Suvalkų miesto pavadinimo kilmė

2008 m. ,,Suvalkiečio“ Nr. 3 ir Nr. 4 (2008/3/55 ir 2008/4/56) pasirodė kalbininko, slavisto ir baltisto prof. hab. dr. Tadeušo Zdancevičiaus (Tadeusz Zdancewicz) ilgas mokslinis straipsnis „Suvalkų miesto pavadinimo kilmė ir reikšmė“. Pirmiausia jis pasirodė leidinyje „Acta Baltico-Slavica“ (2005 m., Nr. 29), vėliau Suvalkuose leidžiamame leidinyje „Jaćwież“ (2006 m., Nr. 35, p. 11–22) pavadinimu „Suwałki – pochodzenie i znaczenie nazwy“. Autorius labai plačiai analizuoja Suvalkų pavadinimo kilmę ir visiškai kitaip negu iki šiol išleistuose leidiniuose aiškina šio vietovardžio kilmę. Šiame straipsnyje norėčiau trumpai pristatyti minėto profesoriaus išdėstytas pagrindines mintis. 
Galima teigti, jog Suvalkija iš vienalytės baltiškos (jotvingiškos) teritorijos XIII a. dėl 400 metų trukusio ateivių skverbimosi ir apgyvendinimo XVII a. antrojoje pusėje virto etniniu bei kalbiniu atžvilgiu diferencijuotu plotu, kurį galima suskirstyti į:
atskiras teritorijas, kuriose kompaktiškai gyveno vien lietuviai, vien baltarusiai ir vien lenkai, kartais atsirasdavo mažų paskirų etninių grupių atstovų priemaišų;
teritorijas, kuriose greta buvę lietuviški, baltarusiški ir lenkiški kaimai arba lietuviški ir baltarusiški, lietuviški ir lenkiški, baltarusiški ir lenkiški kaimai;
teritorijas, kuriose atskirų kaimų ir miestų ribose gyveno šalia lietuviai, baltarusiai ir lenkai.
Suprantama, jog dėl tokios susiklosčiusios situacijos gyventojai buvo priversti išmokti vieni kitų kalbas tiek, kad galėtų susikalbėti, bendrauti. Kalbos veikė viena kitą.
Apylinkė, kurioje įkurtas kaimas, o vėliau Suvalkų miestas, 
XVII a. pabaigoje buvo kompaktiško lietuvių kalbos ploto pietvakarių pakraštys.
Prisišliejusi nuo rytų pusės iki Vygrių ežero ir aplink dabartinius Suvalkus esanti teritorija XVII a. antrojoje pusėje buvo etniškai lietuviška ir etniniu atžvilgiu jungėsi su tuometine šiaurės rytų Suvalkija. Anot žymaus Lenkijos, ypač Suvalkijos, apgyvendinimo istorijos žinovo prof. hab. dr. Ježio Visnievskio (Jerzy Wiśniewski), didžiausią įtaką šiai etninei situacijai turėjo jau didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaliaus Vladislovo Jogailos laikais veikęs, Vygrių saloje įkurtas ir lietuvių aptarnaujamas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių bei vėliau Lenkijos karalių medžioklės dvaras. Suprantama, tai atsispindėjo lietuviškuose gyvenviečių pavadinimuose, kurie buvo susitelkę šios „seniausios naujosios gyvenvietės – prie Vygrių dvaro ir išilgai Okmino Didžiojo kelio“ apylinkėje. Kalbama apie kelio atkarpą nuo Vygrių iki Okmino ežero.
Apie Suvalkų miesto pavadinimo kilmę pirmiausia rašė Aleksandras Polujanskis (1814–1866) savo knygoje „Mokslinės kelionės po Augustavo guberniją“ (Aleksander Połujański „Wędrówki po guberni augustowskiej w celu naukowym odbyte“, Varšuva, 1859). Knygos autorius 1849–1866 m. buvo Lenkijos Karalystės pajamų ir iždo vyriausybės komisijos Turto ir valstybinių miškų skyriaus aukštesnysis miškininkystės valdininkas (miškų komisaras), dirbęs Varšuvoje. Vien kaip mėgėjas A. Polujanskis ėmėsi tyrinėjimų. Jo įsitikinimu, teisingas Suválkų pavadinimo kilmės ir reikšmės aiškinimas – atsiradęs iš lietuviško žodžio susivilkai (lenk. susiwiłkaj) – „valkatos“ (lenk. włóczęgi). Taip vietos gyventojus pravardžiuodavo aplinkiniai lietuviai. Veiksmažodis vilkti, iš kurio padaryti veiksmažodžiai suvilkti ir susivilkti, neturi jokių sąsajų su Suvalkų vardo etimologija. Šis miesto pavadinimo kilmės aiškinimas ilgai buvo pateikiamas įvairiose ne tik populiariose publikacijose, bet ir moksliniuose darbuose. Tvirtos nuomonės nepareiškė vietovardžių kilmės tyrinėtojai. Joks lenkų kalbininkas nesiryžo patikrinti, ar toks žodis arba jo atitikmuo iš viso lietuvių kalboje yra, o gavus teigiamą rezultatą – nustatyti, kokiam lietuviškam žodžiui arba formai etimologizuojamas (nustatinėjama žodžio kilmė) vardas artimiausias.
Remiantis istorinių tyrimų rezultatais ir šiandien prieinamais lietuviškais leksikografijos šaltiniais, galima konstatuoti, jog A. Polujanskio pateiktai Suvalkų vardo etimologijai būdingi visi liaudies etimologijos tipiški bruožai, t. y. naivi žodžio etimologinė interpretacija, pasikliaujant jo kilmės ir reikšmės aiškinimu, remiantis žodžių skambėjimo atsitiktiniais panašumais arba kitomis atsitiktinėmis asociacijomis.
Žymus Švedijos kalbininkas Knutas Olofas Falkas (Knut Olof Falk) teigė, kad Suválkų pavadinimas aiškiai lietuviškas. Taip pat lenkų kalbininkas prof. Janas Safarevičius (Jan Safarewicz) manė, kad Suválkų miesto pavadinimas „mažiausiai gali būti iš tikrųjų lietuviškas“.
Kitokia versija pateikta knygoje „Suwałki miasto nad Czarną Hańczą“ (redagavo Janušas Kopcialas (Janusz Kopciał), išleista 
2005 m., 95 p.). Joje pateikiama Juzefos Ždžarskos (Józefa Żdżarska) išvada, jog miesto pavadinimas atsirado nuo žodžio „zsuwać“, tai yra susijungimo Kšyve (Krzywe) ir Vygrių (Wigry) kaimų. Ji turėjo omenyje Krzywa ir Wigierska gatves. Šios gatvės kartu su Młyńska (dabar pietinė T. Kościuszki gatvės dalis) jungia seniausias miesto gatves.
Miesto pavadinimo kilmę išaiškino taip pat prof. T. Zdancevičius, tyrinėdamas Suválkų vardo morfologinę struktūrą, dalydamas jį į priešdėlį su- ir šaknį -valk- (-wałk-). XVII a. lietuvių kalboje, be abejo, jau buvo prielinksnis sὺ ir priešdėlis su-. Lietuviškas prielinksnis sὺ pagal reikšmę atitinka lenkišką prielinksnį z. Kartais jis gali eiti sakinyje su įnagininku ir tada lenkų kalboje jį atitinka prielinksnis w, pvz., su kepure „w czapce“, tačiau labai retai eina lokatyviniuose sakiniuose (sakiniuose, kuriuose nurodoma daikto vieta, vartojamas vietininkas) įgydamas prasmę, artimą lenkų kalbos prielinksniams: przy, obok, koło (prie, šalia, aplink), pvz., su ežero krantu „przy brzegu jeziora, równolegle z brzegiem jeziora“. 
Panašiai kaip prielinksnio sὺ ir priešdėlio su- atveju, be abejo, buvo Suvalkų vardo pagrindinė morfema -valk-. Nesunkiai randame ją lietuvių bendrinėje kalboje daiktavardyje valkà.
Suvalkų vardo šaknis yra lietuvių bendrinės kalbos daiktavardyje (apeliatyve) valkà, kuris lenkų kalboje reiškia „balą, liūną, pelkę, kūdrą, purvą“ (lenk. kałuża, bajoro, bajorko, błoto). Šis daiktavardis Lietuvos teritorijoje dar reiškia geografinį apeliatyvą (terminą), kuris turi daug specializuotų reikšmių, semantika susijusių su šiomis bendrinės kalbos reikšmėmis: upelis, tėkmelė, upokšnis, mažas vanduo, miško upelis, lietaus tėkmė, drėgna liumpsinti vieta ir kt.
Suvalkų vardo priešdėlis su- kilęs iš lietuvių bendrinės kalbos prielinksnio su (iš prielinksninės konstrukcijos, vėliau tapęs sudurtinio žodžio su daiktavardžiu valkà priešdėliu) ir įgauna lokatyvinę reikšmę „prie, šalia, apie, lygiagrečiai su“.
Remiantis šiomis žiniomis apie Suvalkų vardo šaknies ir priešdėlio semantiką, galima konstatuoti, jog šis pavadinimas, tikėtina, slepia savyje tokią reikšmę: „vietovė prie drėgnos, liumpsinčios vietos“ arba netgi „prie ežerėlio“. 
XVII a. pabaigoje prie vandens objekto Suvalka įkurtas kaimas gavo iš jo kilusį vardą Suvalkai, vartojamą vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko forma. Vietovardžio forma sutampa su lietuviškoje toponomastikoje (mokslas apie vietovardžius) plačiai taikomu principu kurti vietų pavadinimus nuo vandenvardžių. Reikia pabrėžti, jog kalbant apie prie Juodosios Ančios esančio Suvalkų kaimo, o vėliau miesto, pavadinimą, dokumentuose aptinkamas vien sulenkintas pavadinimo variantas Suwałki.
Šis tvenkinys yra ir dabar. Pirmykštis jo reljefas labai pasikeitė. Jo forma pavaizduota 1865 m. Suvalkų žemėlapyje. Šis tvenkinys pavaizduotas XX a. antrojo dešimtmečio pabaigos Suvalkų miesto ir jo apylinkių Juodosios Ančios aukštupio terasų (natūrali ar dirbtinė reljefo pakopa) žemėlapyje. Tuo pačiu laiku, kai buvo kuriamas Suvalkų miestas, Juodosios Ančios kairiajame krante, prie kelio į Augustavą, buvo pastatytas vandens malūnas, o pastačius užtvanką, upė ir tvenkinys buvo pritaikyti sukti varomąjį malūno ratą. Šį malūną mini ir A. Polujanskis. Malūnas veikė labai ilgai, gal net iki XX a. pirmųjų dešimtmečių. Šiuo metu tvenkinys yra smarkiai padidintas, gražiai sutvarkytas. Tai „Arkadia“ poilsio komplekso dalis.
Žodis Sūvalka, tikėtina, susiformavo iš pirminio prielinksninio žodžių junginio sὺ valkà. Kadangi lietuviškas prielinksnis sὺ jungiasi tik su įnagininku, daiktavardis valkà šiame prielinksniniame žodžių junginyje yra vienaskaitos įnagininkas. Reikia pažymėti, jog lietuvių kalboje moteriškosios giminės vienaskaitos daiktavardžių su galūne -a įnagininko linksnio formos yra tokios pat kaip vienaskaitos vardininko. Su tuo susiduriame ir šiuo atveju. Prielinksninė konstrukcija laikui bėgant sustabarėjo ir virto sudurtiniu žodžiu, kuriame prielinksnio kirčiuojamas balsis -u- pailgėjo. Reikia pabrėžti, jog kirčiuoto balsio u pailgėjimas lietuvių kalboje yra būdingas vien rytų aukštaičiams (vilniškiams).
Taigi, galima konstatuoti, jog teritorijos, kurioje XVII a. pabaigoje buvo įkurtas Suválkų kaimas, reljefas visiškai atitiko tas sąlygas. Plaukianti iš šiaurės vakarų į pietryčius ir turinti į vakarus nukreiptą lanką Juodosios Ančios upė čia aptinka savo kelyje specifiškai dar ledynmečio suformuotą reljefą. Iš vakarų prie jos vagos šliejasi žemesnis, palyginti su jį supančia teritorija, slėnis, kurį senovėje užtvindė upės vandenys, sudarydami nemažą tvenkinį, galbūt virstantį klampia liumpsinčia (siūbuojančia) bala, kai sumažėdavo vandens. Tą tvenkinį arba laikiną liūną (liumpsinti pelkė) tikriausiai vadinta lietuvišku geografiniu vardu valkà. Taip pat toje vietoje, kur per Juodąją Ančią ėjo kelias į Augustavą (į pietus nuo tvenkinio), buvo negili ir lengvai pereinama pelkėta brasta. Tvenkinys ir pelkėta brasta, panašiai kaip ir Martišiūnuose prie Vilniaus, gavo lietuvišką pavadinimą Suvalka. Tokia pavadinimo forma galėjo būti vartojama kur kas anksčiau, dar prieš Suvalkų kaimo įkūrimą. Galbūt pradėta ją vartoti tuoj po 
1555 m., kai buvo nutiestas kelias į naujai įkurtą Augustavo miestą.
Kamalduliai buvo per daug patyrę ir užsigrūdinę savo valdų gynėjai bei pernelyg geri šeimininkai, kad naujai įkurtam sodžiui, kurį siekė plėsti pritraukdami sunkiai tada pritraukiamus kolonistus, būtų davę vardą, kuris galėjo žeminti naujakurius, priskirti juos prie anų laikų visuomenės padugnių. Juk niekieno nebuvo verčiami naujai įkurtą kaimą pavadinti Suvalkais. Matydami pavadinimo neigiamą socialinį kontekstą, be abejo, galėjo pasirinkti daug kitų vardų, kurie reikšmės atžvilgiu buvo neutralūs arba teigiami. 
Taigi, galima manyti, neigiama Suvalkų vardo etimologija ir su ja susijusia legenda galėjo būti suinteresuoti vien Seinų dominikonai. Dėl milžiniškų išlaidų, skirtų bažnyčios ir paties vienuolyno komplekso statybai, Seinai ėmė žlugti ekonomiškai. Tuo metu tai buvo „mažytis miesteliūkštis“. Nors dominikonai dėjo nemažai pastangų, ši sunki situacija truko net iki XVIII a. 1682–1690 m. kamaldulių įkurtas Suvalkų kaimas intensyviai vystėsi ir jau 1720 m. gavo miesto teises. Suvalkai, nors ir buvo apie du kartus didesni už Seinus, kamaldulių valdymo laikotarpiu plėtėsi silpnai ir iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos pasiliko mažas miestelis.
Tikėtina, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios dominikonai sukūrė neigiamą Suvalkų vardo etimologiją, nors nebuvo jokių blogų santykių tarp dviejų vienuolynų, buvo ta, jog jie bijojo įkurto ir veikiai miesto teises įgijusio konkurento – Seinų miesto.
Prof. T. Zdancevičius gimė 1925 m. spalio 13 d. Radziuškės kaime prie Seinų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą baigė viešąją pagrindinę mokyklą ir Seinų šv. Kazimiero gimnazijos dvi klases. 1947 m. išlaikęs šioje gimnazijoje abitūros egzaminus, pradėjo studijuoti lenkų filologiją Liublino katalikų universitete. Po dvejų metų persikėlė į Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Filologijos fakultetą. 1952 m. įgijo lenkų filologijos magistro laipsnį, mokslinio darbo tema: „Radziuškės kaimo prie Seinų tarmės kirčiavimo ypatumai“ („Osobliwości akcentowe w gwarze wsi Radziuszki pod Sejnami“), išspausdintas „Lenkų ir slavų filologijos darbuose“ („Studia z filologii polskiej i słowiańskiej“, t. 2, Varšuva, 1957). Baigęs studijas, dirbo Poznanės universitete iki pensijos. Pradžioje dirbo asistentu, o vėliau tapo Slavų kalbų ir literatūros skyriaus katedros vedėju. Mirė 2014 m. kovo 3 d.
Kai kurių žodžių paaiškinimai:
morfemà, ~ èmos lingv. – mažiausia žodžio dalis (šaknis, priešdėlis, priesaga, galūnė), turinti leksinę ar gramatinę reikšmę;
semántika [pranc. sémantique < gr. sēmantikos – reikšminis] – kalbot. žodžių junginių, žodžių ir žodžių formų reikšmės, kalbot. mokslas, tiriantis kalbos vienetų reikšmes, tų reikšmių sisteminius ryšius ir kitimą;
apeliatỹvas [lot. appeliativus – bendrinis] – bendriniai žodžiai, bendriniai pavadinimai, rūšiniai pavadinimai;
lokatỹvas [lot. (casus) locativus] – kalb. vietininko linksnis.

Autorius: Kostas Leončikas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama