Herkus KUNČIUS. SKRYDIS SU NUOTYKIAIS Radijo pjesė

Herkus KUNČIUS. SKRYDIS SU NUOTYKIAIS Radijo pjesė...VEIKĖJAI: ORLAIVIO KAPITONAS ANTRASIS PILOTAS SKRYDŽIO PALYDOVĖ KELEIVĖ KELEIVIS SKRYDŽIŲ VADOVAS PROLOGAS Gaudžia orlaivio motorai. Salone Skrydžio palydovė sako tradicinę prakalbą. SKRYDŽIO PALYDOVĖ. Sveikiname visus mūsų orlaivio keleivius. Džiaugiamės, kad pasirinkote mūsiškes oro linijas. Primename, kad lėktuvui kylant negalima naudotis elektroninėmis priemonėmis. Griežtai draudžiama lėktuve rūkyti, vartoti alkoholinius gėrimus. Rekomenduojame per visą skrydį segėti saugos diržus. Kai lėktuvas pasieks reikiamą aukštį, pasiūlysime jums gaiviųjų gėrimų ir šaltų užkandžių. Malonaus skrydžio. I SCENA Pilotų kabinoje Orlaivio kapitonas radijo ryšiu kreipiasi į Skrydžių vadovą, prašydamas leidimo kilti. Leidimą gavus, lėktuvas įsibėgėja, atsiplėšia nuo žemės. ORLAIVIO KAPITONAS. Pakilome... ANTRASIS PILOTAS. Štai jūs, kapitone, sakote, kad pakilome, tačiau jūsų žodžiuose nejaučiu džiaugsmo. Atvirkščiai, kai bendravote su skrydžių vadovu, jūsų balse skambėjo liūdesys. O juk mes, atsiplėšę nuo žemės, turėtume patirti palaimą. ORLAIVIO KAPITONAS. Klystate, antrasis pilote. Nenorėkite, kad kaskart, kai pakylu į dangų, krykštaučiau iš džiaugsmo. Patikėkite, tokiu atveju manęs žemėje lauktų psichiatrų komanda. Nejaugi to norite? Jeigu ne, privalome tramdyti jausmus, kad neišsiduotume, ką išties jaučiame, apie ką galvojame, ko norime pasiekti. ANTRASIS PILOTAS. Tačiau tramdyti jausmus, užgniaužti emocijas yra kenksminga sveikatai. ORLAIVIO KAPITONAS. Pilotuoti orlaivį privalome šaltakraujiškai, neslegiami pašalinių minčių. Esame priversti veidmainiauti, amžinai kovodami su savo demonais. ANTRASIS PILOTAS. Elgiamės nedorai. Meluojame sau ir kitiems. O melas apriboja laisvę. Vieną dieną prabusime spąstuose, kur nebėra nei žodžio, nei asmens laisvės. Ar ne per brangiai mokame, norėdami kažkam įtikti, nes nebedrįstame tiesiai šviesiai pasakyti, kas mums patinka, o kas tiesiog siutina? Įsivaizduokite, kad norėdamas įsiteikti svetimai valiai, apsiskelbiate dievinantis batų tepalą. Ir štai, tapęs šio tariamo pomėgio įkaitu, kasdien esate priverstas jį ne tik laižyti, plakti kokteilius, bet ir šlovinti. Nebelieka, kur trauktis. Nieko negalima pakeisti. Netrukus gyvenimas virsta gastronominiu pragaru vien todėl, kad leptelėjote netiesą. ORLAIVIO KAPITONAS. Ar seki rodmenis? ANTRASIS PILOTAS. Kodėl aš amžinai turiu kažką sekti, kažkam paklusti, elgtis ne taip, kaip norėčiau? ORLAIVIO KAPITONAS. Sek rodmenis. Tai tavo pareiga. ANTRASIS PILOTAS. Prisipažinkite, kapitone, jums įgriso pilotuoti lėktuvą. Darote tai iš įpročio, vedamas tariamos pareigos, nusikalstamos tuštybės, nes norite būti vis dar svarbus. Skraidyti jums nebemiela. Verčiau kapstytumėtės darže, žaistumėte su anūkais. Tačiau nedrįstate nei sau, nei kitiems to pasakyti. Kapitone, jūs nebeturite tikslo. Skraidyti su jumis pavojinga. ORLAIVIO KAPITONAS. Mūsų, pilote, tikslas bendras – nenukrypti nuo kurso ir saugiai nutupdyti lėktuvą. II SCENA Orlaivio salonas. Skrydžio palydovė maloniai visus aptarnauja. Keleivis bando užmegzti pokalbį su Keleive. SKRYDŽIO PAYDOVĖ. Kavos? Arbatos? Vandens? KELEIVIS. Man su burbulais. KELEIVĖ. Prašyčiau negazuoto. KELEIVIS. Beje, panele, koks jūsų, požiūris į dialektiką? KELEIVĖ. Į ką? KELEIVIS. Dialektiką. KELEIVĖ. Dialektika veda į ateitį. KELEIVIS. O ką galvojate apie istorinį materializmą? Teorinį komunizmą? KELEIVĖ. Verčiau komunizmas būtų ir likęs teorinis. KELEIVIS. O kaip vertinate tai, kad vieną gražią dieną bebrai ir kiaunės, protingiausi gyvūnai, užims žmonių vietą? KELEIVĖ. Kodėl to klausinėjate? KELEIVIS. Mūsų laukia ilgas skrydis. Jei nepatinka, galime pakalbėti apie teisingumą, brolybę, solidarumą. KELEIVĖ. Nesu pasirengusi. KELEIVIS. Įsivaizduokite miestą, kurio lūšnų durys nudažytos skirtingomis spalvomis: juoda, mėlyna, geltona ir balta, simbolizuojančiomis gyventojų elgesį. Balta – pavyzdingą, geltona – gerą, mėlyna – patenkinamą, juoda – blogą. Kaip manote, kokių spalvų būtų daugiausia? KELEIVĖ. Atleiskit, naktį prastai miegojau. Norėčiau pasnausti. KELEIVIS. Aš jums netrukdysiu. III SCENA Pilotų kabina. Vedamas nežinomų tikslų, Antrasis pilotas bando iškvosti Orlaivio kapitoną, ką šis galvoja apie gyvenimą. ANTRASIS PILOTAS. Ar esate laimingas? ORLAIVIO KAPITONAS. Parodyk man laimingą žmogų, tada atsakysiu, ar esu laimingas, ar ne. ANTRASIS PILOTAS. Ar norėtumėte būti kosminio laivo vadas? ORLAIVIO KAPITONAS. Pilotuoju lėktuvą. ANTRASIS PILOTAS. Nejau nieko daugiau nenorite? ORLAIVIO KAPITONAS. Noriu, kad nutiltum, užuot sukęs man galvą. ANTRASIS PILOTAS. Nedrįstate susimąstyti, ar esate patenkintas savo gyvenimu. Nenorite pripažinti tiesos, kad visuotinio gėrio idėja veda prie visuotinio blogio. Jums nusispjaut, kad po žemę, apimti gyvuliškos ramybės, vaikšto gerai nusiteikę belaisviai. Jų nekankina sąžinė. Jie nieko nebijo – nei skurdo, nei smurto, nei bado. Praradę orumą, šie padarai tiesiog vegetuoja. Jums nė motais, kad teisėjų togomis vilki banditai. Kodėl tylite? Kodėl nieko nesakote, kai moterys vengia gimdyti, o šeimos, užuot auginusios vaikus, mieliau globoja katinus, benamius šunis? ORLAIVIO KAPITONAS. Tfū! Daryk, po velnių, kas tau priklauso. ANTRASIS PILOTAS. Kažkieno sugalvotos instrukcijos seniausiai paseno. Jei pavargote ar jums nebepakeliama atsakomybės našta, galėčiau jus pakeisti. ORLAIVIO KAPITONAS. Patrauk nagus nuo mano šturvalo! ANTRASIS PILOTAS. Jaučiatės neteisus, todėl pykstat. Nesuvaldot emocijų. Jums pašoko kraujo spaudimas. O juk privalote išlikti ramus. Mes, kapitone, atsakingi už keleivių gyvybes. ORLAIVIO KAPITONAS. Neplekšnok man per petį, asile! ANTRASIS PILOTAS. Vengiat kontakto su žmonėmis. Jūs gyvenat atitrūkęs nuo realybės. Kol kelis dešimtmečius kybojot ore, pasaulis pasikeitė. Prisipažinkit, kad iki šiol klausotės Led Zeppelin. ORLAIVIO KAPITONAS. Ko tokio? Nieko nebeklausau. ANTRASIS PILOTAS. Klausote skrydžių vadovo, klausotės manęs, žinių, žmonos. Ko tik nesiklausote! Esate susiskaldęs. Apgaudinėjate save, kad esate vientisa asmenybė. Jumyse įvairiomis proporcijomis slypi gėris ir blogis, tiesa ir melas, ištikimybė ir išdavystė, pagarba ir panieka, meilė ir neapykanta, kantrybė ir nepakantumas. Esate prieštaravimų vergas ir vergvaldys. Norėtumėt būti laisvas, tačiau patogiai gyvenate nelaisvėje. Tokie prisitaikėliai ypač pavojingi. Jie kaskart keičia pavidalus. Negalima jais pasitikėti. Kas jūs, kapitone? Man svarbu tą žinoti. ORLAIVIO KAPITONAS. Dar žodis ir išmesiu tave pro langą. ANTRASIS PILOTAS. Štai puikus elgesys, kai nerandi argumentų. IV SCENA Lėktuvo salonas. Keleivis bando išdėstyti Keleivei, koks jo požiūris į maistą, naudą ir turtą. KELEIVIS. Prabuskite, mums atnešė sumuštinių. KELEIVĖ. Ką? KELEIVIS. Jūsų padėtyje valgyti būtina, kitaip išseks organizmas. Kova dėl maisto visada stūmė civilizaciją pirmyn. Visi norėjo kuo gausiau prisikimšti pilvus. Suvalgykit manąjį. KELEIVĖ. Man užteks savojo. KELEIVIS. Nevalia atsisakyti to, kas jums duodama. Mus sukūrė ne Dievas, o maistas. Ir kaskart perkuria. Jei būtų įmanoma rasti maistą, galbūt ne tokį skanų kaip lėktuve, bet dvigubai kaloringesnį, žmonės valgytų kartą per savaitę ar net rečiau. Įsivaizduokit, kiek sutaupytume išteklių! Tą turtą būtų galima panaudoti kovai prieš blogį, už visuotinį gėrį. Tada žemdirbiai ir gyvulių augintojai nevaikščiotų tokie pasipūtę, nebūtų savanaudžiai. Tai tinka ir įvairiems programišiams, technologams, išradėjams, kurie kasdien bruka mums dirbtinį intelektą, tokio smegenų maisto perteklius naikina iš vidaus. Bet jūs nesivaržykite, valgykite, valgykite... KELEIVĖ. Aš soti, nebenoriu. KELEIVIS. Neprieštaraukit, žmogus turi ne tik valgyti, bet ir siekti naudos. Jei jums pasiūlyčiau aukso, turbūt mielai jį paimtumėte, nors jo turėtumėt sočiai. Ir tai teisinga, nes kas turi aukso, daro ką nori, net sielą gali teleportuoti į rojų. Jūs su manim nesutinkat? Keleivė paspringsta.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama