Zigmas KAIRAITIS. ROLANDAS RASTAUSKAS: PROVOKUOJANTYS KLAUSIMAI APIE GEOPOETIKĄ IR GEOGRAFIJĄ, arba NUŽUDYTI TURISTĄ SAVYJE

Zigmas KAIRAITIS. ROLANDAS RASTAUSKAS: PROVOKUOJANTYS KLAUSIMAI APIE GEOPOETIKĄ IR GEOGRAFIJĄ, arba NUŽUDYTI TURISTĄ SAVYJE...Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kai tik atsivėrė sienos, plūstelėjo kelionėms, turizmui skirta literatūra. Šiuo metu jos tiek daug, kad nežinia, ar kas nors visa tai dar klasifikuoja, t. y. nagrinėja kaip atskirą tyrimo objektą. Turiu omenyje pačią naujausią tokio pobūdžio lektūrą, nes iš akademinių pozicijų keliones kaip erdvės ir laiko matuoklį Lietuvos literatūros istorijoje yra išnagrinėjusi Imelda Vedrickaitė, kitais aspektais – Nijolė Brazauskienė, Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Vis dėlto tai nelygintina su šių dienų antplūdžiu. Užmetus žvilgsnį į kelionių knygas, galima suskirstyti jas į dvi dalis: pirmoji orientuojasi į turizmą, poilsį, pasaulio pažinimą, antroji susijusi su dvasiniais ieškojimais, autorefleksija, savosios geografijos suvokimu. Tai elitinė (tegul neįsižeidžia pirmieji) literatūra, pakilusi į geopoetikos lygmenį. Prisiminkime Jurgio Savickio, Tomo Venclovos, Jurgos Ivanauskaitės kelionių aprašymus. Magdalena Marszałek ir Sylvia Sasse studijoje „Geopoetai“ nurodo, kad geopoetikos terminą sukūrė škotų-prancūzų poetas Kennethas White’as, vėliau įsteigęs Tarptautinį geopoetikos institutą Paryžiuje.1 Italų poetas, vertėjas Federicas Italianas nurodo tikslią šio termino atsiradimo datą – 1979 m.2 Iš pradžių tai buvo savotiška manifestacija, bet vėliau geopoetika sėkmingai įsitvirtino. Atsirado stiprus Krymo geopoetų klubas, kurio atstovai teigė, kad žmonija nuo valdžios ambicijų pagaliau pereina prie kūrybos epochos, nuo geopolitikos – prie geopoetikos. Aristotelis poetiką suprato ontologiškai ir epistemologiškai. Pirmuoju atveju poetika apibrėžia tam tikras literatūrines normas, konstantas, antruoju apima tyrinėjimo, analizės, pažinimo klausimus, kuriuos kelia eilėraštis, romanas, drama. Priešdėlis „geo“ nepanaikina poetikos prasmės, atvirkščiai – ją išryškina, apibrėždamas tam tikrą interesų sritį. Susietas su graphein, šis terminas reiškia piešti, vaizduoti Žemę. Geografijos pagrindinis uždavinys nuo Eratosteno ir Strabono laikų – nustatyti priežastis, kodėl tam tikras vietas, kraštovaizdžius, teritorijas, objektus vadiname reikšmingomis vertybėmis, suteikiame jiems išskirtinę prasmę. Geografija XX a. pabaigoje vėl grįžo prie savo etimologinio turinio, suteikdama metodologijos rangą rašymo, pasakojimo strategijoms. Geografiją suvokiant kaip pasaulio įsivaizdavimą, grįžtama prie veiksmažodžio graphein semantinio turinio. Jei geografinė mintis grindžiama vaizduote, vadinasi, kiekvienas žmogus turi tam tikrą geografinę sąmonę. Jeanas Marcas Besse teigė, kad yra dvi geografijos rūšys, ji buvo ir liks dviprasmiškas mokslas.3 Geografija kaip disciplina siekia pavaizduoti Žemės paviršių. Antra šio termino reikšmė yra buvimo erdvėje, mąstymo apie ją būdas, kitaip tariant, „geografinė sąmonė“, pasireiškianti įvairiomis formomis. Būtent intymi sąmonės geografija yra tarsi pasaulio žvalgyba, nes leksemai „geopoetika“ tikrąją prasmę suteikia priešdėlis „geo“. Geopoetika suvokiama kaip teritorinis intelektas, poetinis gebėjimas ryšius su pasauliu, pasitelkiant vaizduotę, plėtoti abiem kryptimis – tiek į išorę, tiek į vidų / save. Geografų požiūris į keliones dvejopas – humboltiškas (geografas Aleksandras Humboldtas išmaišė visą pasaulį) arba riteriškas (Karlas Ritteris buvo sėslus akademinis geografas, Vokietijoje XIX a. įkūręs pirmąją pasaulyje geografijos katedrą). Kelionės – tik vienas iš daugybės tyrimo metodų. Šiais laikais visi gali keliauti. Sakyčiau, geografai turi tam bene mažiausiai finansinių galimybių. Neužmirškime dar vieno svarbaus dalyko – tai tyrimų poligonas, vieta, kurioje konkretus mokslininkas kartais dirba visą gyvenimą. Antai Birutės Galdikas visos kelionės susijusios su Indonezijos orangutanais... Kai geografas sako kičinę frazę, kad mėgsta keliauti, tai panašu į literato pasigyrimą, kad mėgsta skaityti knygas. Kita klišė – verčiau vieną kartą pamatyti negu šimtą kartų išgirsti. Niekada taip nebus, ypač mokykloje, – visada pirmiau išgirstame, perskaitome, įsivaizduojame negu savo akimis išvystame. Čia galima ir „nudegti“. Tokį atvejį mini Rolandas Rastauskas, kai dvi kolegės po vietos „audito“ Švedijoje nusivylė rašytojo pamėgta aplinka.4 Prisimenu mokytojos iš Rytų Lietuvos liudijimą, kaip įspūdingai jos kolegė pasakojusi apie Paryžių, visus jo užkaborius. Po to, kai ten apsilankė, liovėsi apie tai kalbėjusi... Vis mąstau apie ankstesnių kartų geografus, juo labiau kad neseniai paminėjome prof. Alfonso Basalyko 100-metį ir prof. Pauliaus Kavaliausko netektį. Mintyse paklauskime, ar jie geografiją pasirinko dėl kelionių. Klaustuko nededu, nes atsakymas aiškus. O ir pats su tuo susidūriau, kai kolegos geografai svarstydavo, kas pasidarė, kad mokiniai nori stoti į geografiją dėl... turizmo. „Mūsų laikais“ taip nebuvo: mėgom gamtą, tyrinėjom žemėlapius, viliojo pažinimo džiaugsmas, net aistra geografijai. Anot rašytojo Dmitrijaus Bykovo, pasakysiu baisų dalyką: jeigu būtų mano valia, uždrausčiau geografams keliauti, gal tuomet daugiau naudingo nuveiktų... Rolando Rastausko kelionių knygą „Verkianti bronza“ galima laikyti Lietuvos istorija, kaip ją supranta praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje gimusi karta, dar spėjusi sąmoningai dalyvauti visuose lemiamuose istorijos virsmuose. Tekstą priskirčiau postmoderniai geopoezijai. Rastausko estetika, kaip teigia pats autorius, yra tarp grožinės literatūros ir dokumentikos, tarp filosofijos ir publicistikos. Geopoetika irgi tokia – tarp mokslo ir meno. Knygoje vienaip ar kitaip apibūdinamos Atgimimo laikų figūros – nuo Auksės Aukštikalnienės iki Eduardo Vilko (čia pagal abėcėlę). Rašytojas provokatyviai aktualizuoja geopolitinius įvykius. O kokia geopoetinė Rastausko geografija? Įvardija save kaip bastūną be žemėlapio. „Klajonės – tai būdas nužudyti savyje turistą.“5 Pasak Arvydo Šliogerio, bastūnas – geresnis variantas negu turistas.6 Mat sūnus paklydėlis pagaliau sugrįžta į tėvų namus, o bastūnas mintyse, savo dvasioje niekad neišsižada tėvynės. Turistas – svetimkūnis visur, kur nuvyksta. Todėl rašytojas nori nužudyti savyje turistą ir išmesti žemėlapį (nors kitur pripažįsta, kad žemėlapis reikalingas, nes be jo pasiklystama). Pabrėžia sąvoką „asmeninė geografija“. Pirmas su geografija susijęs teiginys, sakyčiau, peržengia politkorektiškumo ribas: „Užpakalis, o ne vaiko ašara, išgelbės pasaulį. Pasturgalis – pasaulio disharmonijos atsvara. Pats Žemės rutulys tampa panašus į...“7 Toliau geografija virsta biografijos, dvasinio gyvenimo dalimi: „Modris (Tenisonas) – vienas iš nedaugelio tikrų džentelmenų, mano sutiktų šitoje geografijoje, kur klausimus „Ar aš bailys? Ar aš kilnus žmogus? Ar aš melagis?“ užduoda sau kokie du iš tūkstančio.“8 Kitoje vietoje Rastauskas pabrėžia: „gaivi infantilumo versmė šitoje geografijoje neišsenkanti!“9 Arba: „Poeto Alleno Ginsbergo kelias, jo sąmonė ir pasąmonės trajektorija nubraižyti ne tik popieriaus lape, bet ir biografijos geografijoje. Galbūt įgimta erdvė (t. y. geografija) pagimdo ne tik ekspresionizmo ar globalizmo troškulį, bet ir į neišvengiamą narcisizmą vedančią megalomaniją.“10 Geografija svarbi ir aprašant ilgą Kumpanosio meilės istoriją. Geografija rašytojui – terpė, kurioje vyksta gyvenimas. Gyvename šitoje geografijoje, o ne „geografinėje aplinkoje“, kaip esame įpratę sakyti, manydami, kad egzistuojame mes ir ji (geografija) su iš to išplaukiančiomis interpretacijomis. Jei gyventume geografijoje, gamtoje, gal ir saugoti jų nereikėtų. Nepaliaujamai formuotųsi palankus tiek mokslinės, tiek meninės minties diskursas, savaip atskleidžiantis santykį su konkrečia vieta, aplinka, erdve (nebūtinai Lietuvoje) ir ten gyvenančiais žmonėmis. Atrodys nekuklu, bet pasakysiu, kad Lietuva galėtų tapti trijų nepriklausomų geo(filo)sofinių santykio su vieta paradigmų-mokyklų jungtimi: topofilijos (Yi-Fu Tuanas), filotopijos (Arvydas Šliogeris) ir metageografijos. Prie kurios iš jų priskirti Rolandą Rastauską? Kol neapsisprendžiau, jam duočiau atskirą viršūnę, o jeigu būčiau literatūrologas ar kultūrologas, pasiūlyčiau kokiam nors doktorantui imtis rašytojo kelionių eseistikos / geopetikos tyrimų. 1 Marszalek, Magdalena, Sasse, Sylvia. Geopoetiken. Geographische Entwürfe in den mittel- und osteuropäischen Literaturen. Berlin: Kadmos. 2010, 7–18. 2 Federico Italiano. „Defining Geopoetics“, TRANS- [Online], 6 | 2008. http://trans.revues.org/299 3 Jean-Marc Besse. Face au monde. Atlas, jardins, géoramas. Paris: Desclée de Brouwer. 2003. 4 Rolandas Rastauskas. „Verkianti bronza“. Vilnius: Apostrofa. 2024. 5 Gediminas Kajėnas. Kelionių eseistikos knygą pristatęs R. Rastauskas: „Klajonės – tai būdas nužudyti savyje turistą.“ https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kelioniu-eseistikos-knyga-pristates-r-rastauskas-klajones-tai-budas-nuzudyti-savyje-turista-286-2197364 6 Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. „Pokalbiai apie esmes“. Vilnius: Tyto alba. 2013, p. 233–237. 7 Rolandas Rastauskas. „Verkianti bronza“, p. 42. 8 Ten pat, p. 97. 9 Ten pat, p. 273. 10 Ten pat, p. 516.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama