Laura ŠIMKUTĖ FORMOJE ĮSTRIGUSI NUOBODULIO ESTETIKA „Fermentacija“ pagal Antaną Obcarską

Laura ŠIMKUTĖ FORMOJE ĮSTRIGUSI NUOBODULIO ESTETIKA „Fermentacija“ pagal Antaną Obcarską...Šiuolaikinis teatras į viską žiūri pernelyg rimtai – bent jau tokią nuomonę galima susidaryti, apžvelgus, kaip ir kokiomis temomis kalbama. Čia vyrauja gyvenimiškos dramos, tragedijos, skaudžios patirtys, sudėtingi pasirinkimai… Šioks toks komiškumo ir absurdo krislas pasitaiko tik retkarčiais. Gebėjimas ironiškai pažvelgti į save, o dar perteikti tą ironiją kokybiškai, išvis retenybė, nors pažvelgti į veidrodį ir pasijuokti iš savo ydų, labai praverstų. Jau atrodė, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje tokio spektaklio potencialas virte užvirė („Fermentacijos“ kontekste gal derėtų sakyti rūgte užrūgo). Bet niekaip neišsifermentavo, kaip ir scenos centre nesėkmingai rauginami kopūstai. Šiems pritrūko bakterijų, bet kas nutiko spektakliui? Antano Obcarsko režisuojama „Fermentacija“ pagal Lauryno Adomaičio pjesę nuo pat pradžių kėlė nemenkus lūkesčius. Į Didžiąją LNDT salę, kurioje premjerų dabar pasitaiko nedaug, nes dažniausiai jos vyksta Naujojoje salėje, išėjo aktorių „žvaigždynas“ – Giedrius Savickas, Martynas Nedzinskas, Vaiva Mainelytė, naujuose spektakliuose matoma jau retokai. Gundė muzika ir spalvų gama, sužadinančios 9-ojo dešimtmečio nostalgiją (net socialiniuose tinkluose pristatytas visas muzikinis klipas, dvelkiantis ano meto muzikos dvasia, vaizdas pablukintas taip, kad atrodo net švytintis, bet granuliuotas lyg videojuosta, o spalvos primena neonines pasteles). Kad teatras rimtai vertina spektaklio gyvavimą už scenos ribų ir nevengia tam pasitelkti įdomesnių būdų, – sveikintina, nes tai padeda neįstrigti kažkur praeityje. Tačiau kelia ir papildomus lūkesčius, kuriuos reikia išpildyti, kad viskas tarpusavyje derėtų. Deja, šios viltys taip ir liko rūgti kaip tie kopūstai statinėje. Turėjęs intelektualaus žaidimo, atmiešto nuobodulio estetika, potencialą, spektaklis galiausiai tapo savo sukeltų lūkesčių ir įvaizdžio priešingybe, nes forma nustelbė turinį. Atrodo, kūrėjai, bandydami ironiškai pažvelgti į galimai perdėtą, kaip teigia interneto folkloras, leftizmą bei hipsterių gyvensenos ypatumus (kai pasaulis nuobodžiai apribojamas rankų darbo gėrimais, sūriais, fermentuotais kimči ar kitais daržovių patiekalais, raugo duona, už kurią ryžtamasi suploti nors ir 20 eurų), patys įstrigo savo pinklėse ir tokį pasaulį tiesiog atvaizdavo, užuot jį pastatę prieš absurdo ir hiperbolės veidrodį. Tai gana ironiška, nors patys kūrėjai to, regis, net nepastebėjo. Spektaklis pradedamas fermentuotų kopūstų recepto demonstravimu. Savicko personažas Danilas, kuriam priklauso raugyklėlė, tuo lyg užduoda toną, kad bus pašiepiamas hipsterių gyvenimo būdas – lėtas, perdėtai sureikšmintas, dievinantis jau minėtus ant bangos esančius produktus. Tačiau ilgainiui apima įtarimas, kad tas šlakelis absurdo atsiranda ne iš režisieriaus pastangų, bet iš aktorių vaidybos – lyg jie bandytų paspalvinti režisūrą, kad suteiktų žiūrovams atitinkamą tonusą. Stipriausiai tą rodo Savicko ir Nedzinsko sceninė laikysena. Abu vaidina, atrodytų, visai kitą kūrinį, negu sumanyta Obcarsko, tas kitoniškumas ir padeda išlaikyti publikos dėmesį, leidžia pasijuokti iš to, kas vyksta prieš akis. Abu jie – ir Savicko raugyklėlės savininkas, ir Nedzinsko iš gatvės atėjęs benamis (?) – į savo vaidmenis žiūri, atrodo, per brechtišką atstumą. Spektaklio pradžia duoda toną pasakojimui apie žmones, kuriems patinka išskirtinai kokybiški daiktai, gyvenimo malonumai, jie tuo mėgaujasi, pasinėrę į lėtą rutinos tėkmę. Spektaklis savo greičiu nuobodžiai susilygina su tikrove, tampa net lėtesnis už ją. Laikas vienu metu ir teka, ir genda, lyg būtų užakęs, tiesiog tįsta iš nuobodulio. Bet ši nuobodulio estetika galiausiai tampa savo pačios antiteze, kai, besikeičiant scenoms, mirguliuoja šviesos, išnyra nuostabios videoprojekcijos, šaltai skamba sintezatorių muzika. Lyg forma bandytų nurungti turinį. Nuobodulys taip užliejamas vizualiniais ir garsiniais triukšmais, kad nebetenka prasmės. O čia dar suskamba ir protestuojančių bakterijų tema – lyg kūrinio estetika sakytų, kad žmonių kuriamas visokeriopas triukšmas nuskandina bet kokį protesto balsą. Bakterijų nepasitenkinimo irgi niekas negirdi, išskyrus Savicko Danilą, juk patogiai gyvenanti visuomenės dalis realybėje irgi linkusi negirdėti marginalizuotų bendruomenių. Gal tikisi, kad tos problemos pačios išsispręs ir nesujauks taip gražiai sustyguoto gyvenimo. „Fermentacijoje“ tai, kas galėtų tapti tylaus egzistencinio nerimo išraiška (nes tas nuobodulys irgi neatsiranda iš niekur), paverčiama tokiu estetiniu marmeladu, kad vietomis primena klube vykstantį vakarėlį – dūmai, šviesos, siautulys. Keistokai pavaizduota biologė Fatima – Vaidilės Juozaitytės personažas vienaplanis, stereotipiškas, plokščias (čia turiu omenyje būtent turinį, nes aktorė stengiasi išspausti geriausia, ką gali). Akivaizdu, kad rašyta, žvelgiant per vyrišką prizmę. Išsilavinusi, todėl, žinoma, nepriklausoma, tačiau ištirpstanti dėl vieno kito gražesnio žodžio, kurį Nedzinsko personažas, ištaria kažkur tarp gėlių, parodoje. Be to, jaučiasi užguita vyriškių ir jų demonstruojamos galios – Fatimos vardu jie perduoda nelegalias siuntas (įdomus sprendimas spektaklyje padaryti minimalistinę „Baltojo katino svetainę“ su prekių ženklais). Vyriškiai aiškina, kokia ji emocionali ir kaip nieko nesupranta. Nes jie, be abejo, viską ir gali, ir tikrai supranta, nors patys galiausiai lyg išprotėję sulenda į… sūrį. Atrodo, „Fermentacijoje“ moteris yra tiesiog idėja, įstrigusi mizoginijos pinklėse. O gal čia kaip tik sumanymas parodyti, kas išdarinėjama iš galios pozicijų? Atrodo, „Fermentacija“ tapo savo pačios įkaite – gal dėl pernelyg didelių ambicijų, gal dėl turinio stokos. O pavykti galėjo, jei mažiau dėmesio būtų skirta formos blizginimui, daugiau pačiam turiniui. Šiuolaikiniame triukšme tyla kartais nepakenkia. Ir vizualinė, ir žodinė.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama