1941 m. Birželio sukilėlis – bebaimis dzūkas Juozas Savulionis (1912–1941)
Aušros
Turinį įkėlė
1941 m. birželio 23-iąją, 9 val. 28 min., Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įgaliotinis Leonas Prapuolenis per sukilėlių užimtą Kauno radiofoną paskelbė istorinį dokumentą:
Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos Valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.
Buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Tautos himnas.
Sukilo Kaunas. Greitai sukilimas apėmė visą Lietuvą. Į nelygią kovą prieš daug gausesnę sovietų okupantų kariuomenę stojo ryžtingiausi tautos sūnūs – buvę karininkai, šauliai, savanoriai, skautai, iš kalėjimų išsivadavę politiniai kaliniai, studentai, moksleiviai, darbininkai, tarnautojai. Sukilo raudonųjų okupantų kontroliuoti lietuvių kariuomenės daliniai. Manoma, kad sukilime dalyvavo apie 100 tūkstančių kovotojų. Pasitvirtino istorijos išmintis: „Laisvės ragavę, vergais nebūsime.“ Su šiais žodžiais lūpose vyrai, daugiausia jaunuomenė, veržėsi į žūtbūtinę kovą už tautos nepriklausomybę.
Kaip prisimena tų įvykių liudininkai, birželio naktis iš 22-osios
į 23-iąją buvusi tiesiog klaiki: „Kauno gatvės pilnos sovietinės kariuomenės, lygiai kaip ir apsiginklavusių sukilėlių.“ Dar birželio
22 d. TDA (Tautinio darbo apsauga) daliniai užėmė kai kuriuos labai svarbius objektus: Centrinį paštą ir telegrafą, radijo stotį ir radiofoną, Senamiesčio policijos nuovadą. Aleksoto radijas 31 m banga pradėjo transliacijas į plokštelę įgrotu Lietuvos himnu ir kreipimusi į lietuvių tautą. Birželio 23-iąją, Nepriklausomybę paskelbus per radiją, ginkluoti Kauno sukilėliai puolė Raudonosios armijos ginklų sandėlius ir juos užėmė. Iš sandėlių ginklai buvo masiškai pervežti į sukilėlių būstines.
Kaunas paskendo šūviuose. Raudonieji okupantai atsitraukdami susprogdino Panemunės, Geležinkelio ir Aleksoto tiltus. Tačiau patys norėdami persikelti per Nemuną ties Aukštąja Panemune pradėjo statyti pontoninį tiltą. LAF štabas įsakė sulaikyti rusų kariuomenės persikėlimą, nes įleidus ją į Kauną, padėtis taptų komplikuota. Prasidėjo susišaudymas. Rusų kariuomenę rėmė artilerija. Vis dėlto sukilėliai Kauną apgynė, nors neapsieita be aukų.
Pirmąja sukilimo Kaune auka tapo studentas technikas Antanas Živatkauskas. Jį LAF štabas kaip ryšininką pasiuntė į Senamiesčio sukilėlių būrį. Su užduotimi beskubantį A. Živatkauską iš pasalų nušovė raudonarmietis. Tuoj po to iš Senamiesčio sukilėlių, gynusių Vilijampolės tiltą per Nerį, gauta žinia, kad tiltą jie kontroliuoja. Šiam tiltui sukilėliai teikė labai daug reikšmės, nes laukė iš tos pusės pasirodant Vokietijos kariuomenės dalinių. Reikėjo žūtbūt išsaugoti jį nesusprogdintą. Sovietų kariškiai tiltą buvo užminavę ir laukė tinkamo momento susprogdinti. Tilto viduryje iš abiejų pusių matėsi medinės dėžės su sprogstamąja medžiaga. Jį saugojo trys šarvuočiai ir 40 raudonarmiečių pėstininkų.
Tarp sukilėlių, atskubėjusių gelbėti Vilijampolės tilto, buvo ir Juozas Savulionis – dzūkas iš Leipalingio krašto, buvęs Vilniaus miesto Žvėryno policijos nuovados viršininko pavaduotojas. Sukilėliai į sovietų karių tilto sargybą sutelkė taiklią ugnį. Raudonarmiečiai sutriko ir šiek tiek atsitraukė. Juozas Savulionis ryžosi sunkiam ir rizikingam žygiui: nusigavęs iki tilto vidurio, nukirpo sprogmenų prikrautų dėžių laidus – jie įkrito į Neries upę. Petro Vileišio tiltas buvo išgelbėtas nuo sunaikinimo. Beliko laimingai sugrįžti pas savuosius. Tačiau raudonarmiečiai paskutiniu momentu pastebėjo drąsuolį ir prabilo kulkosvaidžių ugnimi. Mirtinai sužeistas Juozas Savulionis sukniubo ant žaliuojančio Neries kranto.
Tai buvo antroji Kauno sukilėlių netektis. Juozui Savulioniui ėjo trisdešimtieji gyvenimo metai. Šio jauno bebaimio Lietuvos patrioto gyvenimas vertas pagarbos ir atminimo.
Juozas Savulionis gimė 1912 m. kovo 27 d. Seinų apskrityje, Leipalingio valsčiuje, Liepiškių kaime, neturtingų ūkininkų šeimoje. Tėvai – Mykolas Savulionis ir Teofilė Jakelevičiūtė-Savulionienė. Baigęs pradinę mokyklą, toliau mokėsi Merkinės keturklasėje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1928 m. Tais pačiais metais įstojo į Alytaus gimnazijos realinio skyriaus 5-ąją klasę. Tėvai teturėjo 7 ha žemės, o šeima buvo didelė – 7 žmonės (sesuo Ona, brolis Jonas ir kt.). Lietuvoje kilus ekonominei ūkio krizei, tėvai nebepajėgė sūnaus toliau materialiai remti ir jis buvo priverstas iš gimnazijos išstoti. Juozas Savulionis mokėsi savarankiškai ir Alytuje išlaikė septynių klasių egzaminus. Marijampolėje įstojo į valstybinę Rygiškių Jono gimnaziją. Ten Juozas Savulionis susipažino su Jonu Petru Kedžiu, būsimuoju žurnalistu, Australijos lietuvių visuomenės veikėju. Būtent J. P. Kedys, minėdamas Juozo Savulionio 3-iąsias žūties metines, pagerbė draugo atminimą ir laikraštyje „Naujoji Lietuva“ išsamiai aprašė jo gyvenimą ir veiklą. J. P. Kedys rašė:
Man teko Juozą Savulionį gerai asmeniškai pažinti, nes buvome vienoje klasėje ir sėdėjome viename suole. Tai buvo aukšto ūgio, sauso sudėjimo, tykaus ir sugyvenamo būdo vyras. Kai kiti klasės draugai
į vieną ar kitą įvykį reaguodavo, visokiausias gimnazistiškas išdaigas krėsdavo, tai mūsų Juozas dažniausiai laikydavosi nuošaliai, vengdavo bereikalingų kalbų, buvo savyje užsidaręs, susimąstęs. Jei tuo metu kurį nors iš jo draugų būtų užklausę, ar Juozas Savulionis gali ryžtis kokiai nors didesnei rizikai, tai turbūt ne tik aš, bet ir daugelis kitų būtume suabejoję, nes iš tikrųjų Juozas iš išorės tokiu neatrodė.
Baigti gimnaziją Juozui nebuvo lemta, nes per išleidžiamuosius egzaminus, parašęs keletą rašto darbų nepatenkinamai, toliau egzaminų negavo laikyti. Po šio nepasisekimo Juozas Savulionis savo gyvenimo vairą pasuko kita kryptimi. Tais pat 1934 m. jis stoja atlikti karinę prievolę į Auto rinktinę, ryšių batalioną. Iš kariuomenės išeina
1936 m. jaunesniojo puskarininkio laipsnyje. Baigęs karo tarnybą, Juozas Savulionis tais pat metais stoja tarnauti į policiją Kauno mieste. Čia patarnavęs keletą mėnesių, 1936 m. rugsėjo 1 d. iškomandiruojamas į Policijos mokyklą, kurią 1937 m. baigia. Baigęs mokyklą, jis toliau lieka tarnauti Kaune vachmistru.
1939 m. atgavus Vilnių, Juozas Savulionis iškeliamas į Vilniaus miestą ir ten eina nuovados viršininko padėjėjo pareigas. 1940 m. Lietuvą užėmus bolševikams, Juozas Savulionis iš policijos atleidžiamas ir dabar vyksta į gimtąjį Leipalingio kraštą darbo ieškoti. Leipalingyje vietiniai bolševikai pradeda Juozą Savulionį persekioti ir jis, jausdamasis nesaugus, persikelia gyventi, jau prieš pat karą,
į Kauną, gaudamas darbą „Inkaro“ fabrike. Tik pradėjus čia darbą, kyla vokiečių-bolševikų karas ir Juozas Savulionis iš pat pirmos karo dienos griebiasi ginklo ir stoja į Kauno partizanų eiles.
– Aš niekad neliksiu Tėvynei skolingas... – atsisveikindamas pasakė Juozas Savulionis žmonai. Pabučiavo ją, abu mažučius savo vaikus, pasiėmė pistoletą, šaudmenis ir išėjo. Tuoj pat įsitraukė į kautynes su bolševikais. Išminavęs keletą pastatų, su būriu nuskubėjo prie Vilijampolės tilto, iš kur nebesugrįžo.
1941 m. birželio 26 d. Kaune buvo laidojami žuvę sukilėliai-partizanai. 60 karstų miesto kapinėse. Rūsčiai skambėjo Laikinosios Vyriausybės nario Juozo Ambrazevičiaus žodžiai: „Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai buvo reikalingiausi: neteko idealingiausių žmonių. Bet viena viltis: jų kraujas neišgaruos be vaisių. Be vaisių šioms dienoms ir ateičiai“.
Tikslas buvo pasiektas – laimėtas sukilimas, atkurtas Lietuvos valstybingumas su didelėmis aukomis. Stasys Raštikis knygoje „Kovose dėl Lietuvos“ mini 2 tūkstančius žuvusių sukilėlių. Vienas iš sukilimo organizatorių dr. Adolfas Damušis teigė, kad žuvusiųjų galėjo būti apie 4 tūkstančius. Žuvo daug gimnazistų, bet manoma, kad didžiausią dalį sudarė darbininkai – jie saugojo sandėlius, gynė visa, ką atsitraukdama sovietų kariuomenė buvo užsimojusi sunaikinti.
Kauno kapinėse, pačioje garbingiausioje vietoje, aplink Dariaus ir Girėno mauzoliejų, iškilo žemi balti kryželiai su partizanų pavardėmis. Vienas jų liudijo, jog tarp šių garbingų vyrų ir vienintelės moters – partizanės Onos Juozapavičienės, palaidotos šalia savo vyro Kazio Juozapavičiaus – yra buvusio policijos vachmistro Juozo Savulionio amžinojo poilsio vieta.
Žurnalistas Albinas Gražiūnas buvo neteisus savo knygoje „Lietuva dviejų okupantų replėse 1940–1944“ (1996 m., p. 59) teigdamas, jog ginant P. Vileišio tiltą „ypatinga drąsa pasižymėjo savanoris kūrėjas ir Vyčio kryžiaus kavalierius, nepriklausomybės laikais buvęs policijos nuovados viršininkas J. Savulionis“. Klydo ir žurnalas „Kardas“ (1997 m., Nr. 3–4), nurodydamas, kad J. Savulionis „išgelbėjo Aleksoto tiltą nuo susprogdinimo“. Kaune vienintelis išgelbėtas nuo susprogdinimo buvo P. Vileišio tiltas, jungęs Senamiestį su Vilijampole.
Tačiau, be jokios abejonės, Juozas Savulionis už savo didvyrišką žygdarbį nusipelnė Vyčio kryžiaus ar kitokio valstybinio apdovanojimo bei tinkamai pagerbto jo atminimo.
Iš archyvinių šaltinių žinoma, kad 1936 m. Kaune Juozas Savulionis susituokė su Marija Lesinskaite (g. 1918). Šeimoje gimė sūnus Algis (g. 1937 m.) ir dukra Nijolė (g. 1939 m.). 1942 m. gimusi mergaitė mirė, palaidota Kaune. Artėjant antrai sovietinei okupacijai, Marija Savulionienė su sūnumi Algiu pasitraukė į Vokietiją, vėliau išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten abu gyveno, mirė ir palaidoti.
2000 m. vasario 3 d. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis Juozas Savulionis buvo pripažintas ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu ir jam suteiktas teisinis kario savanorio statusas (po mirties). 2000 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1091 jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (po mirties).
2024 m. birželio 23 d. Kaune vyko Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintos Birželio sukilimo atmintinos dienos minėjimas, kurio metu, dalyvaujant Kauno policijos pareigūnams ir veteranams, prie Petro Vileišio tilto vyko žuvusio 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus (po mirties), Lietuvos policininko Juozo Savuliono (1912–1941) pagerbimo ceremonija. Tuomet buvo atidengta ir pašventinta jam skirta atminimo lenta.
Šlovė didvyriams!
Šaltiniai ir literatūra
Alseika, V. „Kruvinos partizanų kovos Kauno gatvėse (J. Savulionio žygis)“, in: Naujoji Lietuva. 1941 m. liepos 17 d., Nr. 17.
Babkauskas, J. „Nuov. viršininko padėjėjas Juozas Savulionis savo karžygiška mirtimi išgelbsti Vilijampolės tiltą“, in: Policija. 1944 m. balandžio mėn., Nr. 4, p. 21.
Gražiūnas, A. 1996. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944. Vilnius,
p. 55, 56, 57, 59.
Jankauskas, J. 2010. 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje. Vilnius, p. 171.
Kedys, J. P. „Didvyrių keliais (Trys metai nuo sukilėlių-partizanų žygio)“, in: Naujoji Lietuva. 1944 m. birželio 22 d., Nr. 147, p. 3.
Kuckailis, J. 2006. Dzūkai. Vilnius, p. 102, 103, 104, 105.
Leipalingis, J. „Aš niekad neliksiu Tėvynei skolingas...“, in: Voruta. 1998 m. birželio 20 d., Nr. 25, p. 5, 8.
Liekis, A. 1996. LKP agonijos kronika. 1941 m. birželis. Aukos ir jų budeliai, d. 2. Vilnius, p. 30, 31, 32.
Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d. (autorių kolektyvas). Vilnius, 2011, p. 210, 211.
Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1474, ap. 1, b. 65, l. 63.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2006-02-14 raštas Nr. 24 R-5 „Dėl archyvinių žinių“.
Mes kovojome ir žuvome, kad Lietuva būtų laisva (autorių kolektyvas). Kaunas, 2005, p. 49.
„Partizanai užima Kauną“, in: Į Laisvę. 1941 m. birželio 27 d., Nr. 4, p. 4.
Nuotraukose:
Juozas Savulionis. XX a. 3 dešimtmetis. Nuotrauka iš LCVA
Juozas Savulionis Policijos mokykloje. Kaunas, 1936 m. Nuotr. iš Jolantos Ginsevičiūtės šeimos albumo
Policininkas Juozas Savulionis, iki 1940 m. Nuotrauka iš LCVA
Policininkas Juozas Savulionis su žmona Marija ir dukra Nijole. Kaunas, 1940 m. Nuotr. iš Jolantos Ginsevičiūtės šeimos albumo
Juozo ir Marijos Savulionių sūnus Algis. Kaunas, 1940 m. Nuotr. iš Jolantos Ginsevičiūtės šeimos albumo
Artimieji gedi žuvusio Juozo Savulionio. Kaunas, 1941 m. birželio 24 d. Nuotr. iš Jolantos Ginsevičiūtės šeimos albumo
Policininko, sukilėlio Juozo Savulionio laidotuvės Kaune. 1941 m. birželio 26 d. Nuotr. iš Jolantos Ginsevičiūtės šeimos albumo
Bebaimio sukilėlio Juozo Savulionio žygdarbį pristato istorikas dr. Petras Stankeras. Kaunas, 2024 m. birželio 23 d. Nuotr. iš interneto
Atminimo lenta ant Petro Vileišio (Vilijampolės) tilto. Kaunas, 2024 m. birželio 23 d. Nuotr. iš interneto
Žuvęs Juozas Savulionis buvo palaidotas senosiose Kauno kapinėse (dabar – Ramybės parkas), bet kapai sovietinių okupantų buvo subjauroti. Dabartinė didvyrio palaidojimo vieta nėra žinoma. Renginio dalyviai prie Monumento 1941 m. Birželio sukilime žuvusiems Kaune. 2024 m. birželio 23 d. Nuotr. iš interneto
Autorius: Gintaras Lučinskas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
