SŪDUVOS (JOTVOS) PILIAKALNIAI

Pasak Roberto Klimeko (Robert Klimek) internetinio duomenyno „Prūsų piliakalniai ir keliai“ („Grodziska i szlaki Prusów“), miške prie Skomantų ežero yra du su sūduvių (jotvingių) vadu Skomantu susiję piliakalniai.
„Terra Jatwezenorum“ 16 tome buvo pristatyti būtent šie du šalia Skomantų ežero esantys piliakalniai. Matyt, tai buvo labai svarbios vienos iš Sūduvos (Jotvos) žemių, t. y. Krasimos/Kresmenos, centras, kadangi archeologų ir kituose šaltiniuose minimi dar du šioje teritorijoje esantys piliakalniai. Tačiau kokia buvusi konkreti kiekvieno iš jų funkcija, galima tik spėlioti. Tai galėtų paaiškėti atlikus išsamesnius archeologinius tyrimus. 

Trečiasis Skomantų piliakalnis 

Trečiasis Skomantų piliakalnis yra ant kalvos (135 m v. j. l.), vadinamos Skomantų kalnu, Skomantų ežero šiaurės rytų krante (prie kelio). Kalva esanti platesnio iškilimo, kurio matmenys 300 ir 170 m, dalis. Iš pietų, rytų ir vakarų supa pelkėti plotai. Kalvos santykinis aukštis – 13 metrų. Viršukalnė gana plokščia, 50 ir 50 m aikštelės formos. Kalvos pietų ir rytų šlaitai labiau statūs.
Kontrolinių tyrimų metu šioje teritorijoje nebuvo užfiksuoti jokie gynybinių įtvirtinimų pėdsakai. Tačiau tankiai medžiais apaugusioje kalvoje surastas nedidelis ankstyvųjų viduramžių keramikos fragmentas.
Praėjusio šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje išleistame vokiečių topografiniame žemėlapyje kalva pavadinta Skoment. B. Toliau, apie 300 m šiaurės link, yra kita, labiau plokščios formos viršukalnės, kalva (aukštis – 138,9 m v. j. l.). Šios kalvos pietų šlaito apačioje esąs pailgos formos gynybinis griovys, kuris praeityje galėjęs būti pripildytas vandens. Taip pat rytinėje kalvos dalyje, išilgai kelio, tęsiasi pailgas, gynybinį griovį (pripildytą vandens) primenantis įdubimas. Šios formos yra labai aiškiai pastebimos teritorijos skaitmeniniame modelyje.
Objektas literatūroje žinomas nuo XX a. šiais pavadinimais: Skomentener Berg, Skomentnen, Skomantberg, Skoment Berg, Skomętno, Skomęcka Góra. Datuojamas X–XIII a.

Ketvirtasis Skomantų piliakalnis 

Galimas ketvirtasis piliakalnis Didžiuosiuose Skomantuose yra ant kalvos, prigludusios iš vakarų pusės prie gilaus 7 m Kalinkos upelio slėnio. Ši kalva apie 80 arų ploto, gan plataus iškilimo, iš visų pusių supamo pelkynų ir durpynų, dalis. Nepelkėta tik šio iškilimo pietrytinė dalis, kurioje skersai buvo nutiestas Elką (Luką) ir Kalinavą jungiantis kelias. Vakariniame ir šiauriniame kalvos šlaituose yra iškilimas. Valstybinio archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriaus vykdomų paviršinių tyrimų metu šiaurinėje dalyje pastebėta, kad jį sudaro ne tik žemė, bet ir įvairaus dydžio akmenys. Galbūt tai kalvos pylimų liekanos, tačiau negalima atmesti, kad statyta jau naujaisiais laikais. Kalvos teritorijoje yra vokiečių ūkio liekanos. Šio ūkio plote buvo surastas pirmasis ankstyviesiems viduramžiams priskiriamas sidabrinių papuošalų lobis arba degtinis kapas ir antrasis, vadinamasis Didžiųjų Skomantų ankstyvųjų viduramžių sidabro lobis.

Didžiųjų Skomantų pirmasis lobis

1927 m. į vakarus nuo galimo ketvirtojo Skomantų piliakalnio ūkininkas Jezierskis žemės ūkio darbų metu rado degtiniame kape nepaprastai vertingą lobį. Šis lobis buvo pervežtas į Prūsijos muziejų Karaliaučiuje ir dingo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. 1931 m. Karlas Engelis „Prussia“ leidinyje paskelbė straipsnį apie saugykloje saugomus Didžiųjų Skomantų sidabrinius papuošalus. Artefaktai buvo aptikti nedidelėje (apie 30 cm skersmens, 25 cm gylio) oloje duobutėje. Du supintų vielučių antpečiai, dvi segės su zoomorfinių papuošimų elementais bei 17 sidabrinių karoliukų ir pakabukų kryželių vėrinys rasti nedideliame bronziniame inde bei iš dalies už jo. Pasak radėjo (runkelių lauko, kur iškastas lobis, savininko), be papuošalų, inde buvę ir degintų žmogaus kaulų. Rudos spalvos katiliukas buvo uždengtas gal mediniu dangteliu bei dar prispaustas dideliu plokščiu akmeniu. Engelis priskyrė radinį XIII a. ir aiškino, kad jis kunigaikštienės, galbūt kilusios iš garsiojo Sūduvos (Jotvos) vado Skomanto giminės.
Štai ką rašė beveik prieš šimtą metų, t. y. 1927 m. gruodžio 8 d., „Liublino balsas“ straipsnyje apie Didžiuosiuose Skomantuose atrastą vertingą sūduvių (jotvingių) lobį: „Vertingas archeologinis atradimas. Atsitiktinai laukuose buvo surastas kryžiuočių išnaikintos sūduvių (jotvingių) kilties kapas.
Mūsų protėviai nuo seno neįžengiamų Bebros pelkynų, Raigardo ir Goniondzo apylinkių gyventojus vadindavo jotvingiais, t. y. barsukais (lenk. jaćwierzami, jaźwierzami, czyli borsukami). Jie buvo karinga senųjų prūsų-lietuvių gentis. Jotvingius 1288 m. sutriuškino Lešekas Juodasis. Nemažai jie taip pat nukentėjo nuo kryžiuočių ginklų. Pasakojimus apie pagonis prūsų ir sūduvių (jotvingių) vadus laikėme pramanytais, kadangi nesurasdavome tinkamų įrodymų. Į vakarus nuo Elko ir į šiaurę nuo Raigardo – Rytprūsiuose yra Skomantų vietovė, kurioje, anot pasakojimų apie senovės laikus, buvusi paskutinio sūduvių (jotvingių) pagonių Skomanto, kilusio iš sūduvių giminės, įtvirtinta pilis. Šis kunigaikštis 1281 m. buvo priverstas priimti krikščionybę. Nepaisant to, jo kiltis Kryžiuočių ordino sunaikinta.
Štai dabar Skomantuose buvo surastas vertingas sūduvių lobis. Mozūrų žemdirbys Jezierskis, imdamas iš kaupo burokus, surado savo laukuose, 60 cm gylyje, kažkokį kietą daiktą. Ištraukęs jį įsitikino, kad tai varinė dėžutė (urna), viršuje prispausta akmeniu. Išlaužęs sandariai uždarytos dėžutės dangtį, žemdirbys labai nustebo, pamatęs joje nemažai brangenybių ir sudegintų kaulų pelenus. Iš Karaliaučiaus pakviesta komisija nusprendė, kad tai yra vienos sūduvių kunigaikštienės sudeginti palaikai ir įkapės (11 arba 12 mūsų eros amžius). Papuošalai pagaminti iš sidabro. Vieną vėrinį sudaro 18 karoliukų, kurie suverti ant sidabrinės grandinėlės. Dvi segės apdarui susegti papuoštos gyvūnų motyvais. Šios brangenybės, matyt, puošė kilmingą žmogų. Sūduvių (jotvingių) lobis buvo išvežtas į Prūsijos muziejų Karaliaučiuje.“
Dėl ketvirtojo Skomantų piliakalnio ir čia rasto lobio iškelta viena kita hipotezė, tačiau joms įrodyti nepakanka vien žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų. Tikriausiai apie tai sužinosime vis daugiau, kadangi lenkų archeologai, remdamiesi pastarųjų dešimtmečių tyrimais, vis daugiau atskleidžia informacijos apie mūsų protėvius baltus.
Kaip ir kitų atradimų atveju, kyla klausimas, ar čia tiesiog tradicinis lobis, ar degtinio kapo įkapės. Pastarąjį aiškinimą galima argumentuoti tuo, kad papuošalų rinkinys galėjęs priklausyti vienam asmeniui. Kadangi papuošalai buvo bronzos inde su matomomis ąselėmis ir ant sidabro artefaktų buvę degintų kaulų pėdsakų, galbūt ten buvo palaidota Sūduvos kunigaikštienė?
Didžiųjų Skomantų antrasis lobis

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Didžiuosiuose Skomantuose surastas dar vienas sidabro papuošalų lobis, tačiau jo viešinimo procesas buvęs labai ilgas. Apie jį plačiai rašo mokslininkas dr. Mateušas Boguckis (Mateusz Bogucki) straipsnyje „Antrasis ankstyvųjų viduramžių sidabro papuošalų radinys Didžiuosiuose Skomantuose prie Elko“ („Drugie znalezisko wczesnośredniowiecznych ozdób srebrnych ze Skomętna Wielkiego pod Ełkiem“).
Yra išlikusi vokiečių istoriko dr. Rudolfo Grenzo ir buvusio Didžiųjų Skomantų kaimo gyventojo Karlo Salopiatos korespondencija (9 laiškai ir 1 nuotrauka). Pirmojo laiško tekstas: „Gerb. Daktare, „Ostpreussisches Blatt“ skaičiau Jūsų pranešimą. Sidabro lobis turėjo būti rastas taip pat Didžiuosiuose Skomantuose. Tai mano gimimo vieta Elko apskrityje, Rytprūsiuose. Ši žinia yra teisinga ir nuotrauka taip pat [yra]. Turiu nuotraukos negatyvą, kur matyti urna, tuo tarpu prieraše konstatuojama „joje surastas sidabro lobis“. Jeigu Jūs norėtute pasidaryti šios nuotraukos kopiją, mielai persiųsiu negatyvą, aišku, labai prašau vėliau jį grąžinti. Be to, mano gimtajame Didžiųjų Skomantų kaime, dabar jau jį užėmus lenkams, buvo surastas kitas sidabro lobis, 400 m į šiaurę [nuo kaimo?]. Tai galbūt buvo nedideli, apie 10 cm ilgio sidabro luitai. Deja, nežinau, nei kiek jų buvo, nei kas juos surado. Sveikinimai nuo Salopiatos.“
Viename iš kitų Salopiatos laiškų pasakojama apie lobio radėją: „Gerb. pone, atsakydamas į Jūsų 1966-03-28 laišką, norėjau aprašyti sidabro lobį, surastą pasibaigus karui. Radėjas buvo vokietis Augustas Dombrovskis (August Dąbrowski). Jis daugiau kaip 80 metų vyras. Sutuoktiniai Dombrovskiai atvyko per 1964 m. Kalėdas iš Skomantų, Elko apskrities, į Bachlinghauseną. Nežinau tikslaus adreso. Gerb. daktare, Jūs galėtute nustatyti jų buvimo vietą per Liubeko informacinį punktą. Tačiau labai prašau neminėti mano pavardės Dombrovskių šeimai, pasilikite šią informaciją sau. Sveikinimai nuo Salopiatos.“
Atsakydamas į laišką, dr. Rudolfas Grenzas tvirtino, kad šis atradimas gali prisidėti prie Rytprūsių senovės laikų istorijos aiškinimo.
Visi užmegzti kontaktai ir minėtų žmonių pastangos leido gauti Didžiųjų Skomantų antrojo lobio nuotrauką. 1969-04-07 Salopiatos laiškas dr. Grenzui: „Gerbiamas daktare, atsakydamas į Jūsų 1966-08-04 laišką, noriu Jus informuoti, kad gavau mano gimtajame Didžiųjų Skomantų kaime (Elko apskritis) surasto antrojo lobio nuotrauką. Pridedu Jums nuotrauką ir tuo pačiu prašau vėliau ją grąžinti. Sveikinimai nuo Karlo Salopiatos.“ Prie laiško pridėta nuotrauka. Jos prierašas: „/Skomantų, Elko apskritis, Rytprūsiai / sidabro lobis. Surastas po Antrojo pasaulinio karo / urnoje. Svoris 1780 g / Mano žemėje / mano surastas / Augustas Dombrovskis.“

Literatūra

 Atlas Grodzisk Jaćwieży, prieiga internetu: www.grodziskajacwiezy.pl [žiūrėta 2025-04-09].
Bogucki, M. 2009. „Drugie znalezisko wczesnośredniowiecznych ozdób srebrnych ze Skomętna Wielkiego pod Ełkiem“, in: Bałtowie i ich sąsiedzi. 
Marian Kaczyński in memoriam, t. 2, red. Anna Bitner-Wróblewska, Grażyna Iwanowska. Warszawa: Państwowe Muzeum Archeologiczne, p. 495–515.
Klimek, R. „Grodziska i szlaki Prusów“, prieiga internetu: http://grodziska.eu/jacwiez/ [žiūrėta 2025-04-09].

Autorius: Vytautas Batvinskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama