Sūduvos etnosas, jo įnašas į Lietuvos valstybės gimimą Raida, teritorija, jos ribos ir sienos
Aušros
Turinį įkėlė
Apie sparčiai kintantį pasaulį byloja ne tik klimatinės anomalijos su naikinančiomis cunamio bangomis, viską griaunančiais taifūnais ir sparčiai tirpstančiais tūkstantmečiais ledynais šiaurėje ir pietuose, bet ir politinių, socialinių audrų blaškoma Europa ir Amerika, pučiant Artimųjų ir Vidurio Rytų, Šiaurės Afrikos karo vėjams į pasaulinės globalizacijos bures, draskantiems tautų sanklodą su jų nacionaline kultūra ir dvasinių vertybių sąrangą, tuo pačiu ignoruojant tautinį identitetą ir sėjant „dvasinę dykumą“.
Tai tik bendriausi naujųjų laikų staigiai plintantys ir didėjantys iššūkiai žmonijai, keliantys daugybę klausimų, į kuriuos nėra trumpo ir tiesaus atsakymo. Tai žmonijos ir jos gyvybinės erdvės naujosios eros permainingi, prieštaringi raidos procesai, sumišę su sparčia technine pažanga ir dvasinių civilizacinių vertybių degradacija. Žodžiu, gyvename prieštaringoje žmonijos eroje, kurioje sparčiai vyksta pasaulio globalizacijos ir kultūrų asimiliacijos procesai, nyksta valstybių sienos ir tirpsta tautinis tapatumas. Aiškėja būtinumas tautai burtis tautinės bendruomenės kultūros pagrindu, giliau ir geriau pažinti savo etninę kilmę, savo tautos civilizacinės kultūros raidą ir, naudojantis dvasiniu kultūriniu paveldu, priimti naujosios eros iššūkius žvelgiant į ateitį.
Per beveik du tūkstančius metų iš aisčių gentinių bendruomenių, jų sąjungų susiformavo lietuvių tauta. Gimė Lietuvos valstybė, kuri nuėjo savo 1000 metų istorijos kelią, pažymėtą didelių iškilimų ir istorijos jai atseikėtų didelių praradimų. Per praėjusį šimtmetį, nepaisant visų istorinių negandų ir kataklizmų, mūsų tauta pakilo iš pelenų kaip stebuklingas feniksas – atkūrė savo valstybingumą – savo tautos gyvybės medį, kurio šaknis maitina lietuviška šneka-kalba, etniniai perlai – papročiai, tradicijos, žmonių gyvensenos būdas ir susiformavusios kilnios dvasinės nuostatos. Nemaža etninės teritorijos dalis liko už dabartinių Lietuvos sienų, amžių tėkmėje išnyko arba asimiliavosi kai kurios baltų etninės grupės, bet Lietuvos tūkstantmečio karūnoje išliko etnine, kultūrine, geografine prasme niekuo nepakeičiamas perlas Sūduva, skaičiuojanti jau beveik du tūkstančius metų.
XIX a. formuojantis Lietuvos istorijos mokslui, Lietuva jau buvo praradusi valstybingumą, buvo carinės Rusijos priklausomybėje ir jos istoriografija buvo nulemta, ją gožė lenkiškoji, rusiškoji arba germaniškoji istoriografija. Europai Lietuvos istorija buvo konstruojama ne Lietuvos istorikų, bet lenkų, vokiečių arba rusų, kurioje vyravo legendinė vakarų gotų istorija, kurdinanti juos aisčių – baltų kultūros ištakų areale, slavų – lenkų, rusų pretenzijos į baltiškos kultūros žemes. Etninės Lietuvos, Sūduvos krašto žemių istoriografijos iki valstybės atkūrimo išvis nebuvo, o pasirodžiusios epizodinės nuotrupos buvo labai tendencingai iškraipytos, neturinčios sąsajų su baltiška prigimtimi ir tai tęsėsi nuo Kryžiuočių ordino užkariavimų, Liublino unijos 1569 metais, Napoleono ir lenkų ponų Varšuvos kunigaikštystės bei kongresinės Lenkijos karalystės.
Kaip žinia, pirmieji platesni svarstymai apie lietuvių tautos kilmę prasidėjo dar XV a., siekiant įrodyti Gediminaičių dinastijos ir diduomenės kilmingumą ginčuose su Lenkijos, Maskvos kunigaikštystės diduomene, siekiant politinių tikslų. Sieti tautos, dinastijos kilmę su Romos imperija, Graikija buvo viduramžių istoriografijos tradicija, todėl ir Lietuvoje iki XVIII a. buvo populiari romėniškoji kilmės versija. Plačiausiai ją išdėstė prieš 1480 m. lenkų kronikininkas J. Dlugošas. Jis tuo norėjo pateisinti lenkų karalaitės krikščionės Jadvygos vedybas su pagonišku Lietuvos kunigaikščiu Jogaila. Šios teorijos keli variantai yra užrašyti Lietuvos metraščiuose.
Pirmiau minėtos teorijos apie lietuvių tautos kilmę neturėjo mokslinio pagrindo ir jos vadintos legendinėmis-romantinėmis.
XIX a. moksliškesnį lietuvių kilmės pagrindą davė lyginamosios istorinės kalbotyros darbai. Šioje srityje labai reikšmingi Kazio Būgos darbai, padėję tolesnių tyrimų pamatus. Jis Minsko, Vitebsko, Mogiliovo ir Smolensko gubernijose surado apie 150 baltiškos kilmės upėvardžių. Tai leido atmesti A. Šachmatovo hipotezę, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje praeityje gyvenę keltai. Archeologinė medžiaga nepatvirtino K. Būgos tezės, kad iki baltų dalyje Lietuvos teritorijos gyvenę finougrai, bet rytines baltų gyventos teritorijos ribas K. Būga nustatė teisingai (VLE XIII, p. 169). Lietuvių kilmės aiškinimas tapo indoeuropiečių ir visų baltų problemos dalimi.
Kompleksiškai nagrinėti lietuvių kilmės klausimus pradėta tik XX a. septintojo dešimtmečio antroje pusėje, suvienijant kalbininkus, archeologus, istorikus ir antropologus. Beveik po dešimties metų trukusio darbo tuometinis Mokslų akademijos Istorijos institutas išleido 10 autorių parengtų darbų rinkinį „Lietuvių etnogenezė“ (Vilnius: Mokslas, 1987, p. 254), kurio atsakinga redaktorė Mokslų akademijos narė korespondentė R. Volkaitė-Kulikauskienė.
1 pav. Etnokultūrinė situacija II tūkstantmetyje pr. Kr.: 1 – Pamarių kultūra,
2 – Vėlyvoji Narvos kultūra, 3 – Fatjanovo kultūra, 4 – Padnieprės kultūra,
5 – vakarų ir rytų baltų riba (T. B. 2000, 104)
Paaiškinimai:
1. Pamarių kultūra yra Vakarų baltų kultūros lopšys, susiformavo ir plito III–II t. pr. Kr., joje įsigalėjo ariamoji žemdirbystė, pradėjo atsirasti juodoji metalurgija ir spalvotų metalų apdirbimas.
2. Vėlyvoji Narvos kultūra yra Rytų baltų kultūra, datuojama apie 1300–1100 m. pr. Kr., įtvirtintos gyvenvietės pradėtos kurti piliakalniuose, vertėsi daugiausia gyvulininkyste, gyventojai pasižymėjo karingumu ir vykdė ekspansiją į kaimynines sritis.
3. Fatjanovo kultūra – Rytų baltų Dniepro-Volgos aukštupio baseine, būdingi didžiuliai kapinynai, pagrindinis šaltinis pažinti Fatjanovo kultūrą yra Gomelio, Mogiliovo rajonuose tyrinėti pilkapiai, vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste.
4. Padnieprės kultūra – Rytų baltų kultūra, apie čia buvusias baltų gentis daugiausia rodo baltiškos kilmės hidronimai, patvirtina ir archeologiniai duomenys. Į šios kultūros teritoriją apie pirmo tūkstantmečio vidurį pradėjo veržtis slavai. Sunyko apie XI–XIII a.
Iliustracijoje pažymėti Pamarių kultūros išplitimo plotai yra apsupti kitų kultūrų. Marija Gimbutienė, remdamasi kalbininkų darbais, apibrėžė 2500–2000 m. pr. Kr. baltiškų vandenvardžių arealą.
2 pav. Marijos Gimbutienės-Alseikaitės nubrėžtos baltiškų vietovardžių išplitimo ribos siekė Oderį (M. G. 1958, 18)
Jų riba vedama nuo Elbės vakaruose, Dniepro ir Desnos santaka per Seimą pietuose, Okos vidurupiu rytuose ir Gauja šiaurėje. Vakarinėje arealo dalyje baltiškus vandenvardžius paliko pirmieji vakarų baltai – Pamarių kultūros žmonės. M. Gimbutienė Pamarių kultūrą laikė svarbia tolesnei vakarų baltų raidai: „Iš Pamarių kultūros toliau plėtojosi Rytprūsių, vakarų Lietuvos ir Latvijos žalvario bei ankstyvojo geležies amžiaus kultūra, kurią siejame su vakarų baltais.“
(M. G. 1985, p. 17–19).
Eugenijus Jovaiša, apibendrindamas savo ilgametės mokslinės veiklos patirtį ir archeologinių tyrimų metu sukauptą medžiagą, vieną po kito išleido du kapitalinius veikalus – monografijas „Aisčiai. Kilmė“ (Vilnius, 2013) ir „Aisčiai. Raida“ (2014). Juose pirmą kartą Lietuvos istorijoje išdėstė ir pagrindė vientisą lietuvių etnoso kilmės teoriją kaip vakarų aisčių, Vielbarko, galindų, sūduvių kultūros atstovų migracijos procesų rezultatą. Ir svarbiausia – argumentuotai paneigė Jordano sukurtą vakarų gotų kilmės legendinę teoriją bei archeologinių tyrimų pagrindu įrodė teritorijų, esančių abipus Vyslos ir ėjusių iki Oderio, priklausomybę aisčių-baltų kultūrai.
Paaiškinimai: 1 – antropomorfinių urnų sritis; 1A – varpinių kapų sritis (migracija iš 1); 2 – vakarų Mozūrija; 3 – Sembos, Notangos; 4 – kuršių; 5 – sūduvių; 6 – brūkšniuotosios keramikos; 7 – Dniepro aukštupio bei Volgos-Okos aukštupių piliakalnių kultūra ir keli jos variantai (A – Nikolo Vevico, vėliau – Juchovo, B – Okos, C – Dniepro-Dauguvos); 8 – Milogrado.
Labai reikšmingi Eugenijaus Jovaišos naujai atskleisti Ptolemėjo Europos Sarmatijos ir Didžiosios Germanijos tautų aprašymo kodai. Jų šifravimui autorius kartu su kitais mokslininkais pirmą kartą mūsų istoriografijoje pagal Ptolemėjo „Geografiją“ sukūrė koordinačių sistemą – tinklelį. Taikydami Ptolemėjo matavimo vienetą stadiją (naudotas Romos imperijoje; viena stadija prilygsta 185 m; sutrumpintai 1:185 m), jie naujai apskaičiavo ir patikslino į Venedų įlanką įtekančių Europos Sarmatijos upių žiočių koordinates. Buvo konstatuota, kad Chronas yra Nemunas, Rudonas – Venta, Turuntas – Dauguva, Chesinas – Pernu (Estija). Tuo pačiu, remdamiesi geografijos, istorijos, archeologijos ir kalbos duomenimis, ant šiuolaikinio žemėlapio lokalizavo šiaurines Europos Sarmatijos (bet ne Germanijos) tautas. Dvi giminiškos tautos – galindai ir sudinai – yra Ptolemėjo minimos baltų gentys, dėl kurių tapatumo nekyla jokių problemų. Jos dėl savo tapatumo su viduramžiais dabar žinomos onimais – galindai ir sūduviai.
Antrąją tautų lokalizacijos dalį sudaro penkios tautos, kurios Ptolemėjo „Geografijoje“ atsirado iš Herodoto istorijos (Istorija. 1988,
p. 218, 241, 242, 545) ir yra legendinės.
Autorius: Kęstutis Subačius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
