VELYKOS

Velykos – tai šeimos susitikimų ir pokalbių prie šventinio stalo, ant kurio visada gausu skanėstų, metas. Daugelis neabejotinai pasakytų, kad ant jo būtinai turi būti margučių, įvairių mėsos patiekalų, mišrainių bei pyragų (Velykoms būdingi sūrio pyragai ir bobos). O ar žinote, kokie patiekalai seniau vyravo ant Velykų stalo? Kokie buvę šios didžiosios pavasario šventės tradicijos ir papročiai? Apie visa tai skaitykite šiame straipsnyje.

Velykos seniau

Nuo Verbų sekmadienio prasideda Didžioji savaitė. Šiais laikais verbas pasidarom patys arba nusiperkam jau paruoštas ir keliaujam į bažnyčią jų šventinti. Sakoma, kad pašventinta verba visiems metams į namus atneša ramybę ir sėkmę. Seniau žmonės Verbų sekmadienį keldavosi kuo anksčiau, „kad kadagio šakele ar karklo rykštele būtų galima pažadinti kitus šeimos narius, linkint jiems sveikatos ir gyvumo“. Didžiąją savaitę patariama išlikti ramiems, nesibarti.

Didysis ketvirtadienis (senais laikais tai buvo labai svarbi diena) vadinamas Žaliuoju arba Švariuoju. Viskas turėjo būti išplauta, išvalyta, išvėdinta. „Jei sode šeimininkė išpjaudavo nudžiūvusias obelų šakeles, reikšdavo, kad sodas bus derlingas. Ir būtinai tą dieną kepdavo duoną, nes tądien kepta nepelija. O saulei tekant, kad pasisemt sveikatos visiems metams, reikėjo rasti upelį, atitekantį iš rytų, ir nusiprausti jo vandeniu.“

Didysis penktadienis buvo vadinamas Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis. Žmonės tikėjo, kad tądien jos išeinančios iš skaistyklos. Dėl to šią dieną visos šeimos kartu su ­vaikais lankė kapus. Tai buvo atgailos, rimties ir susikaupimo diena.

Didįjį šeštadienį seniau dažydavo margučius, o iš bažnyčios parsinešdavo šventinto vandens bei velykinės ugnies. Atneštąja ugnimi būdavo įkuriama krosnis ir kepami velykiniai pyragai bei verdami marginimui skirti kiaušiniai.

Visą šeštadienio naktį, vadinamą Velyknakčiu, žmonės budėdavo bažnyčioje. Kristaus kapą saugodavo jaunų vyrų sargyba, pasipuošusi savadarbėmis uniformomis. „Džiugus išaušta šv. Velykų rytmetis, net saulė, sakoma, tekėdama šoka. O vėjo kryptis pranašaujanti būsimos vasaros orus. Miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo, mat kas pirmas parlėks namo, tam visi pavasario darbai gerai seksis. Be to, ant stalo jau laukia atsigavėjimo pusryčiai.“

Velykas seniau švęsdavo tris dienas. Pirmoji diena prasidėdavo ką tik švintant. „Keltasi anksti, nes tikėta, kad jei per Velykas ilgai miegosi, galvą skaudės.“ Žmonės prausėsi lediniu vandeniu, tikėdami, kad nuplaus ligas ir ilgai gyvens. „Ši diena skirta vaišėms šeimos rate – sakoma, kad jeigu koks nesusipratėlis į svečius ateidavo, tai jo prie stalo sodinti negalima, jam reikia duoti kailinius blusinėti.“ Antroji Velykų diena buvo skirta susitikimams su giminėmis ir kaimynais. Tuo metu visi linksminosi, dainavo, žaidė velykinius žaidimus. Trečiąją – Ledų dieną – reikėjo tinginiauti. „Tikėta, kad jeigu dirbsi, vasarą „ledai javus nukuls“, kruša sunaikins derlių.“

Atvelykis – pirmasis sekmadienis po Velykų, dar vadinamas Velykėlėmis. Tą dieną krikšto motinos lankydavo savo krikšto vaikus bei būdavo ridenami kiaušiniai.

Velykų stalo valgiai

„Kaip ir daugumoje švenčių, neatsiejamas ir šios šventės atributas yra Velykų vaišės. Valgoma gausiai ir sočiai – kad ateinantys metai būtų skalsūs.“ Pirmąją Velykų dieną šeima susėsdavo prie stalo ir pirmiausia valgydavo šventinto maisto. Svarbiausias patiekalas buvo margučiai. Pirmasis šventintas margutis nebuvo daužomas, o padalijamas visai šeimai. Jis turėjo būti sveikas, jei šeima norėjo būti sveika visus metus. Šventintu margučiu nebuvo galima mušti – tam buvo skirti kiti margučiai. Stalą puošdavo iš sviesto nulipdytas arba molio avinėlis ir daigintos avižos ar miežiai.

Itin svarbūs buvo mėsos patiekalai: šaltiena, kepta kiauliena, aviena, žvėriena, įvairūs vyniotiniai, dešros, kraujiniai vėdarai ar netikras zuikis (maltos mėsos kepsnys). Kodėl? Velykos simbolizuoja gamtos atsigavimą bei medžioklės pradžią. Mėsa dažnai buvo patiekiama su šviežiais žalumynais.

O kokios gi šventės be desertų? Ant stalų puikuodavosi saldūs sūriai, turtingesniuose namuose negalėjo pritrūkti „Velykų bobos – kuri laikui bėgant buvo pagardinta atvežtais iš svetimų šalių džiovintais vaisiais“. Velykų boba – tai „mielinis pyragas, dažnai pagardintas aguonomis, gaminamas gerai iškildinus tešlą. Anksčiau buvo stengiamasi iškepti kuo aukštesnį pyragą, mat buvo manoma, jog nuo to priklauso tuometinis kviečių derlius. Iš atlikusios tešlos šeimininkės iškepdavo paukščiukų, simbolizuojančių grįžtančius skraidūnus“. Vaikams šeimininkės pagamindavo saldžios obuolienės, balintos grietinėle.

Kiekvienas Lietuvos regionas ­turėjo savo tradicinius velykinius patiekalus. Knygoje „Lietuviška virtuvė. Tradicinės šventės ir valgiai“ rašoma, jog Dzūkijoje per Velykas buvo verdami troškinti riebūs kopūstai su kiaulės knysle (būtinai) bei gaminama poskystė varškė, kuri labai derėjo su pyragu. Suvalkiečiai ant stalo pateikdavo virtą arba krosnyje keptą kiaulės galvą. Ją gerai ištrindavo druska, pipirais, česnakais, apdengdavo džiovintais kopūstlapiais ir, porą dienų palaikę, stumdavo į gerai iškūrentą krosnį. Vėlesniais laikais imta daryti kiaulės galvos sūrį, valgomą su krienais. Gamintas ir ­saldus sūris.

Aukštaitijoje gamindavo kiaulės kepsnį iš pirmarūšės mėsos, dažniausiai iš užpakalinio kumpio. Kumpis buvo laikomas išrūgose, aplipdomas rugine tešla ir kepamas krosnyje. Iškeptas su paruoštais aštriais krienais buvo šventės skanumynas. Gaminta „sviestvarškė – šviežia nerūgšti varškė ištrinama, sumaišoma su sviestu ir gerai išsukama, kol pasidaro vientisa masė. Paskaninama kmynais ar mėtomis“. Žemaitijoje ant stalo dėdavo pieniškų produktų, pvz., „margo sūrio iš neišplakto rūgusio pieno, kuris daromas su saldžiu pienu“.

Svarbiausia Velykų puošmena – tai, aišku, margučiai ir žalumynai. Labai svarbus stalo papuošimas įvairiais žalumynais, išlaikytais per visą šaltąjį sezoną. „Per Didįjį ketvirtadienį būdavo einama žalumynų velykiniam stalui: smulkialapių bruknienojų, švelnių šarkakojų šakelių, pataisų, rugių želmenų, išsprogusių beržo vytelių ir panašių žalumynų. Tikdavo ir želdintų avižų ar miežių dubuo: likus porai savaičių iki Velykų merkdavo avižų ar kviečių grūdus į drungną vandenį.“

Seniau tikėta įvairiais velykiniais draudimais. Štai keletas jų:

Velykų dieną negalima ilgai miegoti, nes galvą skaudės.

Skaudės galvą ir jei Velykų dieną galvą šukuosi (šukuok tik Velykų ­išvakarėse).

Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikščioti. Jei vis dėlto kas nors ateina, tam reikia duoti kailinius blusinėti.

Per Velykas negalima žemės judinti ar kitaip ardyti, nes priešingu atveju vasarą ledai javus išmuš.

Velykos dabar

Velykų papročiai, dar ir šiais laikais išlikę daugelyje namų, tai valgio šventinimas bei velykiniai pusryčiai, pradedami šventinto maisto išdalijimu. O ar XXI amžiuje pagrindinis šios pavasario šventės patiekalas vis dar yra margutis?

Dabar švenčiant Velykas valgiai iš dalies yra pasikeitę. Nors ir bandom išlaikyti tradicijas virtuvėje, smarkiai pasikeitė šventinių patiekalų ingredientai. Ant mūsų stalų dabar vyrauja įvairios salotos ir mišrainės, įdaryti kiaušiniai, mėsos patiekalai – vyniotinis, keptas kumpis ar šaltiena, kalakutienos, veršienos arba kitokios mėsos kepsniai, įvairūs užkandžiai, kurie valgomi su ryžiais, daržovėmis, majonezu, krienais, padažais.

Iš saldžių valgių iki šių laikų išliko velykinė boba ir pyragai su varške. Dabar dar gaminami ir kitokie saldūs kepiniai: keksai, meduoliai, netgi tortai.

Valgiai papuošiami svogūnų laiškais, marinuotų ar virtų morkų gabalėliais, ridikėliais, marinuotais kaparėliais, petražolių šakelėmis, džiovintais vaisiais.

Velykinio stalo papuošimas labai pasikeitęs: vyrauja žalumynai, bet netrūksta ir viščiukų, kiškių atvaizdų. Velykinės puokštės ruošiamos iš išsprogusių žilvičio kačiukų, beržo žirginių. „Šiais laikais tapo populiaru rinktis ir ištaigingesnę Velykų puokštę iš ankstyvųjų gėlių. Dažnai jos gaminamos panašios į lizdus, į jas prikaišoma dekoratyvinių kiaušinių, taip pabrėžiant šventės temą.“

Velykos dabar... dietologų akimis

Velykų patiekalai skanūs, tačiau gali būti ir sunkiai virškinami. Norėdami sumažinti jų neigiamą poveikį sveikatai, kai kuriuos ingredientus galite pakeisti sveikesniais. Ką daryti, kad patiekalų skonis išliktų artimas originalui, bet kartu jie būtų ir sveikesni? Tai sužinosite toliau skaitydami straipsnį.

Štai keleto patiekalų sudedamųjų dalių privalumai ir trūkumai.

Kiaušiniai

Pliusai: turi unikalią sudėtį. Daugelio maistinių medžiagų šaltinis: aukštos kokybės baltymų, cholino, vitaminų B2, B12, vitaminų A, D ir E, liuteino ir zeaksantino. Lengviausiai virškinami tie, kurie virti minkštai arba kepti.

Minusai: jie yra cholesterolio šaltinis, o tai reiškia, kad besaikis kiaušinių vartojimas gali padidinti cholesterolio koncentraciją. Todėl žmonės, kurie serga cukriniu diabetu arba turi padidintą kraujospūdį, turėtų juos valgyti saikingai.

Mėsa, vadinamoji baltoji dešra

Pliusai: jose yra baltymų ir B grupės vitaminų, taip pat geležies ir cinko.

Minusai: tai labai perdirbti produktai, kuriuose nemažai natrio ir fosforo, sočiųjų riebalų, taip pat įvairių papildomų medžiagų (konservantų, kvapiųjų medžiagų). Vis daugiau tyrimų rodo, kad didelio kiekio perdirbtos mėsos (pvz., dešrų) vartojimas yra vienas iš veiksnių, didinančių susirgimų ir mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų skaičių, 2 tipo diabeto riziką, onkologinių ligų atsiradimą. Todėl mėsą reikia ruošti namuose, neriebios mėsos gabalėlį (pvz., liesą kiaulienos nugarinę) marinuojant aromatinėse žolelėse ir prieskoniuose, kontroliuojant pridedamos druskos kiekį. Taip paruoštą mėsą galima kepti arba virti.

Daržovių salotos

Pliusai: jose yra daug vitaminų ir maistinių skaidulų.

Minusai: tradiciniame variante yra daug riebalų, daugiausia iš majonezo. Tačiau patiekalą galima „suliesinti“, į salotas vietoj majonezo įmaišius tiršto natūralaus jogurto, gerai pagardinto žolelėmis ir prieskoniais. Pasirinkus natūralų jogurtą, gali trūkti rūgštaus skonio, todėl salotas apšlakstykite citrinos sultimis arba obuolių actu. Majonezo gerbėjai gali bent pabandyti sumaišyti jį su natūraliu jogurtu santykiu 1:1.

Mieliniai pyragai su obuoliais

Pliusai: juose gali būti B grupės vitaminų ir, priklausomai nuo priedų, kai kurių mineralinių medžiagų, pvz., magnio arba kalio.

Minusai: kaloringi produktai. Riebalų ir paprastųjų cukrų šaltinis. Galite pabandyti sumažinti jų kaloringumą ir padidinti maistinę vertę sumažindami pridėtinio cukraus kiekį ir įdėdami viso grūdo miltų. Taip pat patartina pyragus vartoti saikingai, geriausia vienu kartu suvartoti ne daugiau kaip 1 pasirinkto pyrago porciją (galima padalinti į mažesnes, daugiausia apie 200 g).

Krienai ir burokėliai

Pliusai: vertinga alternatyva majonezo padažams. Krienai – kopūstinių šeimos daržovė, kurią galima priskirti prie vadinamųjų supermaisto produktų, nes juose yra daugiau vitamino C nei apelsinuose ar citrinose, taip pat esą kalio, sieros, kalcio, magnio, geležies, vitaminų B1, B2, E ir A. Krienuose yra ir eterinių aliejų, kurie stimuliuoja virškinimo sistemą ir skatina medžiagų apykaitą.

Minusai: šiuos produktus gali prasčiau toleruoti žmonės, sergantys virškinimo trakto ligomis (pvz., refliuksu, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa).

Pipirnė

Pliusai: mažo kaloringumo produktas. Jame yra B grupės vitaminų ir daug geležies, todėl rekomenduojama, be kita ko, žmonėms, sergantiems anemija. Tai taip pat folio rūgšties ir kalcio šaltinis. Be to, joje yra vitaminų C ir B, skaidulų. Pipirnes dėl maistinės vertės verta dėti į daugumą Velykų patiekalų.

Duona

Pliusai: geros kokybės duona, t. y. rauginta ruginė duona, galbūt pridedant grūdų ir sėklų, gali būti geras B grupės vitaminų, maistinių skaidulų ir kai kurių mineralų šaltinis.

Minusai: per šventes suvartojama per daug duonos. Tai gali gerokai padidinti dietos energinę vertę. Todėl duonos valgykite tik tada, kai jos itin reikia.

Mėsos paštetai

Pliusai: juose yra baltymų ir B grupės vitaminų, taip pat geležies ir cinko.

Minusai: labai perdirbti produktai, kuriuose yra daug riebalų, natrio ir fosforo. Namuose paruošti paštetai, pagaminti iš geros kokybės mėsos, turi geresnę maistinę vertę. Sveikesnė alternatyva taip pat gali būti pašteto ruošimas iš daržovių – ypač iš ankštinių augalų (lęšių, pupelių ar sojų).

Per šventes neturime atsisakyti tradicinių patiekalų. Svarbiausia juos vartoti saikingai. Kur įmanoma, taip pat verta „liekninti“, apribojant riebalų ir cukraus kiekį bei praturtinant sudėtį sumaniais pakaitalais. Taigi vietoj druskos galime vartoti šviežias ir džiovintas žoleles, vietoj įprastų kvietinių miltų – rupių miltų, o vietoj majonezo – jogurto padažą. Dietologai taip pat rekomenduoja per šventes nepamiršti suvalgyti reikiamą kiekį daržovių, ypač žalių (jas, deja, labai dažnai per šventes nustumiame į šalį).

Gydytojai ir dietologai atkreipia dėmesį į dar vieną labai svarbų faktą. Sąvoka „sveika mityba“ šiandien reiškia ne tik sveiką maitinimąsi, bet ir fizinį aktyvumą (priminsime, kad mankšta jau daug metų buvo vadinamosios sveikos mitybos piramidės pagrindas). Tad dėl sveikatos švenčių metu vertėtų nepamiršti atitinkamos mankštos dozės ir po velykinių pusryčių bei pietų išeiti pasivaikščioti į lauką.

Taigi mes truputį kitaip švenčiame Velykas negu mūsų protėviai. Šventės patiekalai, tradicijos nemažai skiriasi. Tačiau turime atsiminti viena – kad Velykos yra naujos pradžios, tiek religinės, tiek ir pasaulietinės, šventė. Kartu su pavasariu po žiemos snaudulio pabunda tiek gamta, tiek ir žmogus. Tikimės, kad šv. Velykos ir Jums bus puiki proga pradėti iš naujo tai, apie ką jau seniai svajojote.

Šaltiniai:

1. https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/maistas/ruosiames-velykoms-zvilgsnis-i-senuosius-lietuviu-paprocius-ir-3-tradiciniai-receptai-1632-1300152.

2. https://www.skoniogidas.lt.

3. https://www.vivus.lt/naujienos/velyku-reiksme.

4. https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-kalendoriniu-svenciu-paprociai/.

5. https://www.zarasuparapija.lt.

Autorius: Rasa Žukauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama