IRENA GASPERAVIČIŪTĖ: „ŠIEMET MINĖSIME „AUŠROS“ 65-METĮ“

Lenkijos lietuviai net nuo 1960 m. leidžia žurnalą „Aušra“. Iki 1971 m. jis ėjo Varšuvoje, 1973–1989 m. – Seinuose, 1972–1973 m. ir nuo 1989 m. – Punske. Šiemet „Aušra“ įžengė į 65-uosius metus. Ta proga kalbiname „Aušros“ redaktorę IRENĄ GASPERAVIČIŪTĘ.

- Visų pirma nuoširdžiai sveikinu vėl tapus Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininke. Prisimenu mūsų pirmą pokalbį Punske, vykusį tik prasidėjus XXI amžiui. Tuomet dirbau „Lietuvos aide“, o Jūs buvote dar neseniai pirmą kartą išrinkta Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininke. Prisimenu ir vėlesnius susitikimus Punske ir Seinuose, apie tai skelbtus reportažus „Lietuvos aide“, kažkada „Aušrai“ rašytus straipsnius... Nuo to laiko praėjo ketvirtis amžiaus. Kas per tą laiką pasikeitė Lenkijos lietuvių bendruomenėje?

- Ketvirtis amžiau – tai ne tiek ir mažai, tad ir pasikeitimų būta. Juk per tą laiką tapome NATO, ir Europos Sąjungos nariais, esame Šengeno erdvėje, ryšys su Lietuva pasidarė dar paprastesnis. O pati lietuvių bendruomenė irgi keičiasi, ji veikiama globalių tendencijų, kaip visoje Europoje taip ir pas mus provincija tuštėja, stambėja ūkiai, tad mažėja gyventojų, demografiniai rodikliai – europietiški, jauni žmonės darbo ieškoti dažniausiai vyksta į miestus – vieni Lietuvos ar Lenkijos, kiti užsienio. Tokie procesai mažai bendruomenei yra labai skaudūs. Nors pastaruoju metu pastebima, kad jauni žmonės, baigę studijas, noriai sugrįžta namo, į vadinamą Suvalkų trikampį ir ieško darbo kuriam iš artimiausių miestų, dažniausiai Suvalkuose.

Kas dar pasikeitę? Gal tai, kad iš mūsų kraštovaizdžio praktiškai išnyko kaimo mokyklėlės, lietuviškos mokyklos liko tik Punske, Seinuose, Vidugiriuose (bet jau neilgam), na ir Suvalkuose jau turime dvi klases lietuviškos mokyklos.

- Jūs gimėte ir augote Punske. lietuviškoje šeimoje. Dar būdama moksleivė kartu su bendraminčiais įkūrėte Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungą. Baigusi Punsko licėjų, studijavote Vilniaus universitete lituanistiką. 1992 m. grįžusi į gimtinę, pradėjote dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą Punsko pagrindinėje mokykloje ir gimnazijoje, vaidinote Punsko Klojimo teatre. Taigi, gerai žinote Lenkijos lietuvius. Kokiomis nuotaikomis jie dabar gyvena?

- Tikrai, šiame krašte praleidau visą savo gyvenimą, išskyrus 5 studijų metus Vilniuje. Sunku atsakyti į Jūsų klausimą, kokiomis nuotaikomis čia gyvenama. Mūsų krašto žmonės veikiami visokių globalių tendencijų, taigi irgi jaučiamas tam tikras susiskaldymas vertybiniu požiūriu. Tačiau yra nemaža žmonių dalis, kuriems palaikyti čia gyvenančių lietuvių tautinį tapatumą – svarbi užduotis ir ta linkme dirbama tiek mokyklose, tiek kultūros namuose. Beje, nuo 2005 metų Lenkijoje veikia Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymas, kuriuo užtikrinamos sąlygas išsaugoti tautinį tapatumą.

- Sovietmetyje mus skyrė aklina spygliuota siena ir įvairūs biurokratiniai trukdžiai. Dabar jų neliko. Kokie šiandien Lenkijos lietuvių santykiai su Lietuva? Ar jie jus tenkina?

-  Tikrai labai pasikeitę kontaktai su Lietuva – jie labai supaprastėję. Nori nusipirkti lietuviškos dešros, sėdai į automobilį ir važiuoji į Lazdijus. Seiniškiams arčiau iki Lazdijų nei iki Suvalkų. Tai čia buitiniam lygmeny, bet kontaktų su Lietuva yra labai daug įvairiose plotmėse: bendradarbiauja kultūros namai, mokyklos, savivaldybės, jau nekalbant apie privačius kontaktus su draugais ar giminėmis. Būna, kad tėvai savo vaikus vežioja  pvz. į Lazdijų meno mokyklą. Dalis Punsko Kovo 11-osios absolventų studijas renkasi Lietuvoje. Lietuva juos paremia ne tik stipendijomis, bet ir papildomais stojamaisiais balais. Už ką Lietuvos valdžiai tikrai esame dėkingi. Dalis baigusiųjų savo ateitį susieja su Lietuva, čia kuria šeimas, augina vaikus, kiti grįžta namo, čia susiranda darbus.

Kartais bendraujant su lietuviais pajuntame tam tikrus mentaliteto skirtumus: mes daugiau kaip šimtą metų gyvename lenkų kultūros ir tautos apsuptyje, ne paslaptis, kad tai daro mums įtaką. Kitą vertus, visą pusamžį Lietuva buvo sovietų „auklėjama“, tai irgi nelikę be pėdsako. Mums ypač nesmagu, kada nuvažiavus į Lietuvą imama mus vadinti lenkais. Jaunimui būna keista, nes mokyklose ir namuose jiems diegiama, kad jie lietuviai, o Lietuva lenkais vadina. Gal dėl to, kad Lietuvoje mokyklos programose nekalbama apie Lietuvos etnines žemes, jų gyventojus ir čia likusį istorinį paveldą. Beje, lenkams tokios temos, žinoma, susijusios su lenkų „kresais“ (paribiais) labai svarbios ir turi ypač didelę sentimentalią vertę. 

- Nuo 1996 metų Jūs Lenkijos lietuvių dvisavaitinio žurnalo „Aušra“ vyriausioji redaktorė. Papasakokite plačiau apie šį periodinį leidinį.

 - „Aušra“ – tai Lenkijos lietuvių leidinys, rašantis pagrindinai apie mūsų bendruomenės aktualijas, Punsko, Seinų, Suvalkų (vadinamo Suvalkų trikampiu) istoriją, kultūros paveldą, problemas, Lenkijos ir Lietuvos santykių raidą. Leidėjas – Lenkijos lietuvių draugija. Nuo 1992 metų „Aušra“ yra dvisavaitinis leidinys, taigi per metus išeina 24 numeriai (rugpjūčio mėn. pasirodo vienas jungtas).

Tikrai šiemet minėsime „Aušros“ 65-metį. Akivaizdu, kad per šį laikotarpį keitėsi šalyje santvarka, tad iš esmės keitėsi ir pats leidinys. Nors iš pat pradžių „Aušra“ išeidavo vieną kartą per metus, kartais net ir rečiau. Žinoma, tai buvo Lenkijos jungtinės darbininkų partijos stropiai prižiūrimas leidinys Lenkijos lietuviams. Tačiau ir vadinamaisiais „anais laikais“ „Aušra“ atliko įdomų vaidmenį, nes Lenkijoje vis tiek laisvių buvo daugiau ir čia leidžiamoje „Aušroje“ buvo daugiau galima pasakyti apie Lietuvos istoriją nei Lietuvoje, o „Aušra“ patekdavo į Lietuvos spaudos kioskus ir ji skaitytojams atrodė kaip koks laisvas žodis iš anapus sienos, kalbu apie aštuntą-devintą dešimtmečius, tuo metu mūsų leidinys buvo ketvirtinis. Lietuvai ir Lenkijai tapus laisvomis šalimis buvo panaikinta cenzūra ir jau 1991 metais „Aušrą“ imta leisti kas mėnesį, o nuo 1992 m. ji tapo dvisavaitiniu leidiniu. Turime apie 1000 prenumeratorių, daugiausia platiname mūsų krašte, tačiau turime skaitytojų ir Lietuvoje bei užsienyje, žinoma, punskiečiai ar seiniškiai užsisako savo krašto žurnalą.

- Yra dar ir „Aušrelė“...

 - Yra „Aušrelė“ – tai leidinukas vaikams. Šiuo metu pasirodo 4 kartus per metus, jo redaktorė Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė.  

- Kas spausdina žurnalą? Kur ir kaip platinama „Aušra“? Kaip pasiekia ji Lietuvą, kituose kraštuose gyvenančius lietuvius?

 - Leidinius spausdiname Punske „Aušros“ leidykloje. Šiuo metu „Aušrą“ galima užsiprenumeruoti „Aušros“ redakcijoje arba pavedimu per banką.

- Dirbate ne viena. Kas ir kaip talkina?

 - Dvisavaitinį leidinį leisti neturit bendradarbių, tikrai neišeitų. Taigi redakcija įdarbina 3 korespondentus puse etato, tai jauni žmonės, po studijų sugrįžę į šį kraštą, tačiau talkina mums ir kultūros namų darbuotojai, ir mokytojai, pensininkai. Mes visi esame Suvalkų trikampio mozaikos dalis, taigi mes visi ir kuriame mūsų „Aušrą“. Tikiuosi, kad dar daug metų pajėgsime neprarasti tokio periodiškumo. Prisipažinsiu, kad mūsų silpnoji vieta yra sklaida per internetą, bet žadame pasitaisyti.

- Ar padeda Lenkijos ir Lietuvos valdžia leisti „Aušrą“, „Aušrelę“?

- Daugiausiai gyvename iš projektų. Remia mus Lenkijos vidaus ir administracijos ministerija  bei pernai Lietuvoje įsikūręs Medijų rėmimo fonas.

Beje, Lenkija, remia kiekvienos čia gyvenančios tautinės mažumos bent po vieną leidinį.

- Matau, artimai bendraujate ir su Punske esančia „Aušros“ leidykla, leidžiančia lietuviškas knygas. Įsiminė Jūsų, kartu su Sigitu Birgeliu ir Juozu Paransevičiumi 2000 metais išleista „Lietuvių kūrybos antologija“. Esate parašiusi, „Aušros“ leidykloje išleidusi lietuvių kalbos vadovėlių moksleiviams...

_ Taip, „Aušrą“ spausdiname „Aušros“ leidyklos spaustuvėje. O lietuvių kalbos vadovėlių kūrimas ir leidyba atskiras klausimas. Matot, mūsų lietuvių kalbos ir literatūros programos ne visai sutampa su Lietuvos programomis. Tad mums prisieina patiems parengti vadovėlius. Taigi visi lietuvių kalbos mokytojai yra įtraukti tai į programų, tai vadovėlių kūrimą. Ką padarysi, reikia. Buvimas tautime mažuma įpareigoja.

- Girdėjau, kad laisvalaikį mėgstate praleisti prie bičių...

- Buvo toks periodas gyvenime, kurį beje labai mielai prisimenu, turėjau 30 avilių. Bitininkyste užsiiminėjau 15 metų. Tačiau tam darbui reikia laiko, o man jo vis trūkdavo, tad reikėjo atsisakyti šio užsiėmimo. Bet pasisekė man 2004 metais tapti Lietuvos „Bičių karaliene“😊

- Ačiū už pokalbį.

Kalbino Vytautas ŽEIMANTAS

Autorius: Vytautas Žeimantas

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama