Tomasz DOMAGAŁA. SUVAIDINK TAI DAR KARTĄ, VIENA PATI Annos Smolar spektaklis „Paukščiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2)

Tomasz DOMAGAŁA. SUVAIDINK TAI DAR KARTĄ, VIENA PATI Annos Smolar spektaklis „Paukščiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2)...Šiuo požiūriu sukrečia žodžiai, kad geriausia rėkti, užsidengus veidą, nes aišku, kad kalbama ne apie paukščius. Žvelgiant iš šios perspektyvos, keičiasi ir scenos palėpėje, kai Tippi ginasi nuo antpuolio, arba telefono būdelėje, kai užpuolama gatvėje, prasmė. Iš esmės tai reiškia, kad smurtas filmuojant kartojasi, nes aktorė, vaidinanti be dublerių, turi nuolat grįžti prie savo trauminės patirties. O mes, žiūrovai, irgi visuomenės dalis, elgiamės kaip vaikai – einame ten, kur mus veda, reikia tik parinkti tinkamą strategiją. Spektaklis tinkamai sustyguotas, labai įdomi Gańczarczyk adaptacija, parašyta kartu su režisiere, – tai buvo gera pradžia. Be to, spektaklis nebanalus, nes (mano nuomone) pagrįstas elementais, kurie paprastai teatre atlieka iliustruojančią, naratyvą papildančią ir (arba) sensualumo aplinkai suteikiančią funkciją. O čia jie tampa spektaklio veikėjais, atlieka netgi pagrindinius vaidmenis. Turiu omenyje Sakowicziaus choreografiją ir išskirtinę Duszyńskio muziką. Pirmoji sustiprina Smolar dvigubo naratyvo koncepciją. Idėja pradėti spektaklį nuo užpuolimo, kuris palieka ypač gilų pėdsaką kūno atmintyje, yra labai svarbi – Sakowicziui ir Smolar itin rūpi kuo aiškiau tą išreikšti, paverčiant visos istorijos pagrindu. Manyčiau, atsisakius teksto, aktoriams vaidinant be žodžių, pasakojimas būtų ne tik suprantamas, bet gal net labiau sukrečiantis, prilygstantis finalinei scenai, kai Tippi kūno judesiais parodo, „kaip tas vyko“. Filmo „Paukščiai“ muzikai skirtas net spektaklio epizodas, kai montažo režisierius tariasi su kompozitoriumi dėl muzikos palėpėje vyksiančiai scenai – ji turėtų būti paprasta ir dramatiška, iliustruojanti tai, ką matome, manipuliuojanti emocijomis. Manau, Duszyńskis jomis irgi manipuliuoja (kitaip perteikti muziką filme ar teatre kažin ar įmanoma). Tačiau jis tą daro taip, kad skambesį susietų su herojės būsenomis. Garso peizažas spektaklyje „Paukščiai“ tarsi siekia perteikti, kas vyksta Tippi galvoje, gal todėl iki šiol negaliu to pamiršti. Kaip ir tam tikrų vaizdų, kurių centre visada yra ji. Spektaklio aktoriai ne tik gerai vaidina – jie pirmiausia sukuria bendruomenę, o kai pasirodo auka, sutartinai ją „užpuola“. Kad viskas neatrodytų pernelyg paprasta, kiekvienas nuolat pereina į kitą barikadų pusę, tarsi tų žmonių, kuriuos vaizduoja, likimo esmė – įtaigiai sklandi transformacija, gebėjimas lengvai, net natūraliai iš kankintojo virsti auka ir atvirkščiai. Be visiško aktorių paklusimo scenos tvarkai, griežtai laikantis numatyto ritmo, kai reikia tai įsitraukti, tai nusišalinti, spektaklis nebūtų pavykęs. Bravo, Auguste Pociūte, Rasa Samuolyte, Nele Savičenko, Ryti Saladžiau, Gediminai Rimeika, – puikus darbas! Jei ieškočiau, prie ko prikibti, tai būtų visumos dramaturgija – išėjęs iš teatro, pasigedau bendros kūrinio struktūros, o tas man labai retai užkliūva. Todėl paprašiau Igos Gańczarczyk, kad leistų perskaityti adaptacijos tekstą, bet jame struktūra visiškai akivaizdi, tad iki šiol svarstau, kodėl spektaklyje ji išnyko. Pirma priežastis, kuri ateina į galvą, yra ta, kad visi scenos įvykiai režisierei vienodai svarbūs, ji traktuoja juos kruopščiai, su tokiu pačiu įsitraukimu, naudodama visas turimas priemones. Jei veiksmai būtų šiek tiek įvairesni, nustatant reikšmių hierarchiją, spektaklis įgautų daugiau sodrumo, intensyvumo, jį būtų lengviau žiūrėti. Lietuvoje Anna Smolar pastatė spektaklį, labai primenantį jau minėtą „Melodramą“, turint omenyje visų pirma formą, nors manau, kad čia ji šiek tiek geriau išplėtota. Jeigu spektaklis „Paukščiai“ būtų pastatytas kuriame nors Lenkijos teatre, tikriausiai priekaištaučiau, kad režisierė kartojasi... Lietuvoje, dėl įvairių priežasčių gerokai giliau įklimpusioje postsovietiniame mentalitete ir kultūroje, garbinančioje menininko kelią per aspera ad astra, „Paukščiai“ nuskamba kaip ypač svarbus pareiškimas, padarytas svarbiausiame Lietuvos teatre. Premjeros žiūrovai, tarp kurių buvo daug įvairių meno sričių atstovų, reagavo šaltokai – gal publikai spektaklis tiesiog nepatiko? Tačiau man asmeniškai norėtųsi tikėti, kad vis dar gerai veikiantys garsieji Shakespeare’o pelėkautai įstengia sumedžioti ne vien smulkius graužikus, bet ir senus riebius katinus. Iš lenkų k. vertė Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama