Gamtos ir kultūros harmonijos oazėje

Gamtos ir kultūros harmonijos oazėje. Pasaulyje yra daug nuostabių ir vertų aplankyti kampelių, bet mieliausia pabūti Lietuvoje. Mūsų pirmąją atostogų kelionę pradėjome nuo Vilniaus. Po ne visai dviejų su puse valandos trukusios kelionės autostrada pasiekiame Lietuvos sostinę. Vilnius nepakartojama vieta pasaulyje – miestas, kuriame gamta ir urbanistika susilieja į vieną. Galima grožėtis žaliosiomis kalvomis, vingiuojančiomis Neries pakrantėmis, įspūdingais parkų masyvais, keliauti Vingio parko takais, gėrėtis Bernardinų sodo rožynais ir oranžerija, pabuvoti prie Pūčkorių atodangos, nuo kurios atsiveria panoraminiai vaizdai. O štai Verkių parkas kviečia pasinerti į sielos gelmes ir gamtos ramybę. Mums magėjo aplankyti nuo 2023 metų veikiantį unikalų objektą – Vilniaus japonišką sodą, kuriame gamtos erdvė susilieja su japoniška mąstymo filosofija. Japoniško sodo projektas buvo įgyvendintas keliais etapais. Iš pradžių suformuotas reljefas, įrengti tvenkiniai, tilteliai ir akmenų kompozicijos. Vėliau pasodinti bonsai, vyšnios, rododendrai, klevai, sukurti takeliai bei poilsio zonos. Medžiagos ir augalai parinkti ir pritaikyti Lietuvos sąlygoms, vadovaujantis sezoniškumo principu: pavasarį dominuoja vyšnių žydėjimas, vasarą – žaluma ir vandens šlamesys, rudenį – klevų spalvų žaismas, žiemą – minimalistinės sniego ir akmens kompozicijos. Projektas, kuris kainavo maždaug 4 mln. eurų, buvo iš dalies finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo. Dalį pridėjo ir miesto savivaldybė. Sodo lankymas kol kas nemokamas. Vilniaus japonišką sodą surasti nėra sudėtinga. Jis įsikūręs sostinės šiaurės vakarinėje dalyje, netoli Verkių regioninio parko (Linkmenų g. 2a). Nuo miesto centro automobiliu jį galima pasiekti per 15–20 minučių, viešuoju transportu – maždaug per pusvalandį. Šalia yra patogi automobilių stovėjimo aikštelė, dviračių stovai ir informaciniai stendai. Atokiau palikę ratus, į sodą atvykstame pėsti. Mus pasitinka tvarkinga automobilių aikštelė ir informaciniai stendai su sodo planu bei lankymo taisyklėmis. Pagrindiniai vartai – tori simbolizuoja perėjimą iš kasdienės erdvės į vidinį ramybės pasaulį. Čia prasideda kelionė, kurios tempas diktuojamas ne laiko, o gamtos ir metų ritmo. Vos įžengus į teritoriją, mūsų žvilgsnį patraukia tvenkinys su tilteliais. Vanduo čia – ne tik estetinė detalė, bet ir svarbus japoniško kraštovaizdžio filosofijos elementas. Lėtai einame per tiltelius, stebime koi karpius, kurie priplaukia visai arti. Toliau kelias išsišakoja į keletą takelių, vedančių pro akmenų sodą. Tai rami, meditacijai skirta vieta, kurioje, rodos, girdi vėjo ošimą medžių viršūnėse. Eidami kitu taku, galėtume užsukti į arbatos paviljoną, trumpam atsisėsti, pasiklausyti aplinkos garsų: vandens čiurlenimo, paukščių giesmių, lapų šiurenimo... Sodo maršrutas įrengtas taip, kad kiekvienas posūkis atveria naują vaizdą. Pavasarį – įspūdingiausia rožinės spalvos sakūrų alėja. Vasarą akis pakeri rododendrų ir flioksų žydėjimas, rudenį – raudonuojančių medžių lapų spalva. Žiemą peizažas tampa minimalistinis – sniegas uždengia akmenis, o vandens paviršius pasipuošia ledo raštais. Sode yra nedaug, bet sumaniai įrengtų, poilsio suolelių, nuo kurių atsiveria gražios panoramos. Vienas iš įdomiausių Vilniaus japoniško sodo elementų yra tuščiosios upės (jap. kare-sansui). Jose nėra vandens, tik švelnios bangelių formos linijos, tarp kurių įkomponuoti akmenys. Tai sukuria vizualinį pojūtį, kad matai ramiai tekančią upę ar upokšnį. Tuščiosios upės yra japoniškų sodų meditacinė šerdis. Jose lankytojas gali įžvelgti ne tik gamtos vaizdą, bet ir filosofinę prasmę – vandens srautas simbolizuoja laiką, o akmenys – amžinybę. Tokiose vietose reikia sulėtinti žingsnį, sustoti ir bent kelias minutes stebėti laiko tėkmę. Skirtingai nei tuščiosios upės, sodo tvenkiniai pripildyti tikro vandens, ir juose verda gyvybė. Pagrindinis tvenkinys jungiasi su kitomis vandens zonomis mažais kanalais. Jame plaukioja koi karpiai, suteikiantys vietai spalvų ir judesio. Tvenkiniai čia ne tik dekoratyvūs – jie atlieka svarbią kompozicinę funkciją. Vandenyje atsispindintys tilteliai, medžių lajos ir dangus sukuria dvigubą peizažo vaizdą. Japoniškiems tradiciniams tvenkiniams būdingas natūralus, netaisyklingas krantų siluetas, todėl ir šiame sode nėra tiesių linijų – krantai vingiuoja, o jų kraštuose įkomponuoti akmenys, augalai ir žemas apšvietimas. Maršrutas užbaigiamas vyšnių alėja, kuri pavasarį yra viena populiariausių fotografavimosi vietų Vilniuje. Vilniaus japoniškas sodas – tai vieta, kur miestas atsiveria kitokiu, tylos ir harmonijos ritmu. Čia puiki galimybė ne tik pabėgti nuo kasdienio šurmulio, bet ir pažinti kitą kultūrą per jos santykį su gamta. Galima jį lankyti daug kartų ir skirtingais metų laikais. Sigitas Birgelis, punskas.pl

Autorius: Aušros

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama