Kaip Čiurlionio pianinas sugrįžo namo

Neseniai į mano rankas atsitiktinai pateko 1991 m. „Aušros“ 10 numeris. Tik jį atvertus, iškart akys nukrypo į Antano Joniko straipsnį apie M. K. Čiurlionį. Sakoma, kad atsitiktinumų nėra. Gal tai ir tiesa, juolab kad 2025 metai Lietuvoje paskelbti žymaus Lietuvos dailininko, kompozitoriaus, rašytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metais. Matyt, pasąmonėje užkoduotas žavesys šia genialia asmenybe intuityviai atvedė prie žinių šaltinio. O ten, mano nuostabai, atsivėrė įdomūs, anksčiau neregėti išminties vartai. Minėto autoriaus straipsnis bei Rasos Žukauskienės (žurnalo „Aušra“ korespondentės) surastas, betvarkant Lenkijos lietuvių draugijos archyvą, dokumentas paskatino plačiau pasidomėti, o vėliau parašyti straipsnį ir pasidalinti surastais (ne)žinomais faktais, susijusiais su Čiurlionio gyvenimu Varšuvoje ir jo pianinu.

A. Jonikas straipsnyje „M. K. Čiurlionis – kompozitorius ir genialus dailininkas“, be pagrindinės informacijos apie Čiurlionio gyvenimą, pateikia įdomių žinių apie šio kompozitoriaus, menininko atminimo įamžinimą Varšuvoje. Juk ši žymi asmenybė čia praleido 8 metus. Šiame mieste studijavo muziką, vėliau dailę, aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui, puoselėjo glaudžius ryšius su Varšuvos kompozitoriais ir dailininkais. Pasak straipsnio autoriaus, daugiausiai prie Čiurlionio atminimo įamžinimo Lenkijos sostinėje prisidėjo Alfonsas Lukošius ir dailininkas Kazimieras Švainauskas. Straipsnyje nepateikiama informacijos apie šiuos asmenis, tad žinių teko ieškotis internete.

A. Lukošius gimė ir augo Bilionių kaime netoli Burkalės ežeriuko. Antrojo pasaulinio karo metais atsidūrė Lenkijoje ir įsikūrė Varšuvos priemiestyje. Būdamas darbštus ir nagingas, pasistatė namą, greta išsikasė tvenkinį, kurį pavadino Burkalės ežeriuku. Visi, kas lankydavosi pas jį lietuviškos veiklos reikalais, turėjo galimybę pasėdėti prie Burkalės. Tai A. Lukošiaus dėka Vytautas Landsbergis anuomet galėjo lankytis Lenkijoje. Negavęs leidimo išvykti dirbti archyvuose, kad galėtų tyrinėti Čiurlionį, V. Landsbergis pamokytas, jog važiuotų privačiai, susiradęs draugą, kuris parašytų kvietimą. Tokiu būdu užsimezgė ryšiai ir Landsbergis galėjo atvykti į Lenkiją. „Tai buvo genialių rankų šaltkalvis, kuris savo namuose darė mezgimo mašinas (Lenkijoje buvo leidžiama amatų ekonomika) ir kuriam rūpėjo Lietuva, jos kultūra. Pas jį važiuodavo ir dailininkai, dovanodavo savo paveikslų“, – taip apie A. Lukošių rašo pats V. Landsbergis.

Labiau žinomas yra K. Švainauskas, kuris gimė Vilniuje ir augo tarpukario Lietuvoje. Jo gyvenimas pažymėtas tremties ir darbo Stalinogorsko šachtose. Po karo į gimtinę jis grįžo tik trumpam ir netrukus emigravo į Lenkiją. 1950 m. Krokuvos dailės akademijoje K. Švainauskas įgijo meninės grafikos ir molbertinės tapybos diplomus. Vėliau dirbo dailės ir piešimo mokytoju Piasečne, buvo Lenkijos dailininkų sąjungos narys, dalyvavo Mozūrijos kultūros draugijos organizuojamuose architektūros paminklų fiksavimo projektuose. Jo kūrinių ciklas „Lietuvių paminklai Lenkijoje“ – tai ne tik meninis, bet ir istorinis liudijimas, skirtas Lietuvos pėdsakams Lenkijoje įamžinti. Jis su didžiule kantrybe išraižė Livos pilį (Lenkija), Vytauto bažnyčią Drogočine, Seinų baziliką, kur palaidotas Antanas Baranauskas, Dariaus ir Girėno žūties vietą, pirmąjį Jono Biliūno kapą Zakopanėje ir kitas lietuvių atminimui svarbias vietas. K. Švainauskas – taip pat vienas iš pirmųjų „Aušros“ techninių redaktorių. Jo sukurtų grafikų galima rasti senuose „Aušros“ puslapiuose. Minint M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, šio iškilaus menininko namuose-muziejuje Druskininkuose šių metų pradžioje buvo surengta K. Švainausko grafikos kūrinių paroda „Čiurlionio pėdos, Švainausko akys“.

A. Jonikas minėtame straipsnyje pateikia, kad šių dviejų asmenų – Alfonso Lukošiaus ir Kazimiero Švainausko – iniciatyva buvo pagaminta marmurinė lenta ir pritvirtinta prie Varšuvos esančiame Pustelnike ant buvusios sanatorijos pastato, kur Čiurlionis gydėsi, praleido paskutinius savo gyvenimo metus ir 1911 m. mirė. Anksčiau veikusios Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos (LVKD; dabar Lenkijos lietuvių draugija) Varšuvos skyriaus pirmininko dr. Mykolo Kmitos, A. Lukošiaus ir K. Švainausko rūpesčiu pagaminta antra marmurinė lenta su M. K. Čiurlionio bareljefu ir užrašu „Tu mieszkał w latach 1905-1907 Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, artysta-malarz i kompozytor litewski“. Ji pritvirtinta Varšuvoje, ant Žuravia gatvės namo nr. 45. A. Lukošiaus rūpesčiu Markų (Varšuvos priemiestis) bažnyčios archyvinėse knygose buvo surasti M. K. Čiurlionio mirties metrikai, rašyti rusų kalba. O kai buvo minimos Markų bažnyčios šimtosios metinės, klebonas leido A. Lukošiui šventovėje surengti Čiurlionio darbų parodą. Vėliau, kai buvo kuriami Markų bažnyčioje vitražai, A. Lukošiaus iniciatyva ir rūpesčiu viename jos lange įrengtas vitražinis Lietuvos Vytis.

Ir dar viena įdomi informacija pateikta A. Joniko straipsnyje – A. Lukošiui pavyko surasti pianiną „E. Sponnagel“, kuriuo Čiurlionis skambindavo Druskininkuose dar vaikas būdamas. Vėliau šis instrumentas buvo Varšuvos gydytojo Juozo Markevičiaus, su kuriuo artimai bičiuliavosi Čiurlioniai, šeimos nuosavybė. Jie kasmet vasarojo pas Čiurlionius Druskininkuose. Iš Druskininkų pianinas buvo pervežtas su J. Markevičiaus baldais į Lodzę. Daktarui mirus, jo žmona persikėlė gyventi į senelių namus, o sūnus sutiko pianiną parduoti už 6000 zl. Pinigai buvo surinkti iš LVKD Varšuvos skyriaus narių. Tvarkant Lenkijos lietuvių draugijos archyvą buvo surastas LVKD Centro valdybai Seinuose skirtas 1972 m. gegužės 18 d. raštas, kuriame informuojama: „LVKD Varšuvos Skyrius 31.05.1970 nupirko pianiną, kuriuo grojo ir komponavo kompozitorius M. K. Čiurlionis, su mintimi, kad perduoti M. K. Čiurlionio vardo muziejui. Ryšium su tuo, jog pinigus pianino pirkimui skyrė LVKD Centro Valdyba, LVKD Varšuvos Skyriaus Valdyba maloniai prašo sutikimo aukščiau minėtą pianiną perduoti M. K. Čiurlionio vardo muziejui Druskininkuose.“ Raštą pasirašė  LVKD Varšuvos skyriaus valdybos pirmininkas R. Vaina. Taip prasidėjo ilga Čiurlionio pianino kelionė namo – ji truko beveik du dešimtmečius. A. Jonikas straipsnyje rašo: „Ilgai teko laukti progos pergabenti instrumentą į Lietuvą. Tokia proga atsirado 1988 metais. Dr. Žeromskio rūpesčiu, tarpininkaujant to meto Lietuvos spaudos atstovui A. Degučiui ir užsiangažavus Lietuvos kultūros ministrui p. Trinkūnui, pavyko minimą pianiną pervežti į Lietuvą ir perduoti M. K. Čiurlionio muziejui. Mainais gautas iš Lietuvos naujas pianinas, kuris iki šiol vartojamas LVKD Varšuvos skyriaus patalpose.“ Taigi Čiurlionio pianinas, iškeliavęs XX amžiaus pradžioje iš Druskininkų į Varšuvą ir Lodzę, kurį laiką prieglobstį suradęs LVKD Varšuvos skyriaus patalpose, pagaliau 1988 m. sugrįžo namo. Dabar jis toliau gyvena savo įdomų gyvenimą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje – M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose. Kam teks lankytis šiame muziejuje ir pamatyti pianiną „E. Sponnagel“, žinokite, kad čia tas instrumentas, kuris anuometinių Varšuvos lietuvių pastangomis sugrąžintas į namus. Smalsumo vedama, susisiekiau su muziejaus rinkinių kuratore Aušra Sedlevičiūte, kuri patvirtino, kad yra eksponuojamas minėtas pianinas, ir atsiuntė jo nuotrauką. O Taikomosios dailės skyriaus, kuriam priklauso šis eksponatas, vedėja Reda Stuinienė pasidalino informacija, kad pianiną muziejui perdavė Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Varšuvos skyrius 1987-12-15 raštu. Ji rašo, kad į muziejų pianinas priimtas Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktu Nr. 88, 1988-04-06. Ir priduria: „Pianinas anksčiau priklausė Varšuvoje, po to Lodzėje gyvenusiems Čiurlionių draugams Markevičiams. Juo, besimokydamas Varšuvoje, dažnai grodavo M. K. Čiurlionis. Apie tai rašė „Kauno tiesa“ 1988 01 21–22 d.“

Pabaigoje dar noriu parašyti keletą žodžių apie patį straipsnio autorių A. Joniką. Internete nedaug galima rasti apie jį žinių. Iš Petro Dapkevičiaus straipsnio, publikuoto 2002 m. „Aušros“ 11 numeryje, sužinome, kad 2001 m. gruodžio 5 d. Varšuvoje, sulaukęs 98 metų, mirė Antanas Jonikas – aktyvus Varšuvos lietuvių bendruomenės veikėjas, dažnai rašęs „Aušrai“ straipsnius, vienas iš paskutinių Lietuvos inteligentų, apsigyvenusių Lenkijoje. Varšuvoje A. Jonikas dirbo Lenkijos užsienio prekybos ministerijoje rusų ir lietuvių kalbų vertėju. Glaudžiai bendravo su Žagarių Dapkevičiais, dažnai atvykdavo pas lietuvius į Seinų ir Punsko kraštą.

Autorius: Alicija Krakauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama