Per keturias dienas aplink Lietuvą (trečioji diena)

Per keturias dienas aplink Lietuvą (trečioji diena). Vieną dieną sugalvojau, kad noriu viena išvyka apjuosti visą Lietuvą. Po šią šalį, atrodo, keliavau nemažai, bet vis toliausiai – iki centro arba pajūrio. O pakraščiai taip ir likdavo nepasiekti. Norėjau pamatyti, kaip jie atrodo. Nusprendžiau, kad tą padarysiu per keturias dienas. Trečioji diena pasveikino apsiniaukusiu dangum. Pernakvojusi Biržų technologijų ir verslo mokymo centro bendrabutyje, išvažiavau ryte, lietui lyjant. Bet jis netrukdė keliauti, juk mašina – su stogu. Paskutinėje miesto degalinėje nusipirkau kavos ir pirmyn! 😊 Šią dieną įveikiau daugiausia kilometrų, taigi, ir įspūdžių buvo nemažai. Pirmiausia, nepaisydama smelkiančio lietučio, įsiropščiau į Biržų regioninio parko apžvalgos bokštą. Iš jo atsivėrė puiki panorama į Kirkilų ežerą, visą Kirkilų draustinio kraštovaizdį. Pats bokštas taip pat išskirtinis – daugiau kaip 30 metrų, sumontuotas iš metalo ir medienos, primena statmenai su pagrindu pastatytą valtį. Nusileidus žemyn, galima pasivaikščioti po visą teritoriją – per ežero siauresnes vietas nutiesti tilteliai, paruošti takai pėstiesiems, pavėsinės. Vieta tikrai išskirtinė ir verta dėmesio. Pasigrožėjusi Kirkilais, pasukau link Joniškio. Pervažiavau Pabiržę, kur stovi raudonų plytų bažnyčia. Beje, pastebėjau, kad daugelyje Lietuvos vietovių šiemet minimi miestų ar kaimų jubiliejai. Ir prie Pabiržės bažnyčios buvo pastatytas ženklas, žymintis miestelio 510-ąjį gimtadienį. Važiuodama vėl lygumomis, kur plytėjo ką tik nukirstų javų laukai su dar likusiais šiaudų ritiniais, stebėjausi tais iki horizonto nutįsusiais pasėlių hektarais. Mūsų krašte tokių vaizdų nėra. Pas mus labiau kalvotas reljefas paįvairina kraštovaizdį, be to, kaimuose daugiau ūkių su visa žemės ūkio infrastruktūra. O čia visu pasieniu sodybų likę tik kur ne kur. Beje, dažnai pravažiuodavau sodybas, primenančias Punsko skanseną. Vietomis, matyt, dar jose žmonės gyvena, bet dauguma tokių – apleistos. Beje, nuo Biržų link Pasvalio pralenkdavau daug grūdų džiovyklų, kur traktorių ir sunkvežimių virtinės su ką tik iš kombainų išbertais grūdais priekabose laukė savo eilės priduoti derlių. Pravažiuodama pro tas grūdų džiovyklas, tikrai užuodžiau šviežios duonos kvapą… Joniškyje nusprendžiau papusryčiauti ir išgerti kavos. Aplankiau šio miesto bažnyčią – tai buvo pirmoji kelyje aptikta šventovė, į kurią dienos metu galima buvo įeiti. Be įprasto bažnytinio interjero, mano dėmesį patraukė prie altoriaus pastatytas fortepijonas bei vienoje navų – įrengtas jaukus kampelis vaikams, su suoliukais, žaislais, piešimo priemonėmis. Įdomu, kad pagalvota apie mažiausius, kuriems kartais sunku ramiai ištverti iki mišių pabaigos. O štai Joniškyje – jiems sudarytos sąlygos tiesiog pabūti Dievo namuose. Tačiau pats didžiausias dienos atradimas buvo Žagarė prie pat sienos su Latvija. Pirmiausia – įvažiuojant į miestelį, pasitiko įspūdinga aukštų ąžuolų alėja. Paskui labai gražiai sutvarkyti grafo Naryškino rūmai ir parkas su gausybe senų ąžuolų, gėlynais, fontanu. Visas kompleksas atrodė puikiai. Ir apylinkė labai patraukli. Beje, Žagarėje prasideda Camino Lituano maršrutas, vedantis per visą Lietuvą net iki Seinų Lenkijoje. Camino ženklą pastebėjau ne tik ant dvaro rūmų durų, bet ir kitose vietose, kurios „išveda“ piligrimus iš šio miesto į platųjį 500 km taką. Vos išvažiavus iš Žagarės, aptikau Žvelgaičių ežero paplūdimį. Iš jo lieptu priėjau pažintinį taką. Buvo verta išsukti iš pagrindinio kelio, išlipti iš mašinos ir pasivaikščioti Žagarės ozo gūbrio pakraščiu, nes vaizdai iš tiesų buvo nuostabūs. Beje, kelyje aptikau ir vietų, kuriomis šiek tiek nusivyliau. Pavyzdžiui, Mažeikiais. Man šis miestas buvo neįdomus (gal nepataikiau į gražius jo kampelius). Be to, čia labai sudėtingas kelio eismas – gatvės taip „sumakaluotos“, kad ne tik mane vedė iš proto, bet ir navigaciją. Galbūt tokį pataikiau maršrutą, bet įspūdis liko nekoks. Ir dar viena – nors Mažeikiuose perdirbama nafta, tačiau tai visai nereiškia, kad pigiau čia gausi kuro.😊 Vienintelis dalykas, kuris patiko – labai skanus ir nebrangus kibinas su grybais bei kava nedidelėje „Prezo“ kepyklėlėje. Nuo Mažeikių prasidėjo tų ne itin (man) patrauklių vietų eilė. Galbūt dėl to, kad planas buvo kuo greičiau patekti prie jūros, nesigilinau į pravažiuojamų vietovių žemėlapius ir neieškojau specialiai lankytinų vietų, o tiesiog, pralėkdama, sustodavau trumpam pasidairyti. Taigi, Skuode taip pat nieko įdomaus nepastebėjau, gal tik išskyrus tai, kad užėjusi į „Maksimą“, išgirdau autentišką žemaičių kalbą, kurios nė kiek neįkirtau. :D Oras buvo puikus, todėl nusprendžiau kuo skubiau pasiekti Baltiją. Šventąją sugalvojau „užkabinti“ tik dėl gražesnės linijos mano žemėlapyje, arčiau Lietuvos pakraščio ir Latvijos sienos. Kitaip nebūčiau ten važiavusi, nes nujaučiau, kad turistų numylėtas miestelis gali būti sausakimšas. Taip ir buvo. Nesuradusi vietos net trumpam sustojimui, neišlipau iš mašinos, o apsisukusi nuriedėjau link Palangos. Deja, čia buvo tas pats. Turistas prie turisto, mašina prie mašinos. Tačiau dar Joniškyje, valgant pusryčius, internetu man „pavyko“ užsisakyti nebrangų kambarį nakvynei pačiam Palangos centre, todėl nusprendžiau pabandyti jį susirasti. Visgi, atvykus į miestą, svečių namų savininkas nemalonėjo atsiliepti į mano skambučius (gal dėl to, kad tik susitarėm, be išankstinio mokėjimo). Teko įsitikinti, kad jei tiksliai nežinai, kur nori patekti – centre per sezoną geriau mašina nesisukinėk. Kas nebuvo netyčia į Basanavičiaus gatvę įsukęs per piką, tas nežino, ką reiškia susidurti su turistų tsunamiu! Na neeee, tai tikrai ne mano nervams. Taigi, nakvynės perspektyva Palangoje „nuplaukė“. Nusprendžiau nevargti daugiau ir neieškoti – nebuvo nei noro, nei laiko – artėjo vakaras, o aš dar norėjau pasivaikščioti pajūriu. Taigi, užuot naršiusi „bookinge“, išsprūdusi iš miesto spūsties ir triukšmo, pasukau į Kukuliškes už Karklės. Nors ir čia stovėjimo aikštelėse (ir mokamose, ir ne) beveik visos vietos buvo užimtos, vis dėlto pavyko pastatyti mašiną ir, nuėjus prie jūros, ramiai pasigrožėti saulėlydžiu prie Olando kepurės. Tą akimirką man nebuvo svarbu, kur ir kaip nakvosiu. Svarbu buvo stebėti gražiai besileidžiančią Baltijoje saulę. Pailsėjusi ir palydėjusi saulutę, nusprendžiau važiuoti toliau, tiesiog prieš save. Užklupo naktis, o aš pagaliau privažiavau „liepto galą“ – Ventę. Visiškoje tamsoje, apie pusiaunaktį pastačiau mašiną paskutinėje stovėjimo aikštelėje ir, įsitaisiusi galinėje sėdynėje visus savo miegmaišius ir pledus, saldžiai užmigau. Tą dieną nuvažiavau 419 km (Biržai-Pasvalys-Joniškis-Žagarė-Akmenė-Mažeikiai-Skuodas-Lenkimai-Šventoji-Palanga-Kukuliškiai-Ventė), todėl jokie nepatogumai man jau netrukdė. 😊 (Bus daugiau)

Autorius: Aušros

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama