Julien DELAGRANGE. TAPYBA PRASIDEDA TEN, KUR BAIGIASI VAIZDAS

Julien DELAGRANGE. TAPYBA PRASIDEDA TEN, KUR BAIGIASI VAIZDAS...Antverpene, VCRB galerijoje, iki gegužės 4 d. buvo eksponuojama pirmoji Belgijoje lietuvių tapytojo Viktoro Paukštelio personalinė paroda (kuratorė Raminta Jurėnaitė). Menininkas geriausiai žinomas dėl monochrominių didelio formato paveikslų, kuriuose naujai interpretuoja ikoninius meno istorijos vaizdus. Subtilios paviršiaus tekstūros, išnykimai ir geometriniai akcentai pabrėžia patį tapymo veiksmą, o ne tai, kas pavaizduota. Šiais laikais, kai tapybą vis labiau veikia naujovės – nuo dirbtinai prisodrintų spalvų iki dirbtinio intelekto, pasitelkiamo kūrybiniam procesui, – Paukštelis tarytum ištrūksta iš šių naujų madų keliamo triukšmo ir šurmulio, primindamas, kad tapybai svarbūs ne tik vaizdai, bet ir pats tapymas. Būtent ten, kur baigiasi vaizdas, iš tikrųjų prasideda tapyba. Nusistebėtinai šiltą pavasario vakarą Antverpene, gražiajame Rubenso miesto centre, mano kantrybė po, regis, nesibaigsiančių paieškų, kur pastatyti automobilį, pagaliau atsipirko, kai įžengiau pro VCRB galerijos duris ir apsilankiau Viktoro Paukštelio personalinėje parodoje „Untitled... After...“. Joje eksponuojami devyni paveikslai, nutapyti aliejumi. Šio menininko veiklą atidžiai seku jau ketverius metus ir nors tai pirmoji jo paroda, kurią pagaliau galėjau aplankyti, vargu ar įsivaizduočiau geresnę progą. Tiems, kurie domėjosi kūrybine autoriaus raida, ši paroda atrodo kaip visų pastarųjų metų kulminacija. Prieš dvejus metus man teko malonumas kalbinti Paukštelį internetiniam žurnalui Contemporary Art Issue, o kai įžengiau į parodos erdvę, jau pirmosiomis akimirkomis pajutau, kaip susijungia skirtingos mudviejų aptartos dėlionės dalys. Be to, pirmąkart jo paveikslus išvydau gyvai, o ne ekrane, ir tai didžiulis skirtumas. Paperka vien tapybos medžiagiškumas ir nuoseklus dažų naudojimas – lengvi virtuoziški potėpiai, ekspresyvios tapybinės intervencijos, nenušlifuotas tam tikrų vietų šiurkštumas. Kai kurie fragmentai nutapyti vos keliais užtikrintais gestais, kiti intensyviai išpuoselėti ir perdaryti, ypač svarbiausiose kompozicijų dalyse, keičiant pirminius akcentus. Nors žvelgiame į vaizdus, kuriuos, atrodytų, puikiai pažįstame, visai nauja patirtis prasideda jau nuo paveikslų dydžio. Kūriniai išties monumentalūs, maždaug 200 x 200 cm, tačiau didelis formatas parinktas ne tam, kad stebintų vien mastas. Esu matęs daugybę didelių figūrinių drobių, kerinčių iš tolo, bet netenkančių žavesio, kai prieiname arčiau. Paukštelio kūriniai, kuo labiau prie jų priartėjame, tuo įspūdingiau atsiveria, nes juose slypi daug daugiau negu cituojami ikoniniai vaizdai. Tapytojo stilius nesupainiojamas su niekieno kito. Prislopinta pilkų monochrominių spalvų gama, nuoseklus figūrų izoliavimas iš ikoninių vaizdų lemia savitą vizualinę kalbą. Pasiskolinti Velazquezo, Manet, Tassaert’o, Michelangelo, kitų klasikų motyvai įsišakniję kolektyvinėje atmintyje. Paukštelis nesistengia nuslėpti inspiracijų, priešingai negu daugelis jo amžininkų, pasitelkiančių problemiškas apropriacijos formas, sąmoningai užmaskuojančių nuorodas, bandančių simuliakrą pateikti kaip originalą. Paukštelio apropriacija autentiška. Būdamas ištikimas vaizdams, juos „šlovina“, narplioja ir atskleidžia pagarbiai. Nors vyrauja ikoniniai vaizdai, lietuvių dailininko kūryba nesusijusi su imitacija ar mėgdžiojimu. Viktoras yra sakęs, kad paveikslą pradeda ne nuo išankstinės koncepcijos, bet nuo jį hipnotizuojančio vaizdo. Idėja plėtojasi tapymo procese. Nėra jokio griežto plano – Paukštelis vadovaujasi teptuko logika, leidžiasi vedamas pačios tapybos. Jo sukurti vaizdai iškart atpažįstami, tačiau atrodo keistai modifikuoti. Jis atsisako naratyvo, konteksto, net pačios koncepcijos, kuria anksčiau rėmėsi subjektas ir jo „patoso formulė“, tarsi „nulupdamas vaizdui odą“. Šį aspektą ypač išryškina monochrominė paletė, dažnai primenanti grizailio technika atliktą pirminį paveikslo sluoksnį. Jį vis dar reikia praturtinti spalva, kad susidarytų įprastas vaizdinys. Paukštelis ypač sumaniai tą pritaikė paveiksle „Be pavadinimo (III)“ (2025) – keturios šiurkščios lesiruotės dengia siurrealistinės Pietos, kurią nutapyti įkvėpė ikoninė marmurinė Michelangelo skulptūra Vatikane, veidą, abi rankas ir pėdą. Ši logika būdinga jo paveikslams „Be pavadinimo“, kur nutapyta skulptūra pagal Jeaną-Pierre’ą-Antoine’ą Tassaert’ą (2025) ir ankstesnis jos variantas (2024). Tai primena seną diskusiją apie varžybas tarp tapybos ir skulptūros, bet čia jokios konkurencijos nėra. Nesistengiama varžytis su originalu. Akivaizdus atminties, pagarbos ir tapybinės vaizduotės proveržis. Paukštelio kūriniai giliai asmeniškai susiję su atmintimi. Kai mudu kalbėjomės 2022 m., jis prisiminė savo motiną, norėjusią tapti dailininke, tačiau šios svajonės taip ir neįgyvendinusią. Jaunystėje sovietmečiu ji savo kambario sieną apklijavo iš žurnalų iškirptomis meno kūrinių reprodukcijomis – taip atsirado savotiška improvizuota galerija. Ši siena stipriai paveikė Viktoro vaizduotę, simbolizuodama trapią ribą tarp asmeninės ir kultūrinės atminties, tarp individualios raiškos ir paveldėtų svajonių. Tam tikru atžvilgiu jo kūryba yra tos sienos tąsa. Atmintis jo kūryboje niekada nėra linijinė. Ji daugiasluoksnė, prieštaringa. Pasak Paukštelio, sunku atskirti, kas priklauso kolektyvinei, o kas individualiai atminčiai. Jo paveiksluose šis skirtumas išnyksta. Ikoniškumas derinamas su intymumu. Tai, kas tolima, tampa asmeniška. Barokinis gestas ar neoklasikinė statula turi ne tik menotyrinį svorį, bet ir sukelia asmeninį rezonansą. Galiausiai ar gali vaizdas iš tiesų egzistuoti už objekto ribų? Šiuos klausimus verta kelti šiandieninių naujovių eroje, kai vaizdus generuoja dirbtinis intelektas, o jiems redaguoti naudojama programinė įranga. Vis dėlto Paukštelio kūrybą susiaurinti iki esamų vaizdų naudojimo ir kontempliavimo būtų itin klaidingas žingsnis. Už vaizdų jo kūriniuose slypi daugybė tapybinių aspektų: gestiški potėpiai, lesiruotės, kurios ir pridengia, ir atskleidžia, geometrinės linijos, keičiančios vaizdo erdviškumą, pabrėžiančios esamą struktūrą, nukreipiančios žiūrovų dėmesį arba sekančios paskui figūros žvilgsnį. Kai kuriais atvejais Paukštelis pašalina arba pakeičia objektą, pavyzdžiui, iš Edouard’o Manet paveikslo „Berniukas su kardu“ išnyko ne tik kardas, bet ir visas veidas, tačiau atsirado apelsinas, abstraktūs žalių dažų potėpiai. Pasikartojantis jo kūrybos motyvas – pradingstantys veidai. Prisiminkime uždengtą Pietą ir Malevičiaus „Juodąjį kvadratą“, ant figūros uždėtą koliažo būdu. Šie trikdžiai subtilūs, bet labai paveikūs. Jie sukuria naujas reikšmių analogijas, naujas patirtis, nepaneigdami originalo. Šios intervencijos atsiskleidžia ir grynai tapybos lygmeniu. Dėl didelio formato, riboto vaizdinės informacijos kiekio iššūkis praturtinti drobės plotus tenka dažams. Paveiksle tikrai galima iš arti matyti tapybos procesą, stovint prieš paveikslą tokiu atstumu, kai ikoninis vaizdas ima nykti, lieka tik dažų žaismas ir potėpiai. Būtent tada pradedame žiūrėti ne į vaizdą, bet į tapymą. Turint omenyje, kad Paukštelis yra ir profesionalus pianistas, nestebina, kad paveikslo paviršiuje tempas keičiasi. Atsiranda greito ir lėto tapymo, improvizacijos ir svarstymų sąveika. Žvelgiant į drobę galima justi tempo kaitą. Yra ir allegro, ir adagio, virtuoziškų akimirkų ir įkvepiančių pauzių. Paviršius atskleidžia kūrybos ritmą ir tempą. Paukštelio tapybai būdinga kažkas nepaaiškinamo, nepaklūstančio nei teorijai, nei konceptualizacijai. Jo paveikslams svarbi būtent ši ypatybė, glūdinti tapybos veiksme ir patyrime. Galiausiai aproprijuojami dalykai tampa alibi teptuko darbui. Alibi sulėtėjimui arba pagreitėjimui. Alibi klaidoms, sprendimams, atsitiktinumams. Alibi pačiai tapybai. Ir alibi paveikslo patyrimui. Nes vaizdas – tik pradžia. Svarbiausias yra tapymo veiksmas – materiali, laikiška, įkūnyta patirtis. Menininkas parodo, kad tapyba nesusijusi su vaizdo kūrimu. Vaizdas čia – tik priemonė kažkam daugiau. Jo kūriniai priešinasi nepaliaujamam skaitmeniniam kultūros reprodukavimui. Priešinasi minčiai, kad visi vaizdai jau egzistuoja. Atmeta idėją, kad dirbtinio intelekto išmonė gali prilygti meniniam gestui. Paukštelis parodo, kad vaizdas yra tik atspirties taškas. Tikroji kūryba prasideda po to. Jis įrodo, kad net šiame amžiuje, kai dažnai atrodo, kad vaizdai egzistuoja dar prieš jų sukūrimą, nes viskas jau matyta ar simuliuojama, tapyba išlieka gyvybiškai svarbi kaip nepakeičiamas veiksmas. Toje erdvėje – tarp to, ką atpažįstame, ir to, ką atrandame, – matome tikrąją kūrybą. Juk tapyba prasideda ten, kur baigiasi vaizdas. Išvertė Eglė INGELEVIČIŪTĖ Apie autorių: Julienas Delagrange’as (g. 1994 m. Belgijoje) yra meno istorikas, šiuolaikinis menininkas, Contemporary Art Issue (CAI) platformos ir galerijos vadovas. Anksčiau dirbo Briuselio vaizduojamųjų menų centre BOZAR, Jano Vercruysse’o fonde, Gento universiteto bibliotekoje.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama