Minime Sergijaus Staniškio-Lito, Vilties 125-ąsias gimimo metines

Minime Sergijaus Staniškio-Lito, Vilties 125-ąsias gimimo metines. Sergijus Staniškis gimė 1900 m. vasario 10 d. Geležinių kaime, Padovinio valsčiuje, Marijampolės apskrityje, ūkininkų šeimoje, jo motina buvo kilusi iš Borutų giminės. Baigęs pradžios mokyklą Liudvinave, įstojo į realinę Marijampolės gimnaziją. 1920 m. buvo priimtas į Karo mokyklą, kurią baigus 1923 m. spalio 26 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Būdamas kariūnas 1923 m. sausį dalyvavo Klaipėdos sukilime. Tarpukariu tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1935 m. jam  suteiktas kapitono laipsnis. 1940 metais Lietuvą okupavus sovietams, iš tarnybos kariuomenėje kaip nepatikimas buvo atleistas. Apsigyveno savo ūkyje netoli Lapių, šalia Kauno. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ėmė slapstytis, 1945 m. apsigyveno brolio Kazimiero ūkyje, Bevardiškių k., Padovinio valsčiuje. Šalia esančių Buktos pelkių ir Žuvinto ežero apylinkėse suorganizavo pirmuosius partizanų būrius. Vadovavo čia vykusiam Palių mūšiui (1945 m. rugpjūčio mėn. 6–15 d.), kuriame Lietuvos partizanai kovėsi su NKVD kariuomene, paskui priešas pasitelkė ir reguliariosios kariuomenės pajėgas bei aviaciją. 1946 m. Sergijus Staniškis-Litas bendradarbiavo su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga-Mykolu Jonu, Dainavos apygardos vadais Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Domininku Jėčiu-Ąžuoliu, drauge su jais pasirašė Pietų Lietuvos partizanų srities įkūrimo bei pirmosios partizanų Deklaracijos dokumentus. Šiems vadams žuvus, Sergijus Staniškis bendradarbiavo su Adolfu Ramanausku-Vanagu, Lionginu Baliukevičiumi-Dzūku ir kitais. 1947 m. tapo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadu, o 1950 m. sausio 19 d. Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu, pasirinkęs naują slapyvardį – Viltis. LLKS Tarybos Pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas 1950 m. gegužės 30 d. Sergijui Staniškiui suteikė laisvės kovotojo partizano majoro laipsnį. Būdamas Pietų Lietuvos srities partizanų vadu, S. Staniškis sutvarkė ir pateikė dokumentus LLKS Tarybos Pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui, kad Konstantinas Bajerčius-Garibaldis, Kazimieras Pyplys-Mažytis, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, Juozas Lukša-Mykolaitis (Daumantas) būtų apdovanoti aukščiausiu koviniu žymeniu – Laisvės kovos karžygio vardu. 1952 m. sausio 29 d. LLKS Tarybos Pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas paskyrė S. Staniškį-Viltį savo antruoju pavaduotoju. Suprasdamas žodžio svarbą, S. Staniškis bendradarbiavo su kitais partizanų vadais leidžiant šiuos laikraščius: „Laisvės rytą“, „Laisvės varpą“, „Svobodnoje slovo“, „Už tėvų žemę“ ir kt. Laikraščio „Partizanas“ spausdinimo įranga buvo S. Staniškio bunkeryje Prienų šile prie Naravų kaimo. Suimtiems ir užverbuotiems  bendražygiams išdavus, 1953 m. vasario 3 d. šis bunkeris priešų buvo apsuptas. Sergijus Staniškis-Viltis, supratęs, kad nėra galimybės prasiveržti, nusišovė, prieš tai suniokojęs vadavietės įrangą. Paskutinieji ištikimai su juo bendradarbiavę Prienų krašto žmonės buvo Dzūkų rinktinės vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys, ryšininkė Kastulė Grigonytė (vėliau Gylienė), be abejo, pagarbos nusipelno ir Anelė Ruseckienė, partizanė Antosia Kurtinytė-Liepa (vėliau Meckelienė) ir kt.  Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, 1997 m. Sergijui Staniškiui-Litui buvo pripažintas kario savanorio statusas, 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis. Sergijaus Staniškio-Lito atminimas įamžintas Prienų krašto muziejuje, Kaune jo vardu yra pavadinta gatvė. Prienų šile, žūties vietoje, 1993 m. pastatytas bendražygio Juozo Skaržinsko-Dramblio išdrožtas medinis kryžius, kuris 2003 m. buvo pakeistas paminklu (autoriai J. Dulskis ir J. Matukevičius). Šiuo metu ten pat stovi ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacinis stendas, kuriam medžiagą parengė vyr. istorikė Dalia Urbonienė. Straipsnis parašytas remiantis šiais šaltiniais: Bonifacas Ulevičius, „Viltis žūsta... paskutinis“, in: Laisvės kovų archyvas, Nr. 33, Kaunas, 2003, p. 160–179; Rūta Trimonienė, https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2013/201302_staniskis_biog.pdf [žiūrėta 2025-04-05]; Albertas Ruzgas, „Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai“, Vilnius: LGGRTC, p. 80–81, 99–100, 118, 122; Anelė Razmislavičienė, „Kokiom žolelėm jūs beišdygsit, vaikeliai mano...“, Prienai, 2009, p. 49. Parengė Rita Pauliukaitienė

Autorius: Aušros

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama