Vidas POŠKUS. VAISIAI, VYNAS IR KAVA Vlado Karatajaus paroda 100-osioms gimimo metinėms

Vidas POŠKUS. VAISIAI, VYNAS IR KAVA Vlado Karatajaus paroda 100-osioms gimimo metinėms...Karatajaus paveikslas „Vaisiai, vynas ir kava“, nutapytas 2009 m., yra savotiška jo kūrybos metafora ar simbolis. Šifro raktas ar net ikona (panašiai kaip Nabi grupės „Talismanas“) dėl keleto priežasčių. Visų pirma, pavadinime paminėti trys dalykai ženklina ir esminius žanrus, kurie buvo svarbūs dailininkui. Tai portretas, peizažas ir natiurmortas. Būtent šios trys paveikslų grupės eksponuojamos ir Šiauliuose „Laiptų“ galerijoje. Būtina pabrėžti, kad parodos eksponatus Karatajaus sūnus Romanas atrinko iš šeimos archyvo. Tai lėmė ir visumos charakterį – pristatoma intymesnė, privatesnė, ne tokia oficiali tapyba, kaip sovietmečiu rodyti, leidiniuose publikuoti oficioziniai kūriniai. Žinoma, tapytojas yra visų pirma portretistas. Valstybiniame dailės institute 1952 m. baigęs tapybą (portreto ir figūrinės kompozicijos specializacija), ryškiai ir ilgam įsitvirtino dailės istorijoje, ypač XX a. antrosios pusės viešajame meniniame gyvenime. Neabejotina ir nediskutuotina, kad Karatajus yra psichologinio, nuotaikos portreto meistras. Tačiau tame slypi ir gluminantis paradoksas, nes būtent ši klišė vartojama, kalbant net ir apie oficiozinius (juk tapyti ir leninai, ir brežnevai), užsakomuosius portretus. Beje, psichologiškumo Karatajus neatsisakė ir Nepriklausomybės laikais. Įvairių žinomų kultūros ir meno veikėjų atvaizduose tapytojas ne tik puikiai perteikdavo atpažįstamuosius portretuojamųjų bruožus, charakterius, bet ir nuotaikas, net atmosferą, tvyrojusią per tapymo seansus. Vis dėlto abipusis (užsakovų ir vykdytojo) siekis pavaizduoti viską kuo reprezentatyviau, dvelkia kažkokiu keistu, kartais groteskišku ar net karikatūrišku netikrumu. (Et, oficialusis portretas savąjį „aukso amžių“ Lietuvoje išgyveno XVII amžiuje – vėliau viskas gana sparčiai nyko). Žvelgiant formaliai, redukuojant kompozicijas iki abstrakcijų (o Karatajus to nevengė), dažai išguldyti taikliai, spalvos parinktos ir suderintos tobulai, tačiau patys iškilmingai pozuojantys, oriai žvelgiantys asmenys atrodo kažkokie netikri. Beje, šią dailininko kūrybos ypatybę taikliai apibūdino vienas iš jo studentų Mindaugas Skudutis.1 Atidesniems ir jautresniems kultūros tyrinėtojams (bet ne „juoda-balta“ principu apie sovietmetį postringaujantiems ideologams) šis aspektas turėtų būti labai įdomus ir intriguojantis. Unikalus ir tapybinių Karatajaus portretų korpusas – draugų, bičiulių, artimųjų, pažįstamų atvaizdai. Būtent juos matome ir šioje parodoje. Visų pirma, nėra jokios pompastikos. Antra, koks virtuoziškas komponavimas! Trečia, ketvirta, penkta ir taip toliau: nuotaika, potėpiai, spalvos, viso to sąryšiai ir dermė. Parodoje (o ir šiaip) tas ypač atsiskleidžia pačių svarbiausių žmonių – dukros Viktorijos ir sūnaus Romo portretuose. Kitam „blokui“ atstovauja buvusiųjų ar tuometinių jo studentų – Vinco Kisarausko, Algimanto Kuro, Algimanto Švėgždos – atvaizdai. Negali nežavėti eksperimentiniai žaidimai, tiesiog vizualinės manipuliacijos paties banaliausio formato – kvadrato – tema, arba drąsūs komponavimo principai. Pavyzdžiui, visiškai nekonvencionaliai, nešabloniškai Rūpintojėlio poza „pasodinamas“ į kairį drobės kraštą mąsliai žvelgiantis personažas (1967). „Amžininkas“ (toks pavadinimas) – tapybą Dailės institute dar tik baigiantis Švėgžda. Negali nedaryti įspūdžio etiudinis, beje, dar gaivališkesnis, 1963-iaisiais sukurtas antrakursio ar trečiakursio, būsimojo lietuvių fotorealizmo smogiamosios jėgos atstovo portretas, drąsus, tiesiog laukinis, egzistenciškai rėkiantis. Nežinočiau net su kuo lyginti būtų korektiškiau – Karatajaus laikais legenda tapusiu Ernstu Ludwigu Kirchneriu ar savo žvaigždžių valandomis besimėgavusiu Francis’u Baconu. Tiesiog šis opusas veikia kaip patvirtinimas, kad net už uniformų, statusų slypi jautrios sielos, ypač jeigu kalbama apie menininkus. Nesiplėtodamas pridursiu, kad Karatajus darbavosi (ir žengė karjeros laiptais) anuomet gana „užkalkėjusioje“ įstaigoje – Dailės institute... Lygiai tokie patys jautriai gaivališki yra dukros ir sūnaus portretai. Viena vertus, jie „užtepti“ (vartojant tapytojų žargono žodį) labai laisvai, tačiau yra nepaprastai tikslūs, taiklūs. Būtent šie kūriniai įrodo, kad apibūdinimas „nuotaikos / psichologinis portretas“ yra ne iš piršto laužtas. Tapant pačius brangiausius žmones juntamas kiekvienas emocinis pustonis. Skambės patetiškai, tačiau būtent šiuos kūrinius laikau Karatajaus kūrybos viršūnėmis. Tokių yra ne vienas. Žinoma, pradėti šį sąrašą galima nuo dukros Viktorijos portreto (1971), jau tapusio chrestomatiniu (parodoje nerodomas). Tiesiog semantiniu ženklu yra tapusi charakteringa jos poza. Tas nepakartojamas, tvirtai suręstas figūros palinkimas asocijuojasi su Memnono kolosais. Kompozicijoje su sūnumi (1989) akivaizdus fono kaip psichologinės būsenos kamertono vaidmuo – tiesiog gaudomi nuotaikų niuansai, patys subtiliausi dvasiniai virptelėjimai. (Beje, lyg laiko ženklas ar net portretuojamojo porininkas atvaizduose šmėžuoja Valerijos Cukermanienės 1964 m. suprojektuotas krėslas.) Literatūroje panašius jauno žmogaus portretus apsakymuose piešė Leonidas Jacinevičius. Tai ne konkretaus žmogaus, o visos generacijos fiksacija. Lygiai tokiu pat laisvu, nepompastišku stiliumi tapytojas pavaizdavo savo kolegas dailininkus – Konstantiną Bogdaną, Joną Čeponį, Kazimierą Morkūną, Algirdą Petrulį, Aloyzą Stasiulevičių, Algimantą Stoškų... Bet grįžkime prie „Vaisių, vyno ir kavos“. Nesvarbu, ką tapė Karatajus – Aukštaitijos ar Dzūkijos peizažus, natiurmortus su saulėgrąžomis ar bijūnais – net ir tai jis struktūriškai traktavo kaip savotiškus gyvosios-negyvosios gamtos portretus. Galbūt galima kalbėti apie panteistinę dailininko pasaulėžiūrą, bet ar šiais laikais tai nebus pernelyg tiesmuka ir naivu? Labiausiai pavykusiuose tapiniuose įžvelgiu koloristinį džiazą – improvizaciją kaip esminę tapymo alla prima sąlygą. „Vaisiai, vynas ir kava“ gal ir nėra koks nors programinis ar manifestuojantis kūrinys, tačiau jame (ypač pavadinime) akumuliuojama visa kūrybos esmė. Nes Vlado Karatajaus paveiksluose esama ir vaisių gaivumo, ir vyno svaigulio, ir kofeino energijos. Tik reikia gebėti tą pajusti. Tiesiog į Karatajų reikia žiūrėti kitaip, atmetant stereotipus ir išankstinius nusistatymus. Apie tai ir yra ši, jubiliejinė, šimtosioms dailininko gimimo metinėms skirta paroda. P. S. Prisipažinsiu (atleiskite už atvirumą), kad niekada nebuvau didelis Karatajaus kūrybos gerbėjas. Kadaise išgąsdino nedidelė knygelė „Tapybos technika“, pasirodžiusi 1967 m. Ją perskaitęs supratau, kad tapyba yra ne savaitgalio hobis, bet rimtas užsiėmimas. O tai iškart nupurto. Panašiai kūrybos suvokimui trukdo ir mokykliniai „prakeiksmai“, nes ilgos, sistemingos, bet visiškai šabloninės klasikų analizės veikia kaip pačios geriausios antimotyvacijos. Menininkams trukdo ir oficialūs postai, pareigos, net pedagoginė veikla. Bet ši paroda privertė mane galvoti kitaip – tiesiog susipažinti su gyvu, tikru Karatajumi be jokių oficiozinių apnašų. Juk tam ir rengiamos parodos. Argi ne? 1 M. Skudutis, „Vladas Karatajus (1925–2014), mano mokytojas“, Literatūra ir menas. 2014-05-02, nr. 18 (3472), prieiga internete – https://literaturairmenas.lt/daile/mindaugas-skudutis-vladas-karatajus-1925-2014-mano-mokytojas.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama