„Jau seniai norėjosi pirmosios bažnyčios sienas prakalbinti savosios muzikos aidais...“ – atskleidė prof. Darius Zimnickas

Balandžio 12 d. Klaipėdoje vyko vienas iš „50 pavasarių su muzika“ renginių – Varšuvos technikos universiteto akademinio choro koncertas. Daugelyje Klaipėdos spaudos puslapių bei socialiniuose tinkluose mirguliavo šio choro koncerto anonsai. Aptikau vieną jų: „Klausytojų laukia nekasdienė pažintis su Varšuvos technikos universiteto akademiniu choru ir jo meno vadovu – Punske gimusiu lietuvių kilmės žinomu Lenkijos choro dirigentu Dariumi Zimnicku. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos ir F. Chopino muzikos universiteto Varšuvoje absolventas, profesorius, habilituotas meno daktaras Zimnickas yra aktyvus Lenkijos chorinės kultūros dalyvis. Varšuvos technikos universiteto kolektyvui jis vadovauja nuo 2004 m., lygiagrečiai yra ir Varšuvos arkikatedros ir keleto kitų chorų vadovas.

Universiteto choras yra svarbiausio Lenkijoje chorų konkurso „Stuligroszo Grand Prix 2018“ bei daugelio tarptautinių konkursų nugalėtojas. Atlieka įvairių epochų a cappella repertuarą bei stambias formas. Koncertuose žavi tembro darnumu, kruopščiai paruoštomis interpretacijomis. Jubiliejinio festivalio proga choras atvyksta į Klaipėdą – meno vadovas žada nustebinti festivalio klausytojus lietuviškais kūriniais!“

Turbūt nėra pasauly kito tokio miestelio (bažnytkaimio), į kurį būtų atvykęs koncertuoti pasaulinio lygio choras – Varšuvos technikos universiteto akademinis choras, kurio meno vadovas ir dirigentas yra Darius Zimnickas. Ir mes greičiausiai nebūtume tie laimingieji, jeigu Darius nebūtų kilęs iš Punsko.

Asta Pečiulienė: Dariau, baigei Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjų. Tai buvo 1994-ieji metai. Dar besimokydamas licėjuje, įkūrei vokalinę grupę „Šešupė“ (jos pirmoji sudėtis: Dalia Uzdilaitė, Lidija Kardauskaitė, Arūnas Nevulis ir pats), kuri jau tuomet žavėjo klausytojus neįprastomis Tavo liaudies dainų aranžuotėmis ir paties kūryba. Su šia grupe 1994 m. dalyvavote „Dainų dainelės“ konkurse Lietuvoje ir tapote laureatais. Tai buvo didžiulis įvykis, didžiulė garbė ir didžiulis džiaugsmas mūsų mažam Punskui. Kaip toliau vingiavo Tavo keliai, kada Tau suteiktas habilituoto meno daktaro laipsnis?

Darius Zimnickas: Baigęs Punsko licėjų, trejus metus mokiausi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, po to įstojau į Muzikos akademiją Varšuvoje, kur dar penkerius metus gilinausi į muzikos erdvę, mokiausi chorinio dirigavimo subtilybių. 2015 m. įgijau habilituoto meno daktaro laipsnį, o šiemet LR Prezidentas suteikė man meno profesoriaus titulą. Tikrai daug koncertų teko diriguoti, kol pakilau į tokias karjeros aukštumas. Džiugu, kad dalis tų koncertų skambėjo tiek Punske, tiek Lietuvoje.

Asta Pečiulienė: Kodėl pasirinkai studijas Varšuvoje, o ne, tarkim, Vilniaus muzikos akademijoje? Kuo Varšuvos muzikos akademija buvo pranašesnė, patrauklesnė?

Darius Zimnickas: Savo ateitį jau tada siejau su Lenkija. Galvojau: grįšiu į Punską, darbuosiuos savo krašte. Lietuvos chorinė muzika man buvo jau šiek tiek pažįstama. Norėjau plėsti savo akiratį, domino mane ir lenkų tautos chorinis įdirbis. Jau tuomet buvau tvirtai įsitikinęs, kad mano dainų lopšinė – Lietuva, šitas jausmas niekur nedings ir neišblės, o smalsu buvo susipažinti su kitų tautų muzika ir chorine daina.

Asta Pečiulienė: Kada Tavyje, Tavo galvoje pradėjo skambėti muzika? Kuo ji Tave patraukė, sužavėjo?

Darius Zimnickas: Mūsų namuose visada skambėjo muzika. Pamenu, kaip močiutė darbuodamasi giedojo giesmes. Tėvų kompanijoje, namuose vykstant pokyliams visada skambėjo daugiabalsė daina. Punske muzika, nors ir ne visuomet profesionali, dažnai lydėjo kasdieniame gyvenime bei šventėse. O tai daro įtaką visiems. Choras, dainavimas balsais visada mane žavėjo. Tiesą sakant, gan anksti pajutau savyje taip pat vadovo kibirkštėlę.

Asta Pečiulienė: Kas Tave pakalbino, kas Tavyje įžvelgė genialumo, talento, dirigento gabumų ir patikėjo Tau vadovauti tokiems prestižiniams Lenkijos chorams, kaip antai Varšuvos technikos universiteto, Varšuvos arkikatedros ir kitiems?

Darius Zimnickas: Tai dalinai atsitiktinumas. Genialumo savyje tikrai nematau ir net neieškau. Kai baigiau studijas, vyresnieji dėstytojai paragino imtis vadovauti chorams, nes tuomet kaip tik atsirado viena kita perspektyvi darbo vieta. Neatsisakiau, ir kai įbridau į tą vagą, net nepastebėjau, kad tęsiu tai jau daugiau nei 20 metų. Aišku, abu chorai tuomet buvo visiškai kitokie. Man pavyko ryškiai pakelti meninį lygį ir dainininkų skaičių. Prie Varšuvos technikos universiteto šiuo metu trijuose choruose susitelkę apie 150 choristų.

Asta Pečiulienė: Žinau, kad su šiuo choru esate plačiai žinomi pasaulyje. Prisipažink, kurie įvertinimai Tau patys ryškiausi, patys svarbiausi.

Darius Zimnickas: Oi, pasaulyje tikrai dar ne! Vienas kitas europietis mus vertina, keletas pasaulinio masto chorvedžių, kuriems pasirodėme, gerbia mūsų įdirbį ir vertina pasiektus rezultatus. Šiaip pagarsėję esame visų pirma Lenkijoje – kaip visų pagrindinių chorų konkursų nugalėtojai, solidžias programas ir stambius muzikinius veikalus atliekantis choras. Ypatingą dėmesį su savo vadovų komanda kreipiame į visapusišką dainininkų ugdymą. Manau, tai lemia mūsų bendrą lygį. Tai savotiška ir unikalu. Mano artimiausių nuolatinių bendradarbių gretose yra dar du dirigentai ir trys vokalo mokytojai. Neretai stipriname pajėgas, samdomės jų papildomai. Sakyčiau, jog kiekvienas laimėjimas, apdovanojimas įneša lašelį į visą džiaugsmo taurę.

Asta Pečiulienė: Šiam chorui vadovauji jau daugiau kaip 20 metų. Punske koncerto metu minėjai, kad pirmą kartą į savo chorų gretas priėmei du punskiečius – Dianą Kogačiauskaitę ir Adomą Kalinauską. Ar sunku jiems buvo įveikti Tavo choro reikalavimų kartelę, ar jie išsidavė esą iš Punsko? Jei žinojai, kad jie Punsko krašto vaikai – ar tai kaip nors nulėmė šių jaunų žmonių priėmimą į choro gretas?

Darius Zimnickas: Džiugu, kad pagaliau sulaukiau savo kraštiečių ­Varšuvoje. Adomas ir Diana – tai rimti ir darbštūs punskiečiai. Tikiuosi ilgo mūsų bendradarbiavimo ir kartu nueito kelio. Kasmet rudenį registruojasi apie 100 norinčiųjų su mumis dainuoti. Iš jų bandomąjį laikotarpį pereina beveik pusė. Esame ypač reiklūs, todėl atidžiai atsirenkame dainininkus. Nežinojau, kad jie punskiečiai, todėl jiems nebuvo taikomos jokios lengvatos. Jei būčiau žinojęs, tada galbūt... Labai norėčiau, kad mūsų gretos pasipildytų naujais mano kraštiečiais, tad laukiu kitų talentingų dainininkų iš Punsko.

Asta Pečiulienė: Kaip kilo mintis važiuojant iš Klaipėdos, iš tokio įspūdingo jubiliejinio renginio, koks esąs „Klaipėdos muzikos pavasaris“, užsukti į savo gimtinę? Kas čia Tave traukia?

Darius Zimnickas: Esu išmokytas, į mano kraują įaugę, kad negalima nusigręžti nuo savo šaknų. Gimtoji žemė visad laukia, vilioja. Džiaugiuosi, kad pasitaikė galimybė savam krašte parodyti tai, ką sukūriau. Jau seniai norėjosi pirmosios bažnyčios sienas prakalbinti savosios muzikos aidais. Juolab kad Punsko bažnyčioje choras ypatingai gerai skamba. Punskas – tai didžiulė jėga.

Asta Pečiulienė: Verbų sekmadienį Punsko bažnyčioje atlikote sakralinės muzikos kūrinius. Jų klausantis virpuliukai kūną varstė, ausys neįstengė fiksuoti visų tų choro balsų, kurie liejosi į darnią visumą, suteikdami klausytojui iškalbingų emocijų. Kas tai per kūriniai, kokių kompozitorių kūrybą mums pristatėte?

Darius Zimnickas: Visų pirma M. K. Čiurlionio „Sanctus“ ir A. Martinaičio „Aušros žvaigždė“. Giedojome europinę ir pasaulinę chorinę literatūrą, tinkančią tos dienos liturginiam laikotarpiui. Stengėmės parodyti chorinės muzikos įvairovę. Širdis virpėjo, kai jau kelintą kartą Punske atlikau savo kūrybos veikalą. Šį kartą nuskambėjo „In monte Oliveti“ („Alyvų kalne“), sukurtas žymaus Juozo Naujalio atminimui. Tai vienas iš keliasdešimties mano kūrinių. Dauguma jų – tai sakralinė muzika lotynų kalba. Galiu pasigirti, kad juos atlieka ne tik chorai, kuriems vadovauju. Mano muzika skambėjo Azijoje, Amerikoje, keliose Europos šalyse. Šiemet gegužės mėnesį mano kūrinio „Christos voskresie“ premjera įvyks Cerkvinės muzikos festivalyje Balstogėje.

Asta Pečiulienė: Giedojote įvairiuose pasaulio kraštuose, įvairiose didelėse ir mažesnėse scenose, įvairiuose chorinės muzikos konkursuose, festivaliuose... Ar junti ką nors ypatingo koncertuodamas su choru savam krašte, savo gimtinėje, artimiesiems?

Darius Zimnickas: Žinoma, ir aš, ir choristai tai pajuto nebe pirmą kartą. Žmonės susikaupę, įdėmiai klausosi, emocingai ir nuoširdžiai reaguoja. Tai nesunku įžvelgti jų veiduose. Punskiečiai – mūsų išsvajotieji klausytojai. Žinau, kad į mūsų koncertą tą dieną Punske atvyko nemažai muzikos mėgėjų ir iš toliau (ir Lenkijos, ir Lietuvos).

Asta Pečiulienė: Punske koncertuojate trečią kartą ir visada mums dovanojate lietuvių kompozitorių kūrinių. Paklausius iš šalies – neįtariam, kad Tavo choristai nemoka lietuvių kalbos. Jie taip taisyklingai taria ne tokius jau lengvus ir paprastus lietuviškus žodžius. Kaip tai pasiekiate?

Darius Zimnickas: Pastebėjau, kad dainuoti užsienio kalba yra žymiai lengviau nei kalbėti. Mūsų programa Klaipėdos festivaliui tai daugiau nei valanda muzikos septyniomis kalbomis, tarp jų tik trys kūriniai lenkiškai. Dainuodami svetima kalba, daug dėmesio skiriame balsiams. Kai kurie lietuviški balsiai labiau panašūs į vokiečių negu lenkų ar anglų. Sąmoningas palyginimas padeda taisyklingai dainuoti. Šių laikų jaunajai kartai tai ne itin sunkus iššūkis.

Asta Pečiulienė: Iš Tavo elgesio suprantame, kad tėvų namai, gimtasis Punskas užima svarbią vietą Tavo širdyje. Buvai susijęs su „Dzūkijos“ choru, jo 60-mečio proga dovanojai savo ir Algio Uzdilos kūrybos dainą „Namų giesmė“, kuri jau atliekama mūsų choro. Mums didžiulė garbė ir didžiulis įvertinimas, kad pristatinėdamas savo chorą pamini, jog dalyvavote XIII chorų šventėje „Lietuva brangi“ Punske. Neįžeisdama kitų ryškių mūsų krašto profesionalų, drįstu teigti, kad esi bene pirmasis punskietis, pasiekęs tokias aukštumas muzikos srityje, išgarsinęs Varšuvos chorus visame pasaulyje, bet niekada nepamiršęs, kur Tavo šaknys, ir viskuo, kuo galėdamas ir kaip išmanydamas, stengiesi garsinti mūsų mažąjį Punską – savo darbais, patarimais, patirtimi, kūryba. Tai ir kuklumo, ir genialumo išraiška.

Dariau, mes Tau linkime sveikatos, stiprybės, neišsemiamų kūrybos lobių. Norėtųsi, kad visuomet turėtum kur skubėti ir kur sugrįžti, niekada nebūtų priežasčių liūdėti, o visada būtų dėl ko gyventi, turėti kuo didžiuotis ir džiaugtis. Tau ir Tavo visiems chorams linkime pačių skambiausių metų.

Esame nepaprastai dėkingi, kad Punsko kraštas, Zimnickų šeima išugdė tokį sūnų.

Autorius: Asta Pečiulienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama