Istorijos ir literatūros sąsajos mokykloje

Šiemet minėdami Lietuvos Nepriklausomybės 35-ąsias metines, dažnai atsigręžiame į pirmąjį mūsų laisvos valstybės dešimtmetį, prisimename darbus, padėjusius įtvirtinti mūsų Tėvynės iškovojimus. Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorės pavaduotoją ugdymui, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją ekspertę Liną (Rimavičiūtę) Malinauskienę kalbina Rita Pauliukaitienė, žinių portalo punskas.pl bendradarbė. 

Gerbiama Lina Malinauskiene, iš jūsų parašyto ir 2000 m. leidyklos „Alma littera“ išleisto vadovėlio (Lina Rimavičiūtė, „Literatūra X klasei. Neturėję teisės nutilti...“) ilgokai dėsčiau, prisimenu ir tą džiugesį, kai pirmą kartą jūsų sukurtą knygą paėmiau į rankas. Manau, kad šis  literatūros vadovėlis ir dabar yra vienas iš geriausių pavyzdžių, kaip mokiniams atskleisti istorijos ir literatūros santykį. Kaip jaunam, bręstančiam žmogui perteikti skaudžiausius istorinius faktus bei meniniu žodžiu apibendrintą tikrovę.

Nors literatūros vadovėlis, kurį rašiau, buvo skirtas supažindinti mokinius su XX a. vidurio ir antrosios pusės literatūra, tai kiekvienas literatūros laikotarpis man yra savotiškai įdomus. Tiesiog taip susiklostė, kad leidykla pasiūlė rašyti būtent apie šio laikmečio literatūrą. Tuomet buvo sudaromos bei tvirtinamos naujos Lietuvių kalbos ir literatūros bendrosios programos, greitai reikėjo naujų vadovėlių, kurie dažnai su programomis būdavo rašomi beveik tuo pačiu metu. Vadovėlį, kuriame supažindinama su XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės literatūra, rašė mano kolegė Nijolė Šervenikaitė („Literatūra 
X klasei. Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus“, 1999), tad diskutuodavome nemažai. Ji rašė dešimtokams skirtą pirmąją vadovėlio dalį, o aš – antrąją. Norėjosi, kad abi vadovėlio dalys turėtų bendrą kryptį, sąsajas. 

Iš tiesų abu vadovėliai laiko išbandymus atlaikė sėkmingai, tą galėtų patvirtinti tiek visos Lietuvos pedagogai, tiek moksleiviai. Papasakokite plačiau, ką prisimenate iš to laikotarpio, kai rašėte vadovėlį.

Tai buvo laikai iki interneto. Neturėjau net pavyzdžio, kaip turėtų atrodyti profesionaliai parengtas vadovėlis, skirtas laisvos Lietuvos piliečiams. Godžiai ieškojau pavyzdžių pas pažįstamus: kur kas buvo nuvažiavęs, kokius vadovėlius parsivežęs. Mums buvo savotiškai lengviau nei šiandieninių vadovėlių kūrėjams, nes galiojo ne tokie griežti autorių teisių apsaugos įstatymai kaip dabar. Galėjome rinktis kokius norime tekstus, iliustracijas ir tai leidyklai nieko nekainavo. Tokios prabangos šiandieninių vadovėlių leidėjai jau nebeturi. Kita vertus, labai trūko mokslinės literatūros, kritikos darbų, sunku buvo gauti tekstus, nes jie tiesiog dar nebuvo publikuoti. Kai ką teko skaityti net iš rankraščių. Tuo metu vyko ir istorijos permąstymas. Pasijusti laisvu – tai buvo nauja, svarbi ir ryški savasties dalis. 
Vis dėlto, kai Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijoje vyko pirmasis šio vadovėlio aptarimas, gavau nemažai pastabų, reikėjo daug ką ištaisyti. Žvelgdama iš laiko perspektyvos galiu pasakyti, kad taip ir turėjo būti. Juk daug kas buvo nauja arba sugrąžinta iš užmaršties. Kita vertus, susilaukiau ir nemažai padrąsinimo, ypač iš profesorės Vandos Zaborskaitės. 

Grįžkime dar prie istorijos ir literatūros sąsajų, pažvelkime 
į vadovėlį šiuo aspektu.

Dabar, kai atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę jau yra parašyta daugybė istorijos ir literatūrologijos mokslinių darbų, truputį kitaip žiūrima į šių disciplinų sąsajas, sakyčiau, tos sąsajos mažiau pabrėžiamos. Kurdama vadovėlį daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus, norėjau parodyti kuo daugiau istorijos nulemtų pasirinkimų. Rinkausi įvairių autorių kūrinius, skyriau bent kelias eilutes autoriaus biografijai, nes kalbant apie tremties, pokario laikotarpio literatūrą, biografinis kontekstas yra neatsiejama kūrinio dalis. Dar buvo svarbu parodyti, kiek daug žmonių, jaunų ir kūrybingų, sukosi to laikmečio verpetuose, kiek likimų buvo sulaužyta, talentų sužlugdyta. 

Kritikuojančių visada buvo ir bus, o kaip jūs vertinate tuos menininkus, kurie kolaboravo su sovietiniu režimu, kai kurie iš jų netgi savo noru dalyvavo represinių struktūrų veikloje.

Pasmerkti lengviausia, bet nė vienas iš tiesų nežinome giluminių priežasčių, nulėmusių tokius žmonių pasirinkimus, ir nežinome, kaip pasielgtume mes patys, atsidūrę tokioje situacijoje. Deja, ne visi žmonės išlieka stiprūs istorinių lūžių metais. Neigiamus pavyzdžius gal per dažnai minime, vis dėlto svarbiau prisiminti ir kalbėti apie tas šviesiąsias asmenybes, kurių poelgiai ir darbai mus žavi, tačiau mes priimame tai kaip savaime suprantamą dalyką, todėl skiriame joms mažiau dėmesio.

Tarp įvairių pokario rezistentų kūrybos į vadovėlį įdėjote ir buvusio Prienų „Žiburio“ gimnazijos moksleivio Valentino Ardžiūno eilėraštį. Nepriklausomoje Lietuvoje V. Ardžiūnas buvo vienas iš Valstybinės kalbos įstatymo rengėjų. 

Taip, mūsų gimnazijoje mokėsi ar dirbo gana daug pokario pasipriešinimo kovų dalyvių. Ne visų jų pavardės įrašytos paminkle, esančiame mokyklos kieme, bet mes ir mokyklos muziejuje kaupiame medžiagą apie Lietuvai nusipelniusius asmenis, esame jų atminimui skyrę memorialinius kabinetus. 

Ne kartą esu fotografavusi jūsų mokyklos kieme esantį memo-rialą, skirtą Lietuvos laisvės kovotojams atminti. Nuotraukos yra paskelbtos net keliose mano sudarytose ir Punsko „Aušros“ leidyklos išleistose knygose apie Dainavos bei Tauro apygardų partizanus. Jūsų parašytame vadovėlyje radau tokią mokiniams skirtą užduotį: „Išsiaiškinkite patriotizmo, nacionalizmo ir šovinizmo sąvokas“. O kaip patriotizmą supranta jūsų dabartiniai mokiniai?

Jie supranta tikrai kitaip nei mes, vyresnioji karta. Dabartiniai vaikai turi nevaržomas galimybes bendrauti su visu pasauliu, jie užaugę daugiakultūrėje aplinkoje ir save tapatina ne tik su Lietuva. Vis tik drąsiai galiu teigti, kad mūsų vaikai yra patriotai ir gerbiantys savo šalį piliečiai. Vyresniajai kartai labiau svarbi yra lietuvių kalba, tautosaka, o jaunimas daugiau save tapatina su bendrąja Lietuvos kultūra. Jiems svarbus mūsų valstybės požiūris į šiuolaikinio pasaulio aktualijas, kaip reaguojama į vienus ar kitus įvykius.

Komunikacija dabartiniame pasaulyje yra be galo svarbi ir 
į mandagų, dalykinį bendravimą kreipiamas vis didesnis dėmesys. Sakoma, kad mandagumas nieko nekainuoja, bet gali daug.

Lietuvių kalba leidžia kurti kelių lygių santykius su oponentu. Japonų kalbos galimybės yra dar didesnės. Iš tiesų, tai kiekvienas žmogus nusistato, kaip jam bendrauti su kitais. Priežasčių, kodėl dažnokai nesilaikoma dalykinio stiliaus bendravimo normų, manyčiau, yra ne viena. Neretai todėl, kad žmogus neturi pakankamo išsilavinimo, noro tobulinti savo kalbinius gebėjimus, gilinti etikos žinias jau po mokyklos baigimo. Pagaliau ir visa mūsų visuomenė liberaliau žiūri į įvairius dalykus, tiek į žodinį bendravimą, tiek į aprangą. Vis dėlto manau, kad bendras mandagumo lygis visuomenėje dabar yra aukštesnis negu prieš keletą dešimtmečių. Tą matau, pavyzdžiui, važiuodama viešuoju transportu. Dabar keleiviai bei vairuotojai žymiai mandagiau bendrauja negu anksčiau: pasisveikina, padėkoja. Tą pastebiu ir kitose viešose erdvėse: parduotuvėse, renginiuose. Pastebiu, kad ir mokiniai rečiau demonstruoja pyktį, agresiją. O ir sveikinasi su manimi visi. Gal todėl, kad žino, jog aš nepraeisiu pro juos nepasisveikinusi.

Kai internete ieškojau medžiagos naujausiai savo knygai „Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio pėdsakais“, suradau jūsų buvusios mokinės Jurgitos Žanos Raškevičiūtės mokslinį straipsnį „Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis – partizano sąmonės formavimosi dokumentas“. Koks didžiulis lobis man jis buvo. Be to, suradau ir informaciją, jog autorė ėmė rašyti šį straipsnį paskatinta Lenkijoje gyvenančios lietuvaitės Onos Vaičiulytės-Romančuk gražaus darbo – Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio vertimo į lenkų kalbą. Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ištrauką prisiminiau esančią ir jūsų vadovėlyje. Viename iš interviu J. Ž. Raškevičiūtė paminėjo, jog mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, o jūs buvote jos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 

Su Jurgita bendraujame iki šiol. Kad ši mano mokinė turi mokslininkės talentą, išryškėjo gana anksti. Ji buvo labai darbšti, kryptingai siekianti savo tikslo mergina. Pamenu, rašė darbą jaunųjų filologų konkursui. Atnešė man patikrinti 18 lapų ranka rašyto teksto. Prirašiau daugybę pastabų ir liepiau darbą patobulinti. Kitą rytą atnešė visą tekstą perrašiusi ir atsižvelgusi į mano pastabas. Tikras mokslininkės atkaklumas – įkvėpimo ji nelaukdavo, tiesiog dirbdavo.

Ar Prienų „Žiburio“ gimnazijoje vyksta Lietuvos jaunųjų kalbininkų konkursas Jonui Kazlauskui ir Antanui Lyberiui atminti?

Taip, tebevyksta. Turime dvi sekcijas: kalbinių – tiriamųjų darbų ir esė. Smagu, kad kasmet dalyvių vis daugėja. Turime nuolatinių dalyvių, nuolatinių rėmėjų. Kasmet konkurso komisijoje dalyvauja, prizus steigia, paskaitą skaito Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos katedros mokslininkai, konkursą remia Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, visuomet dėmesį skiria Prienų rajono savivaldybė, žiniasklaida.

Ar imtumėtės dabar rašyti literatūros vadovėlį?

Būtų įdomu, bet reikėtų gerai įsivertinti, apsvarstyti visus  „už“ ir „prieš“. Mokslinis darbas įpareigoja griežtai įvertinti savo galimybes, planuoti laiką, kažko atsisakyti. Tiesiog reikia tiksliai susidėlioti prioritetus – tokia jau ta mokslinio darbo specifika.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: Lina Malinauskienė, Rita Pauliukaitienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama