NETYLANTYS ŽINGSNIAI
Aušros
Turinį įkėlė
Kokį atsimenu Profesorių Akademiką Zigmą Zinkevičių
1957 metų rugsėjy, prasidėjus Vilniaus universitete paskaitoms, lietuvių kalbos dialektologijos kurso skaityti atėjo dėstytojas Zigmas Zinkevičius. Buvo toks jaunas, ir niekaip būtume neįtarę, kad Jo kada nors neteksime. Iš tikrųjų Profesoriui užbėgo už akių, šį pasaulį palikdami, daugelis kartu su manim universitetą baigusių alumnų. Iš visų kitų dėstytojų bei profesorių skyrėsi Jis savo ypatingai linksma nuotaika. Ką būtų besakęs, kiekvieną Jo mintį lydėdavo nuoširdus juokas, kurį dar ir šiandien girdžiu savo ausyse. Paskutinį kartą Profesorių buvau sutikęs Vilniuje, Pilies gatvėje. Iš toli pamatęs ėmė švytėti, ir priartėjus Jis paklausė:
– Algi, kaip laikaisi?
– Profesoriau – kas sykis geriau, – atsakiau Jam.
Jei kas Profesorių pažinojote, galite po šių žodžių ir Jo nuoširdų juoką išgirsti. Šitai skyrė Jį iš visų kitų žmonių, su kuriais man teko bendrauti.
Dar pirmame kurse teko mums apsispręsti, ką pasirinksime studijuoti – kalbos ar literatūros specialybę. Aš ryžausi tapti kalbininku. Kai pradėjome ketvirtą kursą, buvo paskutinis laikas dekanatui pateikti pasirinktą diplominio darbo temą. Visą laiką jutau, kad filologinės studijos nebuvo mano pašauktis. Bet antrais metais baigiantis lietuvių dialektologijos kursui Profesorius Z. Zinkevičius atkreipė man dėmesį, kad galėčiau diplominiam darbui rinktis savo tarmės aprašą. Ilgai negalvodamas ir suformulavau temą – „Punsko krašto (vakarinių dzūkų) tarmės aprašas“. Dekanas Eugenijus Frolovas paskyrė Profesorių Z. Zinkevičių mano darbo vadovu. Nuo tada su Profesoriumi man teko artimiau bendrauti. Kai parašydavau kokį darbo gabaliuką, kviesdavosi mane į savo namus Universiteto gatvėje, ir aptarinėdavome, kas darbe yra taisytino, ir kuo jį galima būtų papildyti.
Vienos tokios viešnagės Profesoriaus darbo kabinete įsiminiau tikslią datą. Tai buvo 1961 metų balandžio 12 dienos gal kur 11 ar 12 valanda. Išgirdau, kad į namus sugrįžusi profesoriaus žmona Regina, kabindama apsiaustą ir, matyt, neįtardama, kad namuose yra kažkas svetimas, dar prieškambaryje prabilo kasdienišku tonu:
– Zigmai, sako, kad ruskis orbitoje.
Tada jau Maskvos radijas ir televizija, matyt, buvo pranešę apie Jurijų Gagariną – pirmą žmogų, sėkmingai pakilusį į kosminę erdvę ir grįžusį į žemę.
Baigęs ketvirtą kursą buvau paėmęs metus trunkančias sveikatingumo atostogas, todėl ir diplominį darbą teko ginti metais vėliau – 1963-iaisiais. Diplominio darbo gynimui vadovavo Profesorius Z. Zinkevičius, oponentu buvo paskirtas mano buvęs kursiokas, jau metus universitete dėstytoju dirbęs Aleksas Girdenis. Negaliu pasigirti, kad mano darbas neturėjęs priekaištų. Tarmės aprašą rašiau ranka. Kiek kartų darbą skaitydavau (266 p.), tiek kartų rasdavau nemažai taisytinų korektūros ir net dalykinių klaidų. Jų dar pastebėjo ir oponentas dėstytojas A. Girdenis. Atsimenu, kad darbo vadovas Profesorius
Z. Zinkevičius to trūkumo nesureikšmino, ir pabrėžė darbo vertę, kad toji tarmė Lietuvos tyrėjams yra nepasiekiama, todėl juo labiau darbas yra vertingas ir brangintinas. Darbo rankraštį buvau rašęs įrištos knygos vienu egzemplioriumi, kuris po gynimo buvo perduotas
į universiteto rankraščių skyrių. Po to šito diplominio darbo daugiau savo rankose nesu jau turėjęs.
Baigęs studijas išvykau į savo gimtinę ir ten pirmus metus dirbau pedagoginį darbą Seinų licėjuje, vėliau tarnybiškai mane perkėlė į Punsko bendrojo lavinimo licėjų. Profesorius siųsdavo mano adresu kalbinius žurnalus „Mūsų kalba“ ir „Kalbos kultūra“ ar savo bei kitų autorių knygas kalbos tema, o kadangi laisvalaikio valandomis vadovavau Punsko lietuvių kultūros namuose veikusiam choreografiniam „Jotvos“ sambūriui, ponia Regina vis pridėdavo naujai knygynuose pasirodžiusias šokių aprašymų knygeles. Už visa tai galėjau iškiliam Profesoriui padėkoti tik ant Jo kapo uždegta žvakele Antakalnio kapinių kalnelyje. 2018 metų vasario 20 dieną iš sūnaus Vytauto gavau kvietimą į Jo laidotuves, bet tuo metu buvome pas dukrą Lisabonoje (Portugalijoje), todėl Vytautui Zinkevičiui pasiuntėme mūsų gilią užuojautą poniai Reginai ir šeimos artimiesiems. Laidotuvių dieną savo mintimis klajojau po Vilniaus senamiestį ir universiteto kiemus bei
Šv. Jonų bažnyčią, kur vyko gedulingos pamaldos ir atsisveikinimas su Profesoriumi. Šioje bažnyčioje ne kartą teko dalyvauti mano kursiokų – universiteto dėstytojų šermenyse. Mane jaudindavo, kad paprastai ten sėdėdavo atėjęs atsisveikinti ir mūsų garbusis Profesorius. Stengiausi ir šį kartą savaip tas iškilmes vaizduotis ir jose dalyvauti. Juk ten atsisveikinama su mano mėgstamiausiu Profesoriumi ir didžiuoju Mokytoju iš universiteto laikų, kuris tiek kartų buvo ir mūsų namų svečias, ir kuriam už daug ką gyvenime esu dėkingas.
Pirmą kartą po studijų su Profesoriumi susitikome bene 1967 metų liepos mėnesį. Profesorius Z. Zinkevičius su žmona ir savo svainio, geografijos profesoriaus Česlovo Kudabos, šeima važinėjo savo mašinomis po šiaurės Lenkiją, todėl grįždami užsuko ir į Punską (artimiausia sienos perėja lengvosiomis mašinomis tarp Lenkijos ir TSRS tuomet buvo Lietuvos Brastoje (Briest Litovskij) – Baltarusijoje). Nežinau, kokiu būdu jie mane susirado, nuvykome visi į mano tėviškę, ir pats pasiklaũsė gyvos mūsų tarmės. Jam tai buvo ir poilsis, ir sąlytis su mūsų krašto žmonių kalbėsena. Tada Jis ir galėjo sugretinti mano diplominį darbą su realia žmonių kalbėsena. Čia svečiai paliko nakvoti. Kadangi buvo penktadienis, todėl jaudinausi, ar mūsų svečiams nebus juokingos mūsų pasninkiškos vaišės. Bet pamačiau, kad ir šiems žmonėms religinė kultūra nėra svetima. O vaizdavausi, kad jie gali būti labai sovietiniai. Pasirodo, tas sovietiškumas buvo tiktai primestinė kaukė. Nuo to laiko tų kaukių mes vieni kitiems jau nerodėme. Dargi sužinojau, kad Profesorius priešingai – yra aktyvus katalikiškosios pakraipos žmogus ir visuomenės veikėjas – krikščionių demokratų partijos narys.
Teko dar kartą lankytis ir Profesoriaus namuose, kol dar gyveno Universiteto gatvėje. Ponia Regina su šutintomis bulvėmis vaišino keptais voveraičių grybais, kuriuos mūsų krašte žmonės vadina žąsukėmis. Čia susitikome su vokiečių kalbininku baltistu Šaliu (vardo nebeatsimenu), kuris grįždamas namo užsuko ir pas mus į Punską. Jis neblogai kalbėjo lietuviškai, tik kartais juokingai jo frazės skambėdavo. Antai užsiminęs apie svyruojančias prekių kainas pasakė: „Lenkijoje kainos tabaluoja.“ Kada lankėmės kolegos namuose, jo tėvukas susidomėjęs paklausė:
– Tai iš kurios Jūs Vokietijos būsite, iš Rytų ar Vakarų?
O tas atsakė:
– Mums, vokiečiams, Vokietija yra viena.
Kartą Profesorių Z. Zinkevičių sutikome atvykę koncertuoti su „Jotvos“ sambūriu Balvyžoje netoli nuo Balstogės, kur vyko kalbininkų baltistų mokslinė konferencija, ir mes turėjome jiems koncertuoti. Profesorius pasikvietė mane ir į vieną paskaitą, kurioje Jis pats temą referavo. Mane nustebino, kad konferencijos dalyviai buvo suvažiavę iš įvairių šalių, o visos paskaitos vyko lietuvių kalba. Ten dalyvavo ir kalbininkė profesorė Jūratė Laučiūtė, tuomet gyvenusi Leningrade (Sankt Peterburge). Tai buvę M. Gorbačiovo pertvarkos metai. Nuo to laiko dar ir dabar su profesore Jūrate palaikome internete šiokius tokius ryšius.
Kada jau sovietinis režimas ėmė silpti ir Lietuva pagaliau atgavo valstybinę nepriklausomybę, Profesorius su žmona (bei kartą ir dukra Laima) lankydavosi mūsų kampelyje. Kartą atsivežė ir profesorių Kazimierą Garšvą. Mūsų namams visuomet jų viešnagė buvo šventė ir dvasios pakylėjimas. Kuomet Profesorius ėjo Lietuvos švietimo ministro pareigas, Punskas 1996 metais šventė parapijos įkūrimo 400 metines, nuo kada ir pati Punsko sėslija skaičiuoja savo istoriją. Iškilmėse dalyvavo ir Profesorius. Bažnyčioje išklausė pamaldų, kultūros namuose dalyvavo surengtame koncerte bei Burbiškėse prie Galadusio mūsų meno ansamblių sąskrydyje, kur pasirodė visi Seinų krašto lietuviški meno sambūriai, imtinai su minėtąja „Jotva“. Iš universitete mano pažintų visų profesorių bei dėstytojų mano gimtasis kraštas Jam buvo labiausiai artimas. Šalia Jo galiu paminėti dar ir Profesorių – universiteto rektorių akademiką Joną Kubilių, kuris dar sovietmečiu aplankė mūsų kraštą ir atsiskleidė su savo patriotinėmis nuostatomis. Tai šis žmogus buvo mane įstatęs į universiteto dainų ir šokių sambūrį, kur pūčiau birbynę ir 1959 metais buvau išsiųstas į choreografinių sambūrių vadovų kursą Kretingoje, kas mano gyvenime turėjo didelės reikšmės. „Važiuok, tau reiks...“ – daug nepostringaudamas pasakė universiteto dainų ir šokių sambūrio meno vadovas Vladas Bartusevičius. Ir išvažiavau. Gavęs ten liaudies šokio pamatus 34-erius metus vadovavau „Jotvos“ sambūriui bei vėliau „Jotvos aidams“. Kretingoje susipažinau ir su gausia Lietuvos choreografų bei režisierių asmenybių šeima. Iš jų pravartu paminėti Juozą Lingį, Juozą Gudavičių, Eleną Morkūnienę (šie trys lankėsi ir Punske „Jotvos“ koncertuose), Kazį Poškaitį (lituanistą, choreografą ir choreografinio lietuvių kalbos žodyno normintoją – buvome su juo susitikę Suvalkuose), Genutę Juknevičienę, Snieguolę Einikytę, režisierių Vytautą Čibirą... Kai visi choreografai sakydavo: šokio linijoje reikia „laikyti tašką“, Kazys Poškaitis mokė, kad reikia „laikytis taško“, kaip, tarkim, arklys laikosi vagos, o ne laiko vagą. „Apšilimo“ taip pat nemokėjome vadinti „prãmankšta“. Šitai džiuginti turėję ir mūsų kalbos mokslo didįjį Profesorių, apie kurį čia kalbame, nors Jis kalbos praktikai savo veikloje daug laiko negalėjo skirti. Buvo didelė laimė ir vėliau dalyvauti šokių vadovų kursuose Klaipėdoje bei priimti tuos iškilius žmones „Jotvos“ šventėse ir savo namuose.
Minėjau, kad filologijos mokslams nejaučiau pašaukties, bet būdamas Vilniuje patyriau tiek globos, kad ryžausi ir universitetui atiduoti šiokią tokią duoklę. 2013 metų lapkričio 12 d. Profesorius Akademikas Z. Zinkevičius palaimino ir palydėjo į viešąjį gyvenimą mano kalbinę studiją „Šiaurryčių Lenkijos vardyno savitumai“, kurią 2018 metais knygos pavidalu išleido Punsko „Aušros“ leidykla. Punske pradėjus leisti istorijos paveldo tęstinį metraštį „Terra Jatwezenorum“, Profesorius siuntė savo straipsnius ir kelis kartus dalyvavo tų metraščių pristatymuose ir Punske, ir Vilniuje – Signatarų rūmuose ar Lietuvos mokslų akademijoje. Čia gera proga pasakyti, kad šį populiarų mokslinį mūsų krašto žurnalą visaip Jis rėmė savo autoritetu ir visaip jį populiarino bei drąsino jo autorius bei redakciją. Šitame žurnale ir aš savo minėtąją studiją pirmą kartą buvau skelbęs dalimis. Mūsų leidėjams tai buvo be galo svarbi Jo nuosekli moralinė parama. Tas metraštis tai vienintelis mūsų krašte tokio rango istorinis baltistinis žurnalas. Profesoriaus asmens kuklumą rodo ir tas faktas, kad Jis – ministro rango žmogus – niekur nerodė savo išdidumo, o buvo tarytum vienas iš eilinių mūsų krašte gimusių Juozų ar Jonų. Per trumpai, Profesoriau, tvarkėte Lietuvos švietimo reikalus. Mūsų politikai, matyt, irgi galvojo, kad nėra didesnio skirtumo, kas vadovauja Lietuvos mokslybai. Ne Jums buvo nuostolis palikti šią Lietuvos mokyklų globą. Vėlesni ministrai parodė, kad nors nėra nepakeičiamų žmonių, vis tik ne tas pats, kas šią mūsų kultūros šaką tvarko. Žmonės, atsakingi už kadrų politiką Lietuvoje, šį teiginį tik patvirtino.
Kada Profesorius Z. Zinkevičius persikėlė gyventi į naują butą Justiniškėse (Vilniaus miesto rajonas), mano santykiai su Profesoriaus namais taip pat tapo gan artimi. Teko būti šituose namuose, kai Maskva buvo įvedusi Lietuvai blokadą, ir Vilnius spalio mėnesį ilgai butų nešildė. Sėdėjo abu, įsirengę šiltomis striukėmis ir apsiavę veltiniais – besišypsantys, linksmi, ir Lietuvos nekeikė, kad ta nuėjo laisvės keliu. Nepatogumai nėra amžini, jie praeina, o laisvės antrą kartą taip pigiai neatgausi. Rodo ir Ukrainos istorija. Vergystė Jiems buvo sunkesnė našta, negu užsibuvęs šaltis namuose. Ne kartą čia lankiausi, ypač kai rašiau minėtąją studiją. Buvome su žmona Alicija ir Jo asmeninių švenčių svečiai, ten pažinau ir plačiąją Profesoriaus giminę. Labai suprantu, kad ne tiek mano asmenybė Jį patraukė (per menkas buvau Jam kalbinis partneris), kiek žavėjosi Jis mūsų gimtuoju kraštu. Buvo tikras kalbininkas, iš čia ir nenutrūko tasai prieraišumas prie Jo kuklaus alumno. Čia pravartu yra pridurti dar universitete apie Profesorių sklandžiusią nuomonę, kad nors Jis yra iškilus mokslo žmogus, bet nėra atitrūkęs ir nuo realaus gyvenimo: Jį vilniškiai dažnai sutikdavo ir Trakų ežere besimaudantį, ir žiemą nuo Vilniaus kalvų besislidinėjantį, ir teatruose ar koncertuose dalyvaujantį. Jeigu atkreipsime dėmesį, kad Jis auklėjo Lietuvos jaunimą, tai suprasime, kad šios Jo savybės be galo brangintinos.
Ir štai 2018 m. vasario 20 dieną Velionis Profesorius Šventųjų Jonų bažnyčioje, kurioje prieš kelerius metus atšventė savo santuokos sąžadų šešiasdešimtąjį jubiliejų. Laidotuvių dieną klausosi Jam paskutinį kartą sakomo gedulingo pamokslo. Kada ėmiau vaizduotis atsisveikinimo valandą, man norėjosi, kada nešė Jo karstą iš Šv. Jonų bažnyčios, stabtelėti ir pasiklausyti šių eilių, kurios tada painiojosi po galvą, ir užrašiau jas vėliau, kada Jį – savo Profesorių – prisiminiau, nes Jo vardas mano atminty vėl skambėjo po mūsų padange tarp įsisiūbavusių varpų, kurių garso klausėsi ir vartuose stovėdami angelai baltieji:
PRABILUS DIEVUI
Kalbà, žinojai – brolis ir sesuo,
Jeigu joj randam giminystės ryšių,
Kad net matau, bendrauti man su kuo.
Per ją ir pats prie ištakų vis grįšiu!
Kada prabilo Dievas iš dangaus,
Jo lūpom pirmas žodis buvo tartas,
Keliaudamas dausų takais dairaus –
Šiandien varpuos jau aidi Tavo Vardas.
Tais žodžiais žemėn grįžta mūs tėvai.
Per juos į širdis šaknys nusidriekę.
Tiek metų mokslui apaštalavai,
Vis dalinai mums išminties po riekę.
Tarei gi žodį plačios išminties.
Išgirdom tiesą, tautai išsakytą.
O šiandien kaip ten Tu aukštai jauties,
Dar vis eini jų rinkti šventą rytą?
Nors gęsta audroj šviečiantys žaibai –
Nuo jų ozono miškas vešliau auga...
Kai mokslines tiesas širdim karpai –
Mes kalboje atrandam Tave – draugą.
Išklausiusi mano prisiminimų apie kilnųjį Profesorių, viena kolegė atsiliepė: Meilė kalbai, meilė tautai – tai patys švenčiausi jausmai. Juos gauname su Motinos pienu ir puoselėjame bei perduodame kitiems, jei sutinkame tikrus MOKYTOJUS, tokius, kaip Tau, Algi, teko sutikti. (Stasė Vilkienė)
Profesoriau, šiandien Jūs viską girdite, ką apie Jus žmonės kalba. Tie jų žodžiai atspindi Jūsų gyvenimo prasmę. Juose atgyja ir dalis tautos atminties.
Profesoriau, kad ir Jūsų jėgų ištekliai yra riboti, pamačiau, kada buvote Punske paskutinį kartą „Terra Jatwezenorum“ naujai išleisto tomo pristatyme ir jo metu lankėme visi Šlynakiemy žuvusiems Lietuvos partizanams Jurgiui Krikščiūnui ir Vytautui Prabuliui skirtą paminklą, nors Jums ir sunku buvo įkopti į kalnelį, kuriame dar yra išlikę pėdsakai buvusios slėptuvės. Tada ištiesiau ranką ir leidau įsikibti į parankę, kad būtų Jums lengviau lipti. Po to ilgai gaudėte orą į plaučius. Buvome siūlę Jums čion nevažiuoti arba bent iš papėdės pasižiūrėti į tą kraupių įvykių kalnelį, bet Jūs ryžotės vis tik kopti
į viršūnę. Ką tada mąstėte? Ne be reikalo lipote, iš ten geriau pajutote mūsų krašto grožį ir jo žmonių bendrystę su herojinėmis šių didvyrių sielomis. Gal toji kalba, kurios tyrimams atidavėte savo gyvenimą, iš čia dar giliau suskambo Jūsų širdyje? Kaip gražiai skambėjo ir Jūsų ten tartas žodis, už kurio teises ir šie narsuoliai aukojo savo gyvenimus.
Algis Uzdila
Punskas (Kreivėnai), 2023 09 30
Autorius: Algis Uzdila
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
