Jaunasis jūrininkas: tarp bangų ir svajonių

Deivydas kilęs iš Kauno, tad atvykęs į uostamiestį jis patyrė kultūrinį šoką.

Jam buvo keista, kad klaipėdiečiams jūra atrodo tokia įprasta ir savaime suprantama, jog daugelis net nejaučia poreikio prie jos leisti laiko, o jam, augusiam toliau nuo pajūrio, jūra atrodė ypatinga ir traukianti vieta.

„Kartu tai buvo visai kitoks gyvenimo etapas – atsiskyrimas nuo tėvų, visų draugų. Į Klaipėdą atvykęs jaučiausi visiškai vienas“, – taip D. Brūzga apibūdino savarankiško gyvenimo pradžią.

Atvykęs į Klaipėdą ir pasinėręs į studijas, jis nesitikėjo, kad labai greitai pasijaus lyg žuvis vandenyje – tarsi ši profesija būtų jam skirta.

O į praktiką išvykusiam D. Brūzgai įstrigo stereotipas, kad esą, kas dirba jūroje, turėtų užmiršti savo antrąją pusę, ar kad tikras jūrininkas kiekviename uoste turi po žmoną.

Vis dėlto praktikantas teigia pats tokių žmonių nesutikęs, nors įvairių istorijų ir atsiliepimų yra girdėjęs iš kitų jūrininkų.

Deivydas pasakojo girdėjęs ne vieną kitų praktikantų istoriją, kad net ir ilgus mėnesius praleidus jūroje, tikra meilė niekur nedingsta – ji išlieka tokia pat stipri, o kartais net dar labiau sustiprėja.

Pasak D. Brūzgos, ilgas išsiskyrimas ir jūros keliami iššūkiai tampa savotišku santykių išbandymu, leidžiančiu suprasti tikrąją ryšio vertę.

„Asmeniškai man meilė išliko labai stipri, o po praktikos tapo dar stipresnė. Širdyje nuoširdžiai žinojau, kad viskas bus gerai, kad abu viską įveiksime. Tikėjau, jog vis tiek surasime tą savo kelrodę žvaigždę, kuri mus galiausiai vėl suves“, – jautriai apie laukimą ir meilę pasakojo D. Brūzga.

Autorius: Karolina Banionytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama