Jurij FELŠINSKIJ KAIP STALINAS PLANAVO TREČIĄJĮ PASAULINĮ KARĄ

Jurij FELŠINSKIJ KAIP STALINAS PLANAVO TREČIĄJĮ PASAULINĮ KARĄ...Berlyne gyvenantis istorikas Aleksanderis Gogunas knygos „Apmąstyta pasaulio pabaiga. Kaip Stalinas rengė Trečiąjį pasaulinį“ leidybą priderino prie Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pabaigos 80-ųjų metinių. Tai tapo moksliniu ir edukaciniu proveržiu, padedančiu geriau suprasti stalinizmą ir sovietinę istoriją pokariu. Monografijoje susisteminta ir paaiškinta daugybė skirtingų faktų: dirbtinai sukeltas 1946–1947 m. badas, Berlyno blokada 1948 m., antisemitinė kampanija prieš „bešaknius kosmopolitus“, karas Korėjoje. Veikalas tokia aktualia, plačia ir svarbia tema neabejotinai sukels skaitytojų susidomėjimą, juo labiau kad archyvinės medžiagos apie vėlyvąjį stalinizmą rinkimas primena detektyvą. Autorius sulaukė grasinimų, buvo priverstas susisiekti su Vokietijos policija ir prokuratūra. Nusikaltėlis, kaip įtariama, Federalinės saugumo tarnybos (FSB) agentas, buvo sulaikytas Valstybiniame archyve, bet paleistas po „auklėjamojo pokalbio“. Tada kažkoks anoniminis „geradarys“ pradėjo paštu siųsti autoriui daiktus, kurių šis nebuvo užsisakęs, pavyzdžiui, metalinę apyrankę, primenančią antrankius. Paslaptingų dovanų srautas išseko, kai tyrėjas vėl susisiekė su policija. Tą išgirdęs, prisiminiau, kad garsi žurnalistė Anastasija Kirilenko, gyvenusi Prancūzijoje ir tyrusi Rusijos mafijos ryšius su Lubianka, paštu gavo kirvį, kurio nebuvo užsisakiusi. Kai Gogunas skaitė pranešimą Vienoje apie ukrainiečių nacionalizmą, rusų saugumo agentai bandė jį užverbuoti. Bandymas nenusisekė, o Gogunas paskelbė išsamų šio įvykio aprašymą. Tada FSB „nulaužė“ fondo, su kuriuo susirašinėjo autorius, el. pašto adresą ir pavogtus konfidencialius laiškus paskelbė internete. Tokios žinybos kaip Rosarchyvas, Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija be jokio oficialaus teisinio pagrindo, prieštaraudamos galiojantiems įstatymams, uždraudė autoriui susipažinti su Rusijos valstybiniu literatūros ir meno archyvu. Goguno prašymas buvo susijęs su sovietų rašytojo, propagandisto Iljos Erenburgo memuarais apie aptariamojo laikotarpio įvykius, nors dalis tos medžiagos jau publikuota. Nepaisydamas kliūčių, Gogunas sukūrė įtraukiantį, argumentuotą, šiurpų pasakojimą: puslapis po puslapio atskleidžiamas monstriškas, šaltakraujiškai apgalvotas Stalino planas užvaldyti pasaulį. Tais laikais pirmaujančios pasaulio valstybės jau turėjo branduolinius, biologinius ir cheminius ginklus, gamino termobranduolinius užtaisus, tad plataus masto mėsmalė būtų virtusi žmonijos susinaikinimu. Juk ekologinė krizė jau tada pamažu įgavo pagreitį, todėl sprogdinimai, dešimtimis, vėliau šimtais kartų viršijantys branduolinį smūgį Hirošimai, galėjo būti paskutinis toksiškas lašas, nulemsiantis žemiškosios civilizacijos žūtį. Tačiau Stalinas buvo nusiteikęs lošti va banque. Senas, ligotas, bet karingas diktatorius neketino sustoti. Monografijai panaudota daugybė šaltinių įvairiomis kalbomis, remtasi 36 Rusijos, Ukrainos, JAV ir kitų šalių archyvais, leidiniais – dokumentų rinkiniais, kolegų analitiniais darbais. Autorius susirado Stalino anūką ir gavo iš jo vertingos informacijos. Knygoje dėkojama stalinizmo ekspertams – Olegui Chlevniukui ir Nikitai Petrovui už svarbias archyvines nuorodas. Gogunas pateikia įrodymų, kurių pustrečio dešimtmečio ieškojo įvairių šalių mokslininkai. Visų pirma, apie SSRS aukso atsargas 1945–1953 m. Net ir siaubingo 1946–1947 m. bado metais Stalino iždas buvo sistemingai papildomas, o generalisimo gyvenimo pabaigoje pasiekė rekordinį lygį sovietinės ir net ikisovietinės Rusijos istorijoje. Įspūdinga knygos geografija – nuo Arkties ledynų, Grenlandijos ir Kanados iki Vietnamo džiunglių. Dar ir dėl to leidinys novatoriškas, informatyvus. Nors Gogunas saugumo sumetimais jau trylika metų nesilanko Rusijoje, jam pavyko surinkti ir aprašyti kartais net stulbinančius faktus iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Gatčinos, Krasnogorsko, Chabarovsko archyvų. Vienas iš akcentų – anksčiau nežinotas masinio naikinimo ginklų operatyvinis panaudojimas. Tai cheminis smūgis, suduotas Džunaido Chano, 1918–1920 m. vadovavusio Chivos chanatui, mudžahedams. Sovietų kariuomenei užėmus Chivą, Džunaidas Chanas persikėlė į Iraną, iš kur vykdė išpuolius prieš SSRS. Per vieną antskrydį 1928 m. rusai jo dalinį naikino cheminiu ginklu. Šioje operacijoje dalyvavo garsus sovietų karo vadas Michailas Tuchačevskis, dar 1921 m. Tambovo gubernijoje dujomis nuodijęs valstiečius, sukilusius prieš bolševikų valdžią. Goguno knygoje šis epizodas Vidurinėje Azijoje paminėtas neatsitiktinai – juk jei Stalinas galėjo masinio naikinimo ginklais smogti savo žemėje, akivaizdu, ko jis nedvejodamas griebtųsi prieš „užsienio imperialistus“. „Tautų vadas“ nuosekliai vykdė savo velnišką planą, kurio galutinis tikslas buvo Jungtinių Valstijų sunaikinimas. Stalinui nerūpėjo niekas, net jo paties vaikai, iš kurių vieną pasmerkė sušaudyti, o kitiems sugriovė gyvenimus. Labiau už viską pasaulyje jis vertino valdžią, o savo valdymo ir egzistencijos prasme laikė žmonijos pavergimą. Šios visą gyvenimą trukusios daugybinės operacijos finalinis akordas nenuskambėjo tik todėl, kad visus ir viską pergudravęs despotas neįvertino artimiausių partijos bendražygių, kurie, nenorėdami rizikuoti savo kailiu, eliminavo patį Staliną. Monografija parašyta lengva, gyva kalba – istorikas anksčiau daug jos fragmentų publikavo Radio Liberty svetainėje mokslinių ir publicistinių straipsnių pavidalu, jie sulaukė didelio populiarumo, dažnai pranokdami tekstus net aktualiomis nūdienos temomis. Goguno knyga skatina apmąstyti dabartinę Kremliaus valdžią, išnirusią iš Stalino užančio ir atvirai garbinančią tironą (net oro uostą Volgograde neseniai pervadino jo vardu). Nors dabartinės Rusijos nepaliaujami grasinimai paversti pasaulį radioaktyviais pelenais greičiausiai yra apskaičiuotas blefas, Putino ir jo parankinių veiksmai ne mažiau destruktyvūs negu Stalino užmojai ir politika. Kremlius su savo karais Ukrainoje, Afrikoje, Azijoje, liedamas civilių kraują, skatindamas tarptautinį terorizmą, pavojingai siūbuoja žmonijos valtį, kuri ir taip jau prakiurusi dėl sparčios klimato kaitos. Užuot demonstravę visuotinį solidarumą, toleranciją ir tarpusavio pagalbą, kuri vienintelė dar galėtų išgelbėti Žemę dabartinėmis aplinkybėmis, Lubiankos trolių nesuskaičiuojamos ordos sėja nesantaiką, kursto neapykantą visose daugiau ar mažiau reikšmingose šalyse, gudriai nukreipdamos dėmesį nuo Rusijos, kuri yra pagrindinis destabilizacijos šaltinis. O Maskvos politika, diplomatija, prisidengdama daugiapoliškumo ir deeskalacijos mantra, atkakliai laikosi pozicijos skaldyk ir valdyk. Deja, kolektyvinių Vakarų politika Kremliaus atžvilgiu ištisus šimtmečius be paliovos lipa ant to paties grėblio. Rooseveltas, Trumanas, Churchillis chroniškai nuvertindavo SSRS keliamą pavojų, todėl pasidavė Stalino spaudimui, išsklaidydami savo pajėgas. Jie laikė tik raudonojo aštuonkojo čiuptuvų galiukus, bet neužkirto kelio agresijos ir karo kurstymui. Vienas ryškiausių ūkanotojo Albiono dviprasmiškos politikos komunizmo atžvilgiu pavyzdžių – 6-ojo dešimtmečio pradžia. Kol britų kontingentas, kaip JT pajėgų dalis, kovojo su Mao Zedongo ordomis Korėjos pusiasalyje, britų verslininkai, gavę valdžios leidimą, vykdė aktyvią prekybą su KLR, per kurią SSRS irgi įsigijo nemažai vakarietiškų prekių. Ar ne tą patį matome dabar? Belieka tikėtis, kad Aleksanderio Goguno studija bus išversta ir išleista užsienio kalbomis, įskaitant anglų ir lietuvių. Ši monografija ypač aktuali šiandien. Kai griaudėja patrankos, mūzos neturi teisės tylėti, nes tyla reiškia pritarimą.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama