Minint 100-ąsias Liongino Baliukevičiaus-Dzūko gimimo metines

Minint 100-ąsias Liongino Baliukevičiaus-Dzūko gimimo metines. Rita Pauliukaitienė, punskas.pl Apie šeimą Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje (2 dalis) Šeima vėl minima lapkričio 12 d. įraše, praėjus keletui mėnesių po susitikimo su broliu ir nerimaujant, kaip jam sekasi. Dar labiau Dzūkas sielojasi dėl mamos, kuri yra ištremta, ir partizanas sūnus kaltina dėl to save: „Su tėvu taip staiga išsiskyriau, o tave dabar į Uralus išstūmiau. Tėvas žuvo, bet bent tu, mano miela mama, liktum.“ Toliau tęsdamas įrašą Lionginas Baliukevičius prisimena pirmą kartą ištuštėjusių namų vaizdą, kai kiti šeimos nariai slėpėsi nuo artėjančio fronto baisumų 1944 metų viduryje, o jis vienas pasiliko namuose. Koks didžiulis kontrastas palyginus tuščius namus su aukštu žvaigždėtu vasaros nakties dangumi, ir kokia begalinio liūdesio nuojauta kreipiantis į Viešpatį. Tėvo ir sūnaus ašaros paskutinį kartą atsisveikinant... Prisiminimai apie tėvą dar šmėkštelės dienoraštyje, tačiau nebylų jo buvimą jausime beveik kiekvieną kartą, kai Dzūkas kalbės apie bunkerių statybą, jų įrengimą. Toks dėmesys būsto detalėms, be abejo, atėjęs iš vaikystės, nuolat stebint mylimo ir mylinčio tėvo, žmonių gerbiamo staliaus, darbą. Konstantas Baliukevičius. Kitoje pusėje yra du užrašai. Neišaiškinto asmens: „Žuvo 1951 m.“ Konstanto Baliukevičiaus: „Brangiai Motinai tremtyje/ prisiminimui/ Jūsų be galo pasiilgęs/ sūnus Kostas/ Lietuva – Kaunas, 1948.XI.6.“ Iš Joanos Baliukevičienės sesers Elenos Drobnienės šeimos archyvo Metams artėjant į pabaigą, Kūčių išvakarėse, gruodžio 23 d. įraše prisiminimuose išplaukia mintys apie artimuosius ir žuvusius ar suimtus bendražygius: „Ryt Kūčios... Penktos Kūčios, kurias aš praleidžiu Dievas žino kaip. 1944 m. Kūčių visai nešvenčiau. Graco aerodrome ėjau sargybą. Buvo žvaigždėtas dangus, ir, į jį žiūrėdamas, mąsčiau apie toli likusią Lietuvą ir namiškius. 1945 m. per Kūčias kroviau anglis Donbase. 1946 m. dieną prieš Kūčias išdavė mūsų bunkerį. Mes su Žaibu keletą valandų prieš išsikraustėm į gretimą bunkerį. Dieną jau liepsnojo trobesiai. Išlipęs iš bunkerio ir matydamas dūmus, aš iš pradžių pagalvojau, kad dūmai rūksta iš šeimininkų dūminės pirkios. Pasirodo, kad ten rūko sudegęs kluonas. Tada žuvo Nykštaitis, Raktas, Lordas ir Vytenis. Lygiai dveji metai praėjo nuo to laiko. Mes su Žaibu tada ėjom visą naktį. Kaip tik pralaviravom pro rusus. Miegojom sename bunkerėlyje. Rytojaus dieną išsiprausėm ir Kūčias valgėm pas O. /dabar suimta ir sėdi kalėjime/. 1947 m. Kūčias praleidau Šiluose. Ir štai 1948 m. Šį kartą nutarėme Kūčias valgyti mūsų bunkeryje.“ Vis dėlto, kaip minima gruodžio 25 d. įraše, Kūčių vakarienė buvo pas ištikimą pagalbininką Baurą. Namų šilumos trauka nugalėjo... 1949 m. sausio 1 d. 1 val. 40 min. – įrašas visai nešventiškas, nors tai Naujieji Metai ir dvidešimt ketvirtasis Liongino Baliukevičiaus-Dzūko gimtadienis. Bunkeryje jie dviese. Vieversys miega, o Dzūko dienoraštyje vėl rikiuojasi sakiniai, besibaigiantys daugtaškiais ir klaustukais. Kaip ir reikėjo tikėtis, broliai Lionginas ir Kostas neilgai galėjo ramiai susitikinėti. Vasario 19 d. Dzūkas dienoraštyje pamini, kad išduotas jų vasarinis bunkeris ir teko siųsti žmogų, kad perspėtų brolį Kostą, nuo dabar jau ir slapyvardžiu Rainys vadinamą. Kovo mėnesį išgyvenęs Kariūno, Žaibo ir daugybės kitų bendražygių žūtis, ne kartą kalbėjęsis su nuo sovietų besislapstančiais žmonėmis, Dzūkas vėl iš naujo kuriasi Kalesninkų miške, kaip jis rašo, „savo „namuose“. Išgyvenimų begalės, be to, dar vienas, kuris atskleidžiamas kovo 22 dienos įraše: „Gavau laišką iš brolio Kosto – Rainio. Rašo, kad pasitraukė iš Kauno... Taip pasibaigė ir jo ramus gyvenimas. Ką reikės su juo daryti? Nejaugi reikės paimti jį partizanauti? Aš jo nenoriu matyti partizanų eilėse. Man atrodo, jog jis tokiam gyvenimui nėra sutvertas. Jis negalės pakelti tokių sunkumų. Man gaila jo. Kad bent vienas iš mudviejų liktų gyvas mamai ir dėdei padėti. Aš bent savo likimu nesirūpinu, bet jis turi gyventi.“ Dzūkas, kuris dienoraštyje aprašo keturių brolių Peliksukų žūtį (ketvirtasis iš jų Bevardis, buvęs artimas Dzūko bendražygis), jų motinos skausmą, vis dėlto sunkiai susitaiko su mintimi, kad jo jaunesnysis brolis Kostas taip pat nusprendė pasukti partizano keliu. Balandžio 14 d. įraše Dzūkas pamini, kad jis net nedrįsta prieštarauti broliui dėl jo apsisprendimo. Vis dėlto Balbieriškio miško vaizdavimas, išgirdus tvirtą Kosto nusistatymą, atskleidžia vyresniojo brolio nuotaiką: „Tegul velniai griebia tą Balbieršgirę! Dar nemačiau tokio bjauraus miško.“ Iš tiesų Dzūkas nesistengia slėpti, koks didžiulis nerimas jį apėmė sužinojus apie brolio pasiryžimą. Jis dar kartą išsiunčia brolį į Kauną, paskiria jam ir užduotį – nupirkti radijo aparatą... Po trijų dienų, balandžio 17-ąją, rašo: „Tai, vadinasi, rytoj Velykos. Och, jūs, Velykos, šviesios ir džiaugsmingos Velykos, kur dingot jūs! <...> Taip, tai ne tos Velykos, kokių taip laukdavau namie būdamas. Kažkur labai toli liko tos džiaugsmingos Velykos namuose, kad viskas atrodo kaip sapnas, kaip vien gražus vaizduotės padarinys... Nėra nei tėvo, nei mamos, nei dėdės. Tėvą žemė pas save pasiėmė. Gal mes netrukus pasimatysim, galbūt mes ten laimingesni būsime? Kokios tavo, mamyte, Velykos nesvetinguose Uraluose? Tu verki, gailiai verki, mus prisiminus... Kokia sunki tavo, motin, dalia, koks negailestingas sūnus aš turėjau būti, kad tave į tokį vargą įstūmiau! Mama, tu mano mama, bet ką gi aš turėjau padaryti? Vienas Dievas težino, ar aš teisingai pasielgiau, tačiau dėl tavo likimo aš nuolat jaučiu sąžinės graužimą...“ (Bus daugiau)

Autorius: Aušros

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama