Ar įsisuks „Versmės“ verpetas?

Ar įsisuks „Versmės“ verpetas?. Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl Nuraibuliavo Punsko skansene pirmasis „Versmės“ festivalis. Pirmojo festivalio tikslas buvo sukviesti draugėn tuos, kuriems r ū p i. Ir šį kartą akcentas buvo vanduo: jo natūralūs šaltiniai, jų būklė. Įprasta, kad apie ekologiją kalba jos entuziastai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, tačiau galima apie tai kalbėti ir mažesniame rate, bendruomenėje. Tam ir buvo skirtas šis šeštadienis. Pabūti, pasikalbėti, išgirsti, paklausti. O pajausti ir išgirsti buvo ką. Vieni leidosi basomis į dėmesingą pasivaikščiojimą po Šaltėngirį, vietinių vadinamą Trakeliu. Šio žygio dalyviai taip ir grįžo basomis, išbandę ir miško paklotę, ir pelkėtas vietas. Emocijų buvo visokių. Paklausėme dalyvavusiųjų, su kokiais įspūdžiais sugrįžo iš šio pasivaikščiojimo, kurį vedė Povilas Galinskas. Marytė Malinauskienė pasakojo, kad nuvykus į mišką, visų pirma visi sustojo ratu. „Povilas trumpai pasakė, kaip atrodys mūsų pasivaikščiojimas: svarbiausia, „išjungsime“ savo kalbą ir klausysime, ką šlama mums miškas, ką sako mus supanti gamta. Kelionę pradėjome nuo sąmoningo kvėpavimo. Pajutę savo vidinį pasaulį, sielos akimis žvalgėmės į aplinką, jutome, kaip alsuoja medžiai, kaip šnabžda žalios samanos, paparčiai, miško gėlės, grybai, dūlantys kamienai, seni šerno kaulai... Atsikratę nereikalingų minčių, gėrėme kvapus ir gryną orą... Gera buvo prisiliesti prie seniausių miško medžių, didžiulių eglių, kurios savo šakomis saugo žmogaus neliečiamą miško dalį ir duoda namus sparnuočiams. Vaikščiojimas tarp medžių atnešė ramybę, ištildė, atvėrė klausą paukščių čiulbesiui, vabzdžių zyzimui, lapų šlamesiui. Klausėme stirnos ausimis, stebėjome, praplėtę horizontą, ieškotojo akimis. Bekeliaudami priėjome Šalčios upelį. Sustoję ilgai žiūrėjome į tekantį vandenį, tarsi į mūsų pačių nesustabdomai plaukiantį gyvenimą. Į vandenį, kuris duoda gyvybę, nuplauna ir atgaivina. Kaip tikri keliautojai perėjome per didelę nulūžusią eglę. Ji tapo mums tiltu, kuriuo vaikščiojome išlaikydami pusiausvyrą ir dėmesį, ir kuris sugrąžino mus iš pasakiškos kelionės. Grįžome su dideliu dėkingumo jausmu gamtos pasauliui ir gyvenimo stebuklui. Ačiū.” Božena Bobinienė sakė: „Girioje apsilankau gan dažnai ir kiekvieną kartą vis kitaip į ją žvelgiu. Ypač dabar, kai jau trečią kartą dalyvauju dėmesingame ėjime. Kiekvienas vedlys veda savotiškai, kiekvienas sukuria skirtingą atmosferą, sugalvoja kiek kitokius kvietimus pratimams. Visi mano vedliai, su kuriais vaikščiojau po mišką, yra glaudžiai ir profesiniu atžvilgiu susiję su giria, bet Povilas man padarė ypatingą įspūdį. Jis, nors ne miškininkas, yra tikras miško, gamtos žmogus.“     Kiti skanseno kluone klausėsi įdomaus pranešimo apie dzūkų šnektą ir jai būdingas subtilybes. Dr. P. Grėbliūnas ir dr. J. Nevulytė-Grėbliūnienė atskleidė, kodėl punskiečiai kalba kiečiau, o prie Seinų dzūkiška šnekta minkštesnė. Kodėl vietiniai vis dar sako „su mamu“, „ar turi katių“. Kol vyresni klausėsi paskaitos, vaikai turėjo savų užsiėmimų lauke. Vėliau, skambant DJ‘ų More Human ir Justo Bliūdžiaus muzikai, pramogas išbandė ir suaugusieji. Ant pledų susėdę sodų entuziastai klausėsi Irenos Kowalewskos patarimų, kaip susiverti ne tik reketuką, bet ir didesnį sodą. Atskiras laikas buvo skirtas pranešimams ir diskusijoms apie vandenį, jo atsiradimą, šiandieninę situaciją. Viską vainikavo Gretos Bobinaitės ir grupės koncertas bei pasidainavimai prie laužo ant Punios ežero kranto. Tokie ne pelno siekiantys festivaliai sėkmingai egzistuoja visame pasaulyje. Ar jie vyksta, ar ne, labiausiai priklauso nuo pačios bendruomenės, kiek jai yra svarbi aplinka, kurioje ji gyvena, kiek ji nori susiburti, bendrauti. Taip pat labai svarbūs yra tokias iniciatyvas palaikantys ir savanoriškai prisidedantys prie jų organizavimo. Tad ar sulauksime tęsinio, priklauso tik nuo mūsų pačių.

Autorius: Aušros

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama