Pilviškių miestelio vardas diplomato Petro Klimo laiškuose
Aušros
Turinį įkėlė
Tegu praamžius
mus saugoja
nuo smulkmenų!
Nors istoriją kuria
tik smulkmenos...
[Petras Klimas, Paryžius, 1933 m.]
Įvadinės pastabos
Petras (Damijonas) Klimas – teisininkas, istorikas, vienas iš ilgiausiai pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje veikusių pareigūnų. Gimęs Kušliškiuose (dab. Kalvarijos sav.), mokėsi Liudvinavo pradinėje mokykloje, vėliau – Marijampolės gimnazijoje. Baigęs teisę Maskvos imperatoriškajame universitete, 1915 m. grįžo į Vilnių ir netruko įsilieti į visuomeninį gyvenimą – rengė politinius dokumentus, gimnazijų vadovėlius, rašė istorines studijas, tapo pirmuoju „Lietuvos aido“ redaktoriumi. 1923 m. pradėjo diplomatinę tarnybą Italijoje, 1925–1940 m. diplomatas Prancūzijoje.
Įpusėjus 2019-iesiems, iš Prancūzijos į Lietuvą buvo perduotas vertingas diplomato P. Klimo asmeninių dokumentų rinkinys: dienoraštis, laiškai ir atvirlaiškiai, su pertraukomis rašyti 1923–1941 m. laikotarpiu. Šis rankraštynas, saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve, yra viena iš gausiausių išlikusių privačių diplomatų dokumentų kolekcijų (visuomenei prieinamas nuo 2021 m. gruodžio mėnesio).
Asmeninė P. Klimo korespondencija adresuota sutuoktinei Bronislavai Mėginaitei-Klimienei. Laiškai ir atvirlaiškiai dažniausiai siųsti į Leiseną (Leysin), Šveicarijos Alpėse esančią vietovę, kurioje
B. Klimienė ilgai gydėsi plaučių ligą. Atsiskyręs nuo žmonos, P. Klimas stengėsi kasdien aprašyti dienos įvykius ir planus,
o išvykęs iš Paryžiaus, siųsdavo atvirlaiškius. Pagal turimą korespondenciją galima daryti išvadą, kad diplomatas buvo disciplinuotas ir nuoseklus. Rašė gana preciziškai, apgalvotai.
Laiškų forma pastovi tiek struktūra, tiek fizine raiška: iš Paryžiaus paprastai siųstas vienas lapas, prirašytas abiejose pusėse, rečiau – iš Ženevos, Lozanos, Londono, Kauno – rašyti dvilapiai. Korespondencijoje P. Klimas į žmoną kreipdavosi mažybiniais maloniniais kreipiniais: paprastai – „Mano Mieliausias Broniučiuk“, pramaišiui – „Mano Mieliausias Pupyti“, „Mano Geriausias Broniučiuk“, „Mano Tu Pupa“, „Mano Mielas Broniučiuk“, „Mano Mielas Brangus Mažyti“ ir kitaip. Laiško gale visada pasirašė: „Bučiuoju myluoju karštai. Tavo Petras.“
Asmeninėje korespondencijoje kalbama įvairiausia tematika, bet daugiausia apie jausmus žmonai, tėvystės patirtis, diplomatinius susitikimus, pasitariama buitinių rūpesčių klausimais – namų remonto, finansų paskirstymo ir kt. Aprašoma kasdienybė išplečia diplomato veiklos lauką, asmenybės bruožus. Kartais leidžiamasi į patirtimi grįstus pasamprotavimus, vertinami politiniai įvykiai.
P. Klimo rašto kalbos stilius – savitas, išraiškingas, gausu trumpųjų tautosakos žanrų pavyzdžių (paremijų). Daugelį metų diplomatinėje tarnyboje Prancūzijoje dirbęs P. Klimas neišvengiamai buvo veikiamas prancūzų ir kitų kalbų, todėl dažnai tame pačiame kalbos sraute įterpiami prancūzų (rečiau – anglų, lenkų, lotynų, rusų, vokiečių) žodžiai, posakiai, naujadarai, jungiantys tradicinį (liaudiškąjį) ir modernųjį (vakarietiškąjį) dėmenis. Vaizdingai (neretai humoristiškai) nusakomas požiūris ar kuriamas tam tikras emocijos intensyvumas, pabrėžiamas aptariamas klausimas.
P. Klimo egodokumentai gali būti tiriami įvairiais aspektais. Šiame straipsnyje pasirinkta išskirti diplomato korespondencijoje gana sistemingą vietovardžio Pilviškiai vartosenos atvejį. Pilviškių miestelio (dab. Vilkaviškio r. sav.) gyvenamosios vietos vardas privačiuose tekstuose buvo lyginamas su konkrečiais reiškiniais ar objektais, siekiant suteikti menkinamąjį, ironijos arba pašiepiamąjį atspalvį turinčią reikšmę. Tiriamąją medžiagą sudaro vietovardį aktualizuojantys kontekstai, kurie suprantami ir kaip žodžio aplinka, ir kaip jo pavartojimo būdas.
Straipsnyje remiamasi lietuvių kalbininko Kazimiero Župerkos ir norvegų lingvisto Botolv‘o Helleland‘o teorinėmis nuostatomis, jog gyvenamosios vietos vardas nėra vien tik geografinio objekto identifikavimo žymuo, tam tikruose kontekstuose vietovardis realizuoja papildomąją, konotacinę semantiką. Laisvojo (šnekamojo) stiliaus tekste toponimas įgyja emocines ar stilistines konotacijas ir pagrindinį jo turinį gali nusverti papildoma informacija – tam tikru laiku tam tikroje bendruomenėje susiformavęs vaizdinys.
Pilviškiai
Nuo XIX a. 7-ojo dešimtmečio Pilviškiai garsėjo savo geležinkelio stotimi, kurios atsiradimas iki Antrojo pasaulinio karo lėmė spartų gyventojų skaičiaus augimą. Remiantis pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 1923 m. miestelyje buvo 300 ūkių, kuriuose gyveno 2358 gyventojai (palyginimui: gimtuosiuose P. Klimo (Giriniuose ir Laukiniuose) Kušliškiuose buvo 15 ūkių, juose gyveno 126 gyventojai). Be geležinkelio linijos, ir kitos susisiekimo galimybės buvo neblogai išvystytos: Yra ir dvi karetkos, tobuliausia susisiekimo priemonė su stotimi ir visu plačiuoju pasauliu. Miestelis buvo judrus ir atviras visiems atvykstantiems į garsiuosius Pilviškių jomarkus.
Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Pilviškiuose vykęs aktyvus ekonominis ir kultūrinis gyvenimas. Šiame Užnemunės miestelyje veikė net keturios iš vienuolikos Vilkaviškio apskrityje anuomet egzistavusių kredito įstaigų: Ūkio banko skyrius, smulkaus kredito draugija, savitarpio kredito draugija ir žydų liaudies bankas.
Pilviškių parapijoje gyvenusieji spaudoje dažnai įvardyti kaip turtingų žmonių kraštas, kuriame gausu naujų trobesių ir tai rodė pilviškiečius turėjus ar turint nemaža kuriamosios jėgos. Pilviškių apylinkės pasižymėjo derlingomis žemėmis, didelėmis ūkininkų valdomis: ūkiai stambūs, po 100 ir daugiau margų. Todėl pilviškiečiai su pasitenkinimu išlaikė įvairias anuomet gyvavusias organizacijas, kurių gausa, kaip rašė spauda, išsiskyrė miestelis: Aplinkui tik marguoja iškabos: Šaulių būrio klūbas, Savan. gaisrininkų Dr-jos klūbas, Ūkininkų klūbas, etc. Pilviškiuose veikė vidurinė mokykla, mokytojų seminarijos dvimečiai kursai, paštas, pusė viešbučio ir biliardas, apie šešetą karčiamų. Gyvavo Broniaus Laurinaičio knygynas: Pilviškių inteligentai, nors patys neperka laikraščių, bet nenori būti laukiniais tai ir išnaudoja gerą knygininko širdį.
Tarpukariu Pilviškių miestelis sulaukė ne tik palankių atsiliepimų, bet ir kandžių pastebėjimų spaudoje. Šmaikštauta, kad Lietuvoje yra trys garsiausi miestai: Skapiškis, Rokiškis ir Pilviškiai. Esą pilviškiečiai nuo seno garsėjantys ne tik į užsienį išvežamais bekonais ir vištomis, bet ir kiek apdažytų panų eksportu į Kauną. Dar garsiau miestelio vardas skambėjo dvejopo turinio pasakojimuose: apleista katalikų bažnyčia, kurioje labai intensyviai šeimynines sąjungas laimino ilgametis parapijos klebonas. Dėl maldos namų statinio aplaidumo viena pusė bedė pirštą į kitą: bažnyčios klebonas kaltina parapijiečius,
o šie burnoja klebono neveiklumu. Regis, miestelio gatvių tvarka taip pat kėlė nemaža rūpesčių: Pilviškių gatvės pasižymi nešvarumu:
į gatves verčia net naktinius puodukus... Tačiau viltingai šmaikštauta: Dešimtasis pasaulio stebūklas! – Pilviškiai blaivinasi! Jeigu dar kas pajėgtų Pilviškiuos įtaisyti šaligatvius ir išvėžti iš gatvių mėšlą, tai turėtume jau ir vienuoliktą stebuklą.
Pilviškių vardo paminėjimai diplomato
asmeninėje korespondencijoje
P. Klimo asmeniniai laiškai liudija jį buvus disciplinuota asmenybe. Turėjo aiškų dienos režimą: dienotvarkėje buvo suplanuotas laikas laiškų rašymui, siekiant palaikyti artimą ryšį su žmona. Aprašydamas kasdienos planus ir įvykius, nestokojo žaismingo, gyvo jų vertinimo. Antai nuvykęs į Berlyną, diplomatas stebėjosi: Tas Berlynas toks purvinas ir šaltas anksti rytą, kad net baugu. Visi žmonės toki sustingę, keisti – gal neišsimiegoję, kaip ir aš. Sėdžiu dabar tam zoo be galo purvinam I kl. restorane ir stebiuosi ta aukšta kultūra – visai kaip Kaune ar Pilviškiuose.
Minint Lietuvos nepriklausomybės metines, prieškariu susiklostė tradicija organizuoti lietuvių kultūrą propaguojančius renginius už šalies ribų. Lietuvių diplomatai įvairiose Europos valstybėse (Italijoje, Suomijoje, Čekijoje, Latvijoje, Estijoje ir kt.) tarpininkavo rengiant atlikėjų pasirodymus svečiose šalyse gyvenantiems lietuviams, plačiajai auditorijai. Spaudoje rašyta, kad 1935 m. Paryžiaus radiofonas Radio Paris tiesiogiai transliavo operos dainininkės Gražinos Matulaitytės atliktas lietuviškas dainas ir pianistės Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės muzikines kompozicijas. Diplomatas P. Klimas pasiuntinybėje surengė priėmimą, o draugija „Renaissance Française“ – lietuvių muzikos koncertą, kurio metu atlikėjos dar kartą išpildė programą.
P. Klimo laiškuose liudijama, kad būta organizacinių nesusipratimų. Antai 1935 m. sausio 28 d. laiške žmonai diplomatas piktinosi: Tas Kaunas tai mums įtaiso šposų: reikalavo reikalavo, kad paimtume Matulaitytę vasario 16 d. koncertui, o kai viską padarėm ir radio dainuoti ir dviejuose koncertuose – tai dabar telegrafuoja, kad neatvažiuos. O jau ir afišos padarytos ir pakvietimai išsiųsti. Tikri šikniai. Jie turbūt mano, kad Paryžiuj taip galima elgtis kaip ir Pilviškiuose.
1936 m. balandį diplomatas su neįvardintais kompanionais leidosi į kelionę po pietų Prancūzijos pakrantę. Atvirlaiškiuose žmonai P. Klimas trumpai aprašė įspūdžius: Taigi mat iš Nice išplaukėm 12 val. ir Ile-Rousse buvome 7 v. vakare. Paskui auto nuvažiavome į Calvi, kur nakvojome Grand-Hôtel, t. y. maždaug Pilviškių rango.
Besilankydamas britų diplomatinėje atstovybėje, ten buvusį žmonių sambūrį P. Klimas apibūdino: Šiandien buvau pas Anglus, kur klausiau [Neville] Chamberlain‘ą ir André Maurois. Žmonių buvo kaip pilviškių jomarke. Bet Maurois geriau rašo negu kalba: jo balsas toks plonas, kad atrodo kaip eunuchas [kastruotas vyras].
Rašydamas laišką iš Krokuvos, diplomatas vaizdingai aprašė apsilankymą kavinėje: Štai dabar vakare [Kajetonas] Dobkevicius miega, o aš sėdžiu kaviarnėj ir geriu „vandeninę kavą“. Čia ir šoka – o publika kaip Pilviškių. Moterys kaip pas mus: nesusitvarkiusios savo turtų, ir atrodo kaip kuchmistrzownos [iš lenk. kuchmistrz – 'virėjas']. Gražiausios ir grakščiausios buvo moravės – ir plonesnės ir meilesnės ir visai „zgrabnos“ [dailios, gražios]. Čekės vis delto prastos ponios.
Atvirlaiškyje iš Zakopanės P. Klimas rašė: Nugi mat ir garsiuose Zakopanuose. Bet quelle déception [pranc. – 'koks nusivylimas']! Prastas kaimas. Juk kavą geriame Morskie Oko – o iš tikrųjų Pilviškiuose. Visur gatvės ir namai kaip Leysin village [pranc. – 'kaimas']. C‘est pas la peine dechercher mieux [pranc. – 'neverta ieškoti geriau']. Gatvėse daug karvių. Privažiavimas (keliai) aršesni negu apie Svėdasus. Ir iš kur mūsiškiai paėmė, kad čia gražu.
Diplomato P. Klimo privačiuose tekstuose Pilviškių miestelio vardui būdingi kontekstai, kuriuose jis suvokiamas kaip provincijos, atkampios vietos simbolis. Tai savotiška antonomazija, tikrinis žodis tarsi įgijęs apibendrinamąją apeliatyvo reikšmę. Vietovardžio aktualizacijos kalbiniai požymiai: konkrečiai įvardijami užsienio šalių didmiesčių/kurortų objektai ar reiškiniai priešinami Pilviškiams; ironizuojamąją miestelio vardo konotaciją rodo šalia jo vartojami jungtukai kaip (ir), prieveiksmis maždaug.
Šaltiniai
1. Diena: 1929–1939 [redaktorius Vincas Rastenis].
2. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: 1925.
3. Lietuvos žinios: 1922–1940 [redaktorė Felicija Bortkevičienė].
4. Mūsų rytojus: 1927–1936 [redaktorius Antanas Bružas].
5. PKLŽB I – Petro Klimo laiškai žmonai Bronislavai, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1807, ap. 2, b. 12, l. 1–192.
6. PKLŽB II – Petro Klimo laiškai žmonai Bronislavai, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1807, ap. 2, b. 13, l. 1–221.
7. PKLŽB III – Petro Klimo laiškai žmonai Bronislavai, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1807, ap. 2, b. 14, l. 1–227.
8. Rytas: 1923–1936 [redaktorius Zigmas Starkus].
9. Sekmadienis: 1928–1940 [redaktorius Stasys Sadauskas].
Literatūra
1. Helleland, B. 2012. „Place names and identities“, in: Names and Identities, Nr. 4 (2), p. 95–116.
2. Kavaliauskas, V. 2017. Petras Klimas: visada ieškojau Lietuvos, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
3. Makauskytė, I., Gasparavičienė, S. 2023. „Petras Damijonas Klimas“, in: Signatarų genealogijos: 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, p. 149–163.
4. Voverienė, O. 2006. „Lietuvos aido“ šimtmečiui: Petras Klimas – pirmasis „Lietuvos aido“ redaktorius ir laikraščio ugdytojas“, in: Lietuvos aidas. Prieiga internete: https://www.aidas.lt/lt/lietuvos-aido-simtmeciui/article/17261-09-05-petras-klimas-pirmasis-lietuvos-aido-redaktorius-ir-laikrascio-ugdytojas.
5. Zemlickas, G. Gimęs iš poreikio nenusileisti: Lietuvos karo lakūnui ir pirmajam aviakonstruktoriui Jurgiui Dobkevičiui – 100. Prieiga internete: https://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/1998-2000/210/Dobkev.htm.
6. Župerka, K. 2009. „Vietovardžių aktualizacija laisvųjų stilių tekstuose“, in: Acta humanitarica universitatis Saulensis, t. 8, p. 263–271.
Autorius: Deimantė Aidukaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
