Agnė ALIJAUSKAITĖ. INTERPRETACIJOS APIE ŽVALGYBĄ Bernardas Gailius. „Žvalgyba Vakaruose. Istorija ir kultūra“. V.: Aukso žuvys. 2025

Agnė ALIJAUSKAITĖ. INTERPRETACIJOS APIE ŽVALGYBĄ Bernardas Gailius. „Žvalgyba Vakaruose. Istorija ir kultūra“. V.: Aukso žuvys. 2025...Kai Bernardas Gailius, istorikas, rašytojas, knygų „Partizanai tada ir šiandien“, „Nusikaltimai prie Smetonos“, „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“, „Kraujo kvapas“, „Agentė“ autorius, ėmėsi aptarti naujausiųjų laikų Vakarų žvalgybos istoriją ir kultūrą, toks užmojis atrodė ne tik intriguojantis, bet ir sveikintinas. Šiaip ar taip, tam būtinas konceptualus istoriko žvilgsnis, turiningai struktūruota analizė. Tačiau šioje Gailiaus monografijoje apstu ne tik kvestionuotinų teiginių, bet ir kitų trūkumų, ypač teksto rišlumo atžvilgiu. Visų pirma, lyginami kažin ar lygintini dalykai, pavyzdžiui, žvalgybos ir universiteto institucijos: „ši organizacija (ar organizacijos) […] kuria savaiminę įtaką ar „svorį“ visuomenėje panašiai kaip tai daro akademinę bendruomenę telkiantys universitetai“ (p. 9). Užuot kalbėjus apie kokią nors „savaiminę įtaką“, veikiau akcentuotinas žvalgybos įstaigų specifiškumas. Argumentai, pagrindžiantys minėto palyginimo prielaidas ar panašaus pobūdžio „svorį“, nepateikiami. Vėliau svarstomi episteminiai (žinių, informacijos) kriterijai labiau negu abejotini, juk universitetinės žinios ryškiai skiriasi nuo žvalgybinės informacijos, tad ieškoti panašumų ten, kur jų nėra ir negali būti, kažin ar verta. Susidaro pagrįstas įspūdis, kad epistemologija čia nepakankamai išstudijuota, nes pateikiamos pernelyg laisvos, tiesiog aplaidžios interpretacijos. Taipogi, kitaip negu teigiama knygoje, būtų keistoka nematyti tam tikro ambivalentiškumo (istorinėje perspektyvoje apskritai), vertinant žvalgų santykį su įvairiausiais socialiniais sluoksniais. „Norint suvokti anuometinę žvalgybos organizaciją, būtina aiškiai įsivaizduoti ne tiek pačių žvalgų, kiek politinio elito atotrūkį nuo visuomenės“ (p. 9). Be to, ar tikrai, kaip teigia autorius (p. 10), „valstybės institucijos beveik nebeturi kadaise joms būdingo autoriteto“? Abejotinas ir knygos tikslas – „atskleisti žvalgybos paslaptis plačiam skaitytojų ratui“ (p. 10). Atsižvelgtina į tai, kad šiame kontekste ne tik „paslapties“ sąvoka nėra eksplicitiškai apibrėžta, todėl neaišku, ką siekiama atskleisti, bet ir patį tikslą kažin ar įmanoma įgyvendinti. Vargu, ar tai, kas aprašyta knygoje, galima laikyti bent kiek solidesnėmis paslaptimis (juolab kad „remtasi tik viešai prieinama informacija apie žvalgybos tarnybas“ (p. 12), nors ir siekiama „parodyti Vakarų žvalgybos tarnybų vidų“ (p. 14). Jau vien pažadas atskleisti tokio pobūdžio dalykus skamba absurdiškai, veikiausiai nereikėtų stebėtis, kad jis taip ir neišpildomas. Žinoma, išskyrus pagrįstai stebinantį aspektą, kad toks (vargu ar pasiekiamas) tikslas apskritai deklaruojamas. Ne mažiau netikėtas yra nesugebėjimas aiškiai pozicionuoti savo leidinį standartiniame spaudinių kontekste: „Tai nėra griežtąja prasme žvalgybos tarnybų akademinė studija – objektyvus ir metodiškas žvilgsnis iš šalies“ (p. 11). Nepaisant to, pats autorius „Žvalgybą Vakaruose“ vis dėlto vadina (akademine?) „studija“. Skaitant knygą akivaizdu, kad esama bent jau pretenzijos atlikti mokslinį tyrimą. Deja, į žanrinius (apskritai kokybinius) reikalavimus neatsižvelgiama. Nesama aukšto lygio akademinėms studijoms prideramos atitikties mokslinio tyrimo standartams. Pats tekstas, net ir vertinant su išlygomis, pernelyg fragmentuotas, nenuoseklus, skirtas veikiau ne itin profesionaliems (ar neįgudusiems) skaitytojams. Nuolatos bado akis abejotinos formuluotės. Pavyzdžiui, „pasiremiant pavyzdžiais parodomas šios kultūros pagrindas – antropologinis žvalgo tipas, kuris, gryno tipo žmonėms neegzistuojant, neišvengiamai persipina su žvalgo mitu“ (p. 14). Neaišku, kas turima omenyje, įvardijant „gryno tipo žmones“, kurie, pasirodo, net neegzistuoja. Ne ką mažiau rizikingas bandymas apibūdinti minimą antropologinį žvalgo tipą, tačiau prie šio vertinimo grįšime kiek vėliau. Svarbu paminėti, kad greta išsikeliamas tikslas „išryškinti istorinius žvalgybos tarnybų ir demokratinės visuomenės trinties taškus ieškant atsakymo į klausimus, kodėl žvalgybos tarnybos kelia iššūkį vakarietiškai demokratijai ir kodėl šio tipo demokratijos galiausiai vis dėlto ryžtasi žvalgybai“ (p. 14). Deja, nepateikiamas nei čia itin svarbus „demokratijos“ apibrėžimas, nei bent kiek nuoseklesni atsakymai į minėtus klausimus. Lygiai taip pat neaišku, kas turima omenyje, kalbant apie „žvalgybą kaip funkciją“ (p. 18). Toji funkcija irgi neapibrėžiama (nepateikiamos bent jau suvokimo gairės), tiesa, šiokie tokie komentarai dėstomi (p. 29), tačiau jų nepakanka (reikėtų viską aptarti išsamiau). Knygoje esama ne tik akivaizdžių, bet ir numanomų nuorodų į filosofijos žiniją, pavyzdžiui, galimai platonistinio pobūdžio įžvalgų: „Šiuolaikinės žvalgybos […] užtikrina išgyvenimą aiškią tapatybę turinčiam organizmui – valstybei“ (p. 17). Galima prisiminti dar Carlo Schmitto aprašytą draugo ir priešo distinkciją arba, kaip Gailius teigia, „informacijos apie savo draugus ir priešus rinkimą“ (p. 19). Vis dėlto autorius deramai nepaaiškino, kodėl „žvalgybos tarnybos […] ne tik traukia, bet ir atstumia“ būtent vakariečius (p. 18). Taipogi neapibrėžė, ką šiame kontekste galėtų reikšti „šiuolaikiškos tarnybos“ (p. 29), nepakankamai kruopščiai aprašė sampratą „partizaninis karas“ (p. 47), juo labiau vadinamąjį „žvalgybos vartojimą“ (p. 38). Kita vertus, esama nuorodų į tarptautinę mokslinę literatūrą (pavyzdžiui, p. 25). Pateikiama šiokių tokių žinių apie knygas, kurios „turėjo įtakos daugelio valstybių karinių elitų pasaulėžiūrai“ (p. 41). Komunistinių režimų istorija pateikiama fragmentiškai, net susidaro įspūdis, kad gana paviršutiniškai (p. 45). Dar svarbiau, kad ir vėl neįgyvendintas išsikeltas tikslas – nors Antrasis pasaulinis karas lyg ir aptariamas, žvalgybos fenomenas jo kontekste aprašytas pernelyg epizodiškai (p. 47). Tiesa, esama istoriškai gana informatyvių fragmentų – Sovietų Sąjungos įvykių raida (p. 48), diskusiniai klausimai, pavyzdžiui, kodėl, pasak JAV diplomato George’o F. Kennano, „karas […] – tai politikos žlugimas“ (p. 87–89). Dėmesio verta „politinės kovos“ (political warfare) samprata (p. 88–89), tarptautinio terorizmo aptarimas (p. 107–108). Vietomis tekstas šiek tiek nuoseklesnis, žvalgybos fenomeną lokalizuojant kultūroje. Tam skirtame skyriuje „Žvalgybos tarnybos kaip Vakarų politikos ir kultūros veiksnys“ rašoma: „Bet žvelgiant iš istorinės perspektyvos gana aiškiai matyti, kad formalų ir neformalų žvalgybos tarnybų statusą lemia dvi prieštaringos Vakarų demokratinės visuomenės politinės-kultūrinės srovės, kurių gelmėje nesunku įžvelgti dvi fundamentalias emocijas: smalsumą ir įtarumą“ (p. 135). Įdomu, kokiomis prielaidomis remdamasis autorius (p. 136) teigia, kad „smarkiai sumenkęs žvalgybos slaptumas“? Džiugu, kad įžvelgta konceptuali skirtis tarp „informacijos“ ir „žinojimo“ (p. 145), tačiau ji tinkamai neišplėtota, o būtų padėjusi tinkamai įvertinti (arba sukritikuoti) tekste paminėtą panašumą (jei ne skirtumą) tarp universiteto ir žvalgybos institucijų. Bene stipriausias knygos skyrius „Žvalgų veikla, specializacijos ir ugdymas“. Turiningai išskleistos visos trys kategorijos. Mintis apie žvalgų tipą pratęsiama ir kitame skyriuje, tačiau, nors yra referencijų į filosofinę „autonomijos“ sampratą, autorius ją interpretuoja pernelyg laisvai. Pagrindinis teiginys kelia abejonių, yra labai sąlygiškas, stokojama konkrečių argumentų: „žvalgo tipas iškyla kaip išskirtine asmenine autonomija pasižymintis žmogus“ (p. 195). Tą patvirtina ir buvusios CŽA vadovės Lindsay Moran citata, kurioje pabrėžiama galimybė patenkinti savo šalies poreikius (p. 196). Kita vertus, knygos autorius nurodo „asmeninės autonomijos ambivalenciją. Savarankiškumas, savipakankamumas, su juo susijęs prasmės, misijos poreikis gali motyvuoti ne tik tarnauti tėvynei, bet ir ją išduoti“ (p. 199). Apmaudu, tačiau poskyris apie žvalgo tipą išplėtotas nepakankamai. Panašu, kad „žvalgo mitas“ funkcionuoja veikiau kine ir literatūroje, negu realybėje kaip tam tikra kultūros savivoka (nuolatos vartojama „kultūros“ sąvoka irgi nėra apibrėžta). Vargu, ar tikėtina, kad britų karinio jūrų laivyno karininkas „Ianas Flemingas buvo tas, kuris užbaigė ir įtvirtino herojaus [Džeimsas Bondas] tipą sukurdamas šiuolaikišką vakarietišką slaptojo agento mitą“ (p. 209), galiojantį kultūroje kaip tam tikrame realybės sluoksnyje. Sunku patikėti žvalgo, kaip herojaus, mitologija tikrovėje, pasigendame bent kiek daugiau nuorodų, pavyzdžiui, į klasikinius (istorinius) herojus. Neaiški termino „biurokratas“ vartosena šiame specifiniame kontekste (p. 222). Niekaip neapibrėžta „tiesos“ sąvoka, vartojama žvalgybos aptarime, neaišku, kaip traktuojama „episteminė funkcija“ (tame pačiame puslapyje), diskutuotina, ar „darbas tokioje struktūroje reikalauja ypatingos rūšies patriotizmo“ (p. 223). Didelių abejonių kelia ir minimas „visaapimantis žvalgybos sąmokslas“ (p. 250). Teigiamai vertintina tai, kad esama šiek tiek nuorodų į klasikinių autorių veikalus. Tiesa, interpretacijos ir čia neretai pernelyg laisvo pobūdžio, vis dėlto tam tikros iš jų vertos dėmesio: „Norint suvokti, kaip T. Hobbeso laikų pilietinio karo prevencijos suvokimas transformavosi į šiuolaikinę nacionalinio saugumo paradigmą, reikia nuo politikos filosofijos vėl grįžti prie istorijos“ (p. 270). Arba teiginys tame pačiame puslapyje, kad „demokratizavimas yra kartu ir destabilizavimas“. Tiriamojo pobūdžio įžvalgos apie Vakarų žvalgybos istoriją pristatytos gana niuansuotai (šiokių tokių istorinės raidos apibendrinimų esama, pavyzdžiui, p. 35). Knygos pabaigoje trūksta ne tik išvadų (skyriaus „Vietoje išvadų“ nepakanka), bet ir susisteminto literatūros sąrašo. Apskritai tekstas gana padrikas, jam stinga nuoseklumo, loginės argumentacijos griežtumo, daug abejotinų teiginių. Apibendrinant reikia pripažinti, kad ši Bernardo Gailiaus knyga, deja, nepateisina lūkesčių.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama