Ieškokite, ir rasite

Ieškokite, ir rasite. Božena Bobinienė, punskas.pl Ką reiškia įsisąmonintas dėmesingumas, arba šiais laikais populiari frazė „mindfulness“? Tai žmogaus psichologinė būsena, kuomet sąmoningai sutelkiamas dėmesys į dabarties patirtis, mintis, jausmus ir kūno pojūčius. Visa, kas vyksta aplink mus, priimame be vertinimo. Tiesiog esame atviri ir jautrūs tam, kas yra čia ir dabar. Išjungiame mąstymą apie tai, kas buvo, ar kas dar bus. Susikaupdami ties dabartim, įsigiliname į save, stengdamiesi suprasti ir priimti savo jausmus tokius, kokie jie yra būtent šią akimirką, nebandydami jų keisti ar kontroliuoti. Tampame atviri naujoms patirtims, bet to, kas vyksta – nesureikšminame. Tuo metu esame draugiški, turime daug empatijos sau ir kitiems. Su dėmesingumo praktikomis yra susiję sąmoningo kvėpavimo pratimai, kūno „skenavimas“ (dėmesys sukaupiamas tam tikroms kūno dalims), meditacija ar tiesiog sąmoningas kasdienių veiklų atlikimas neskubant (tarkim, dėmesingas, sąmoningas indų plovimas – taip, taip, pabandykite!). Dėmesingumo praktikos padeda sumažinti stresą, pagerinti koncentraciją, emocinį stabilumą ir bendrą savijautą. Tai iš tiesų veikia ir yra pagrįsta moksliniais tyrimais. Prie šios praktikos galima buvo prisiliesti „Versmės“ festivalio metu. Vienas jo organizatorių, Povilas Galinskas, pakvietė norinčius tai patirti į jo parinktą Šaltėngirio dalį, vietinių vadinamą Trakeliu. Šį susitikimą su gamta jis pavadino būtent „dėmesingu pasivaikščiojimu miške“, nors aš dabar pavadinčiau jį „Shinrin-yoku“, t. y. „Miško maudynėmis“. Mūsų buvo 10 dalyvių. Privažiavus girios pakraštį, Povilas pakvietė mus išjungti telefonus, įsipareigoti eiti nekalbant, tyliai, susikaupti tam, kas vyksta dabartyje, aplink mus ir mumyse. Miško pakraštys – tai savotiška siena, jo takas – tai vartai, kviečiantys į kitą erdvę, kurioje karaliauja aukšti medžiai, smulkesnė augmenija, vandens telkiniai, gyvūnai ir paukščiai. Mes, įeidami į šią erdvę, esame svečiai, todėl privalome ir tinkamai čia elgtis. Prieš įžengdami į girią, nuraminome savo kūną, mintis giliu ir sąmoningu kvėpavimu. Tada, atidžiai stebėdami aplinką, įsiklausydami į gamtos skleidžiamus garsus, stengdamiesi pajusti kvapus, faktūras ir formas – neskubėdami sekėme vedliu. Ir taip žygiuodami, stebėjome, kas aplink mus. Sirpstančios uogos, žydinčios gėlės, po kojomis išaugusi kazlėkų šeimyna, didžiulių miškinių skruzdžių rikiuotės, tempiančios šapus į savo skruzdėlynų kupetas. Dvi labai senos ir aukštos eglės – miško sergėtojos. Nugriuvęs, užmirštas ir pūvantis, vos jau nesusmegęs į žemę, sutrūnijęs medis, pats miręs, bet tapęs gyvybės šaltiniu kitiems miško gyviams – grybams, samanoms, vabzdžiams… koks jo kvapas? Paėmus minkštą, kaip kempinė, sutrūnijusio kamieno gabaliuką į rankas, jauti pūvančią, rūgštelėjusią, derlingą žemę, nors dar ši materija – toli gražu ne žemė… Saulės atokaitoje – tarp medžių sienos ir vos už kelių žingsnių tyliai sruvenančio, ramiai tekančio link Seinos upės upokšnio – atsiveria aukštaūgių, melsvai žydinčių lauko žolynų lopinėlis. Virš jų žiedų skraido dešimtys įvairiaspalvių drugelių... Paėjus toliau, Povilas sušnabžda: „žiūrėkite po kojomis“. Iš tiesų – praėjome pro kažkokio miško žvėries (vėliau viena dalyvių, veterinarė, įtarė, kad šerno) griaučius... Retkarčiais mūsų vedlys duodavo mums ženklą, subarškindamas specialiu barškučiu – kad susiburtume visi ratu. Tada pasakydavo mums keletą žodžių apie konkrečią vietą, faktus apie miško gyvenimą ir pakviesdavo atlikti tam tikrus „pratimus“. Jie buvo ganėtinai paprasti: turėjome įsijausti, lyg būtumėm miško gyvūnai – būti budrūs, įdėmiai stebėti, klausyti, užuosti, pajusti, eiti tyliai ir atidžiai. Nužygiavę nemažą gabalą kelio, nukrypome kiek į pelkę ir priėjome minėtą upelį, kurį mūsų krašte vadiname Šalčia. Trakelyje šiuo metu jo vaga siaura, o vandenys išsilieję pelkėse, nors iš tikrųjų – labai nusekę... Prie upelio stabtelėjome kiek ilgiau. Vedlys pakvietė pamąstyti, kas mus šiuo metu slegia, kokius sunkumus patiriam – ir paleisti juos su tuo tekančiu vandeniu, kad negeros emocijos „ištekėtų“ iš mūsų sielos gelmių, nuplautų jas upės srovė. Iš tiesų, srovenantis vanduo labai simboliškas. Jis ne tik nuplauna, bet ir reiškia nuolatinį tekėjimą, judėjimą – o tai ir yra gyvybė, gyvenimas – kitaip sakant: „Vanduo yra viskas“. Tekantis, šnarantis vanduo labai nuramina, subalansuoja emocijas. Vienas dalyvių pajuto tą labai stipriai, todėl pasilenkęs prie upelio tėkmės, ne tik nusiplovė juo veidą, bet ir nepabūgo paragauti. Sakė – labai skanus... Lydimi melsvų laumžirgių, sugrįžome į taką, prie neseniai nugriuvusios galingos eglės. Stebėjome sulūžusį kamieną – medžio rievės nebuvo tokios idealiai lygios, kaip jas matome medį nupjovus.  Jos bolavo lyg sudužusio stiklo šukės, kurios gali sužeisti. Kažkuria prasme sužeidė – kažkokią dalį širdies – užskaudėjo, kad tiek metų kerojusi eglė neatsispyrė užklupusiai vėtrai... Tačiau aplink šį „miško lavoną“ lyg niekur nieko skraidė drugiai, ropojo vabzdžiai. Ir mes, Povilo paskatinti – taip pat „ropojome“ – stengdamiesi išlaikyti pusiausvyrą, ėjome lygiagrečiai su žeme nugulusiu kamienu. Įdomus dalykas, pradėjus eiti nuo viršūnės, kuo artyn kamblio, man vis buvo sunkiau, o grįžtant atgal – kaskart siaurėjančiu kamienu – lengviau. Gal galima būtų tai paaiškinti, giliau analizuojant tą patirtį psichologiniu atžvilgiu... Išeidami pamažu iš miško, turėjome pasiimti iš jo kažkokią smulkmeną sau atminčiai – kad ji primintų šitą dieną. Povilas po maždaug dviejų valandų (o man jos praėjo akimirksniu) leido mums prabilti, pasirinkti „porą“ ir pasikalbėti apie patirtis. Kadangi stovėjau šalia Povilo, tai ir pokalbis užsimezgė būtent su juo. Apie miško terapiją, ar kitaip – maudynes. Girioje apsilankau gan dažnai, ir kiekvieną kartą vis kitaip į ją žvelgiu. Ypač dabar, kai jau trečią kartą dalyvauju dėmesingame ėjime (apie „Shinrin-yoku“ ateityje daugiau rašysiu „Aušroje“). Kiekvienas vedlys veda savotiškai, kiekvienas sukuria skirtingą atmosferą, sugalvoja kiek kitokius kvietimus pratimams. Visi mano vedliai, su kuriais vaikščiojau po mišką, yra glaudžiai ir profesiniu atžvilgiu susiję su giria, bet Povilas man padarė ypatingą įspūdį. Jis, nors ne miškininkas, yra tikras miško, gamtos žmogus. Eidama iš paskos, mačiau, kaip jis į šią erdvę įžengė su ypatinga pagarba. Stebėjau, su kokiu džiaugsmu, išeidamas iš medžių paunksmės, jis sveikino saulės spindulius, kaip atsargiai, tyliai ir švelniai basomis kojomis žengė miško paklote, kiek daug žinojo apie miško dėsnius (pvz., kaip veikia gyvūnų regos, klausos aparatai ir kad „kiškio kopūstais“ gali vaišintis ir žmonės). Stebėdami ir įsigilindami į gamtą visa savo esybe – užmirštame visa kita – kas slegia, kas sunku, kas yra, atrodo, neperžengiamos problemos, slogios emocijos. Apsivalome ir pamažu pradedame švytėti ta sielos švara ir gaivumu. Gamta, miškas visą tą mūsų sielos purvą priima ir neutralizuoja – be klausimų, be vertinimo, reikalavimų ar apkalbėjimo ir kaltinimo, be užmokesčio. Priima tokius, kokie esame ir suteikia galimybes atgimti, padeda atrasti atsakymus į visus klausimus. Ieškokite, ir rasite. Liepos 26 d. įvykęs festivalis „Versmė“ suteikė daug galimybių kai ką atrasti iš naujo.

Autorius: Aušros

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama