Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos šventė

Birželio 13 dieną Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinėje mokykloje vyko išskirtinis renginys – šventė, skirta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybai ir pasaulėjautai. Tačiau tai buvo ne tik mokinių pasirodymų pynė. Tai buvo gyvas, jaudinantis bandymas įžengti į pasaulį, kuriame muzika skamba spalvomis, o tapyba pasakoja istorijas be žodžių.

Kad šventė būtų graži, dirbo ne tik mokyklos savivalda bei jos globėja Birutė Venslauskienė, bet ir visi mokytojai bei mokiniai – maži ir dideli. Ši šventė tapo kūrybine sinteze – mokiniai, mokytojai ir visa bendruomenė bandė susitikti su menu, kuris glūdi pačioje lietuviškos dvasios šerdyje.

Čiurlionis – žmogus, kuris ne tik kūrė, bet ir regėjo giliau nei dauguma mūsų. Jo darbai tarsi kviečia pažadinti tai, kas mumyse jautru, tyra, tikra. Vaikai taip pat stengėsi geriau pažinti Čiurlionio kūrybos pasaulį ne tik per muziką ar žodį – jie patys piešė jo paveikslus. Šioje kūryboje juos kantriai ir nuoširdžiai lydėjo bibliotekos mokytojos Alma Šliaužytė ir Marytė Malinauskienė. Ir tikrai – mokiniai pasirodė labai kūrybingi! Jų darbai buvo eksponuojami Punsko kultūros namų fojė surengtoje parodoje, kur kiekvienas galėjo pasigrožėti vaikų rankomis atkurtomis Čiurlionio spalvomis ir nuotaikomis. Vėliau ši paroda persikėlė į mokyklos koridorių, kur jos grožis ir šiluma džiugina visus, kas praeina pro šalį.

Šventės pradžioje nuaidėjusi Gretos daina „Dangus Tau dovanojo aukštį“ tapo simboliniu kvietimu pakilti virš kasdienybės ir patikėti kūrybos galia. Paskui jaudinančioje įžangoje apie M. K. Čiurlionį Odeta ir Dovydas priminė: menas – daugiau nei grožis. Tai būdas liudyti pasaulį, išgyventi laiką ir amžinybę vienu metu. Mažųjų II klasės mokinukų atliekamas šokis „Gintariniai riešutai“ buvo lyg gyvas priminimas, kad kiekvienas žmogus – net pats mažiausias – yra nešantis kultūrą, gyvinantis ją savo paprastumu ir tikrumu. Mokinių auklėtojos Danutė Svetlauskienė ir Teresė Degutienė, ruošdamos auklėtinius šokiui, tikriausiai labai jais didžiavosi.

Tą dieną skambėjo ne tik dainos ir muzika – skambėjo idėjos. Mokiniai kalbėjo apie pasaulio sukūrimą, apie tai, kaip Čiurlionis regėjo lietuvišką kosmosą – tylų, gilų, besisupantį tarp gamtos ir dvasios. Kiekvienas tekstas, kiekvienas muzikinis intarpas buvo pamoka – ne tik apie meną, bet ir apie mus pačius. Uršulės, Gretos ir Eriko tekstas apie pasaulio sukūrimą pagal Čiurlionį panardino į kosminę kelionę: tapybos darbai virto pasakojimu apie šaknis, atramos taškus, lietuviškąją visatos dalį. Muzikinį pasakojimą papildė IV klasės akordeonu ir smuikais atliekamas kūrinys – subtilus, melancholiškas, lyg išplaukiantis iš paties Čiurlionio paveikslų.

Didžiuliu džiaugsmu mokiniams tapo ir galimybė pasipuošti naujais tautiniais drabužiais – jie spindėjo scenoje ne tik grožiu, bet ir pasididžiavimu, kad esą lietuviai, kad priklauso šiai gyvai, kūrybingai bendruomenei.

Scenoje atgijo Karaliai ir Karalienės – Čiurlionio simbolių kalbos veikėjai. Muzika čia tapo tiltu į sapnų ir legendų pasaulį. Mokiniai nevaidino – jie nuoširdžiai išgyveno tai, ką skaitė, jautė tai, ką sakė. Erikas ir Greta jautriai perteikė tekstą, o fone skambėjo simfoninė poema „Miške“, kurią Čiurlionis vadino „Karalių pasaka“. Šią sceną vainikavo ketvirtokų atliekama daina „Čiurlionio pasaka“ – šilta ir paslaptinga. Juos paruošė muzikos mokytoja Irena Kalinauskienė.

Vėliau pasirodymas virto daina Tėvynei. „Mano Lietuva“, kurią atliko Greta ir Odeta, „Ant bangos“, „Dievas davė“, kurias nuoširdžiai dainavome mes, šeštokės, paragintos auklėtojos Vidos Uzdilienės – nebuvo tik muzikiniai kūriniai. Tai buvo žodžiai apie šaknis, apie tapatybę, apie tai, kas jungia mus kaip bendruomenę. Tai buvo pagarba tėvų žemei, kalbai, praeičiai, kurios neįmanoma pamatuoti vien tik vadovėlių žiniomis.

Irmina, Sara ir Arkadijus priminė, kad muzika – tai dievų kalba, kuri nutildo net laukinius žvėris, o žmogaus širdyje pažadina giliausius jausmus. Ji gimė drauge su žmogaus siela, kvepia tėviške ir nepamirštamais vakarais, skamba širdyje kaip švelni melodija, kuri sujungia praeitį ir dabartį. Olivija ir Nojus kalbėjosi apie tai, kas yra žmogus. Paprastas klausimas, kuris šiame kontekste įgijo filosofinį svorį. Rimas solo skambino pianinu – muzikos kalba perteikė tai, kas neišsakoma žodžiais. Aštuntokai šoko nuostabų šokį, kurį su meile ir atsidavimu paruošė visų mylima mokytoja Alicija Petruškevičienė, sujungusi šokio grožį ir idėjinę gilumą.

Po to į sceną išėjo penktokai. Trys akordeonai ir smuikas sukūrė gaivališką muzikinę bangą. Nuotaikingai ir džiugiai skambėjo „Mūsų dienos – kaip šventė“. Daina, kuri tarsi apibendrindama visą renginį kvietė džiaugtis gyvenimu ir dalintis šviesa. Septintokai dainavo „Žiemą vasarą“, po to Nojus pristatė gilų tekstą: „Pasaulis – tai knyga, rašoma po žodį, po eilutę.“ Ina ir Kornelijus kalbėjo, kad Čiurlionis tarsi užkūrė aukurą – nepaprastą, nematomą, kuriame liepsnoja jo meilė Lietuvai, gamtai, žmogui. Ir ta ugnis tebespindi iki šiol – muzikoje, spalvose, mūsų širdyse. Tai šviesa, prie kurios visi galime sušilti ir pasisemti įkvėpimo.

Finalinė daina „Lietuva, tu žemė gintarinė“ sujungė visus dalyvius scenoje. Skambėjo priedainis, kuris nepaliko abejingų – dainavo visi. Ne vienas žiūrovas slaptai nubraukė ašarą – iš pasididžiavimo, iš ilgesio, iš tikro emocinio ryšio su tuo, kas vyko scenoje. Šventė liudijo ne tik mūsų gebėjimus, bet ir mokytojų, kurie surado kiekvieno talento kampelį, kurie neįspraudė į rėmus, bet leido kurti su meile. Tai buvo mokyklos šventė tikrąja to žodžio prasme – kur viskas kyla iš šaknų, iš žemės, iš žmonių, kurie jaučia ir myli.

Visiems mokiniams, mokytojams, vedėjams, muzikantams ir šokėjams susibūrus scenoje atliekama bendra daina skambėjo ypatingai. Neabejotinai Čiurlionis tą akimirką būtų šypsojęsis. Iš džiaugsmo, kad jo idėjos gyvos.

Mes, mokiniai, esame labai dėkingi mokyklos direkcijai ir mokytojams, kurie rūpinosi mumis visos šventės metu, padėjo pasiruošti, padrąsino, o svarbiausia – leido pajusti, kokia svarbi ir graži gali būti bendra kūryba. Daug darbo padarė istorijos mokytoja Onutė Vaznelienė, kuri prisipažino, kad labai myli Čiurlionį, todėl jautė malonumą kurti mokyklos šventės scenarijų šia tema. Ir kai po renginio direktorius nuoširdžiai dėkojo visiems dalyviams ir mokytojams, jų akyse spindėjo tikras džiaugsmo žiburėlis. Matėsi, kaip nuoširdžiai mokytojai didžiuojasi savo mokiniais.

Šventė baigėsi, bet jos aidas dar ilgai gyvens mūsų širdyse. Tai nebuvo tik koncertas. Tai buvo kelionė. Į spalvų, garsų ir žodžių pasaulį. Į save...

Autorius: Olivia Venslauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama