dėl gausybės kitų priežasčių. Netgi tų, kurios tada – po daug daug metų – man atrodys bereikšmės, juokingos, kvailos. Visai tokios, kaip ir visas mūsų gyvenimo kelias – ištraukus kištuką lange užgęstanti šviesa, vandens srove kanalizacijon nuplaukiančios arbatžolės ar pirštais pagimdomas ir redaktorei iškeliaujantis tekstas. Beprasmiai, beprasmiai dalykai, kurie įprasmina mūsų buvimą. Tie, kurie – norėčiau – niekada nesibaigtų. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Darius Indrišionis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama