„Ar viską padariau, ką Dievas norėjo...“

2025 metais minimos legendinio kunigo rezistento, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputato (1991–1992), pirmojo atkurtosios Lietuvos Respublikos kariuomenės vyriausiojo kapeliono (1991–1996) mons. Alfonso Svarinsko 100-osios gimimo metinės. Nors apie tai jau rašyta „Aušroje“, dar kartą prisiminkime pagrindinius šios neeilinės istorinės asmenybės gyvenimo faktus.

A. Svarinskas gimė 1925 m. sausio 4 d. Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Kadrėnų kaime. 1942–1946 m. mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, bet dėl sovietinio saugumo persekiojimo ją turėjo palikti. Išėjęs pas partizanus, buvo Vyčio apygardos Šarūno partizanų grupės ryšininkas, pasirinko Laisvūno slapyvardį. Areštuotas 1946 m. pabaigoje, keletą mėnesių tardytas ir kankintas. Nubaustas 10 metų darbo pataisos lagerių ir 5 m. pilietinių teisių atėmimo. 1947–1956 m. kalėjo Abezėje (Komija, Rusija). 1954 m. kartu kalėjusio Telšių vyskupo Pranciškaus Ramanausko slapta įšventintas į kunigus.

1956 m. grįžęs į Lietuvą, kun. A. Svarinskas tarnavo Kulautuvos, vėliau Betygalos parapijoje. 1958 m. pavasarį vėl suimtas, teisiamas, nes saugumiečiai rado pas jį antisovietinės literatūros. 1958–1964 m. kalėjo Mordovijos (Rusija) lageriuose. 1961 m. sovietinės Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jį už akių teisė dar kartą ir pripažino ypatingai pavojingu recidyvistu. A. Svarinskas buvo perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą. Pats sovietinis saugumas jam davė Nepataisomojo pravardę.

1964 m. pradžioje grįžęs į Lietuvą, Monsinjoras atgavo teisę dirbti kunigu tik po beveik dvejų metų. Kunigavo Miroslave ir Kudirkos Naumiestyje, 1971–1976 m. buvo Igliaukos, o 1976–1983 m. Viduklės parapijų klebonas. Dar 1972 m. įsijungė į pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidybą, o svarbiausiu to meto okupuotos Lietuvos politiniu įvykiu tapo Monsinjoro ir kitų jo bendraminčių kunigų 1978 m. lapkričio 13 d. įkurtas legalus Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas.

Tam reikėjo didžiulės pilietinės drąsos, todėl šio komiteto nariai iš karto buvo pasmerkti kalėjimams ar net mirčiai (kunigai Č. Laurinavičius ir J. Zdebskis žuvo sovietinio saugumo inscenizuotose „autoavarijose“). 1983 m. sausio 26 d. mons. A. Svarinskas areštuojamas trečią kartą. Šįkart jis nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. Kalėjo Permės (Rusija) lageriuose. Sovietinis saugumas nenurimo net ir Monsinjorui kalint Rusijos šiaurėje – 1987 m. sovietinės valdžios užsakymu Lietuvos kino studija sukūrė propagandinį ir šmeižikišką dokumentinį filmą „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ (rež. F. Kauzonas).

Prasidėjus vadinamajai perestroikai, situacija ėmė keistis. 1988 m. vasarą JAV prezidento Ronaldo Reigano prašomas SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas paleido iš tremties Monsinjorą. Deja, jis buvo visam laikui ištremtas į užsienį. ­Gyvendamas tremtyje, A. Svarinskas lankė lietuvių kolonijas Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje. Kaip disidentas, jis 1988–1990 m. keliolika kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II, taip pat su prezidentu R. Reiganu, kitais laisvojo pasaulio lyderiais. Į Lietuvą mons. A. Svarinskas sugrįžo jau po Kovo 11-osios akto, 1990 m. birželio 19 d. Tėvynėje jis aktyviai įsijungė į visuomeninę ir politinę veiklą. 1990–1991 m. buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleris, 1991–1992 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1991–1996 m. pirmasis Lietuvos kariuomenės vyriausiasis karo kapelionas, atsargos pulkininkas.

1996 m. pradžioje kairiųjų Seimo politikų pastangomis atleistas iš karo kapeliono pareigų, mons. A. Svarinskas liko Lietuvos partizanų vyriausiuoju kapelionu. Vėliau jis dirbo Kauno Įgulos bažnyčios rektoriumi, 1998–2000 m. Kavarsko parapijos klebonu, nuo 2000 m. Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentu.

Dar 1996 m. savo gimtojo Kadrėnų kaimo žemėje Monsinjoras ėmė kurti Didžiosios kovos apygardos partizanų parką (ten kasmet vyksta laisvės kovotojų pagerbimo šventės). Kryžkalnyje 2007 m. pradėjo įgyvendinti paminklo Lietuvos partizanams statybą (2018 m. užbaigta memorialo koplyčia).

Mirė kun. A. Svarinskas 2014 m. liepos 17 d. Vilniuje. Palaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse, prie perlaidotų savo kovos draugų – partizanų. Kaip paskaičiavo biografai, iš viso sovietiniuose lageriuose bebaimis Monsinjoras praleido daugiau kaip 21 metus, t. y. beveik ketvirtąją gyvenimo dalį. Neperdėsime pasakę, kad kun. A. Svarinskas buvo lietuvių tautos dvasios milžinas, asmeniniu pavyzdžiu parodęs, kaip reikia kovoti už Lietuvą...

Minint mons. A. Svarinsko šimtąsias gimimo metines, Lietuvos Respublikos Seime š. m. balandžio 15 d. buvo surengta atminimo konferencija, kurią vedė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė ir Seimo narys Vytautas Sinica. Jos metu buvo perskaityti aštuoni pranešimai, apimantys daugelį Monsinjoro biografijos ir pasaulėžiūros momentų – nuo amžininkų prisiminimų iki jo politinių ir sielovadinių pažiūrų analizės.

Istorikas Povilas Girdenis (Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas) pranešime „Kunigas Alfonsas Svarinskas – amžinasis kovotojas“, remdamasis LYA medžiaga, pateikė labai įdomių ir mažai žinomų faktų apie Monsinjoro gyvenimą ir kovą už Lietuvos laisvę. Tuo tarpu kun. habil. dr. prof. Romualdas Dulskis (Akademinės krikščionybės ir religijų dialogo instituto vadovas) perskaitė pranešimą „Holistinės Alfonso Svarinsko kunigystės fenomenas“.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė B. Valionytė savo pranešimą skyrė mons. A. Svarinsko įvairiapusei veiklai jam esant Lietuvos Seimo nariu 1991–1992 m. Ji rėmėsi Lietuvos Seimo archyve išlikusiais dokumentais. Lietuvos kariuomenės vyresnysis kapelionas, teologijos mokslų daktaras pulkininkas leitenantas Virginijus Veilentas, vertindamas kun. A. Svarinsko darbą einant karo kapeliono pareigas, pavadino vis dar siektinu idealu. Ateitininkė ir buvusi mons. A. Svarinsko parapijietė Reda Sopranaitė iš Viduklės pasidalino prisiminimais apie savo parapijos kleboną („Monsinjoras A. Svarinskas – kunigas iš pašaukimo“). Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas papasakojo apie Didžiosios Kovos apygardos partizanų parko plėtimą, tęsiant jo įkūrėjo idėjų įgyvendinimą. Parke toliau statomi atminimo ženklai, skirti Lietuvos partizanų ir tarpukario Nepriklausomos Lietuvos politikų, nužudytų okupantų, sovietmečio rezistentų atminimui.

Seimo narys dr. V. Sinica įvertino Monsinjorą kaip laisvės kovų atminties gaivintoją („Kunigas Alfonsas Svarinskas – Laisvės kovų atmintis“). Akademikas, filosofas, prof. Alvydas Jokūbaitis apibendrino kun. A. Svarinsko visuomeninę ir politinę veiklą pranešime „Tautinė valstybė kaip neįgyvendintas pažadas“. Ši tezė galėtų būti visos atminimo konferencijos apibendrinimas. Visą savo gyvenimą paskyręs kovai už Lietuvos nepriklausomybę, Monsinjoras ir po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo kovojo už tautos atgimimą. XX a. pabaigoje pasikeitusios geopolitinės aplinkybės visai nereiškė, kad lietuvių kova už Tautą ir Valstybę buvo baigta. Tai puikiai suvokė taip pat kun. A. Svarinskas, kuris ir po 1990 m. išliko nenuilstamu kovotoju už lietuvių tautos dvasinį atgimimą. Nėra jokia paslaptis, kad dėl to jo nemėgo ne tik vakarykščiai okupantai ir kolaborantai, netikėtai tapę „patriotais“, bet ir dalis jo kovos bendražygių, pasiekusių sotų valdžios lovį...

Proginė atminimo konferencija visada naudinga. Ji neleidžia mums užsimiršti šių dienų globalizmo ir moralinio reliatyvizmo vėtrose, kai lietuvių tauta jau keliolika metų įnirtingai „perauklinėjama“ pagal niūraus betaučio kosmopolitizmo klišes, bandant tradicines tautos ir šeimos vertybes pakeisti neatsakingu besaikio hedonizmo – malonumų vaikymusi. Taigi, ar dar atsimename mons. Alfonsą Svarinską ir jo svarbiausius gyvenimo priesakus – Dievo ir Tėvynės meilę?

Autorius: Darius Vilimas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama