Tomasz DOMAGAŁA. SUVAIDINK TAI DAR KARTĄ, VIENA PATI Annos Smolar spektaklis „Paukščiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (1)

Tomasz DOMAGAŁA. SUVAIDINK TAI DAR KARTĄ, VIENA PATI Annos Smolar spektaklis „Paukščiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (1)...Argi jų labiau turėtume gailėtis nei vilkų? Kokį dar piktesnį priešą galėtume nubausti? Aristofanas. „Paukščiai“ V os įėję į žiūrovų salę, atsiduriame Hitchcocko filmo „Paukščiai“ aplinkoje, bet ne pirmojoje dalyje, pasakojančioje apie pagrindinės herojės Melanės Daniels susižavėjimą gražuoliu Miču Breneriu, o antrojoje, kuri ir yra tikroji siaubo erdvė, kai ramų miestelį, vadinamą Bodegos įlanka, esantį už keliasdešimties kilometrų į šiaurę nuo San Francisko, užpuola tūkstančiai agresyvių paukščių. Taip manyti galėtų bent jau tie, kurie matė filmą, nes dešinėje scenos pusėje stovi išlankstyta metalinė konstrukcija, panaši į kiemo karstynę, ant kurios, žinoma, neleidžiama kabinti ir dulkinti kilimų, tačiau galima sėdėti ar atlikti įvairiausius akrobatinius triukus. Hitchcoco filme panaši karstynė įrengta prie miestelio mokyklos, kurią lanko vietiniai vaikai, tarp jų ir Mičo paauglė sesuo Ketė. Kai viename iš epizodų Melanė atvyksta pasiimti mergaitės – to paprašė jos motina, išgąsdinta paukščių antpuolio draugų fermoje, – vyksta dainavimo pamoka. Supratusi, kad reikės palaukti, atsisėda ant suoliuko, prisidega cigaretę, o kai baigia rūkyti, ant karstynės jau būriuojasi dešimtys paukščių, kurie, esame tikri, ruošiasi užpulti mokyklą. Melanė nuskuba į klasę ir kartu su mokytoja bando išvesti vaikus. Planas pavyksta tik pusiau, nes paukščiai užpuola bėgančiuosius. Šį filmo epizodą taip detaliai aprašiau todėl, kad juo prasideda ir Annos Smolar spektaklis, tiesa, ant karstynės nutupia ne paukščiai, o susėda visi penki spektaklyje vaidinantys aktoriai. Puiki choreografinė Pawelo Sakowicziaus kompozicija, suderinta su nerimą keliančia Jano Duszyńskio muzika, greitai sukuria įtampos ir pavojaus atmosferą, kurią dar labiau sustiprina lėtai, mechaniškai savo trajektorijomis judantys aktoriai. Kaip ir Hitchcocko filme, iškart pajuntame, kad šie „paukščiai“ kažką neišvengiamai užpuls. Taip ir atsitinka, bet antpuolio auka tampa ne vaikai, ne mokytoja, nes jų spektaklyje nėra. Viena „paukštė“ atsiskiria, išeina iš scenos, bet netrukus pasirodo ekrane – tai Hitchcocko filmavime dalyvaujančių aktorių persirengimo kambarys. Užsidėjusi blondinės peruką, persikūnija į Tippi Hedren, atlikusią Melanės Daniels vaidmenį. Spektaklio „paukščiai“ atakuos pagrindinę filmo „Paukščiai“ heroję ir ją suvaidinusią aktorę. Taip Igos Gańczarczyk (adaptacijos bendraautorės, dramaturgės) ir Annos Smolar (režisierės) pasakojama istorija skyla į du persidengiančius siužetus – originalųjį, pasiskolintą iš Hitchcocko filmo scenarijaus, ir iki šiol mažai žinotą, atveriantį darbo su garsiuoju režisieriumi užkulisius (jo metodai turėjo trūkumų beveik visose srityse, ypač jaunų, gražių moterų atžvilgiu). Tippi Hedren viešai apie tai prabilo palyginti neseniai, kai pagaliau įgavo drąsos išsipasakoti [knyga Tippi: A Memoir išleista 2016 m., – vertėjos pastaba]. Įdomu, kad abu spektaklio naratyvai puikiai susipina tarpusavyje, o įtaigiausi epizodai tie, kurie persidengia tarpusavyje, netiesiogiai išryškindami vienas kitą. Jau minėta scena su paukščiais ant karstynės ir yra toks pavyzdys – visi scenoje esantys atlikėjai rengiasi išpuoliui, bet netikėtai vienas iš jų tampa auka. Tai atsitinka būtent tą akimirką, kai jauna moteris užsideda šviesų peruką ir pavirsta šiek tiek sutrikusia filmo aktore. Režisierė Smolar iškart aiškiai nustato pasakojimo išeities tašką. Jos spektaklis ne apie paukščius, puolančius heroję, o apie visuomenę, nepakančią jaunoms, gražioms moterims, kurios nežinia kodėl daug ką nuteikia elgtis agresyviai. Tai ir trumpesnė istorija apie jauną aktorę, kuri, gavusi vaidmenį pas garsų režisierių, džiaugiasi, kaip jai pasisekė. Galiausiai paaiškėja, kad filmavimo aikštelės „ponas dievas“ nori ją „pasigauti“, o tai sukelia skausmą, trauminę patirtį, su kuria neįmanoma susitaikyti visą gyvenimą. Geras sumanymas, sustiprinantis spektaklio koncepciją, yra paukščio Badžio linija. Esą Badis specialiai dresuotas, kad būtų agresyvus, tačiau Tippi akivaizdoje jis elgiasi švelniai, sakyčiau, net spinduliuoja meile. Taigi ne paukščiai, o žmonės žmonėms griauna gyvenimą. Kaip „Melodramoje“ [Smolar 2023 m. spektaklis Varšuvos teatre Powszechy, – vertėjos pastaba], taip ir „Paukščiuose“ kiekvienas aktorius / aktorė, remdamasi Berto Hellingerio metodika apie tarpusavio konsteliaciją, turi galimybę įsikūnyti ir į Tippi, ir į jos daugiau ar mažiau aktyvius skriaudikus. Kadangi dėl tokio sprendimo sunku scenoje Tippi atskirti nuo Melanės, o spektaklio esmę sudaro susipynusios jų tapatybės, nuspręsta pabrėžti abiejų susiliejimą. Puikiai pavyko tą padaryti vadinamojoje palėpės scenoje. Pagal originalią filmo versiją paukščių pulkai atakuoja Mičo namą, kuriame kartu su juo yra Melanė, jo motina ir sesuo. Kai paukščiai nuskrenda – bent jau taip atrodo – mergina užlipa į palėpę, nors iš tikrųjų neaišku, kodėl ji tą daro. Ten priskridusių paukščių gausybė iškart vargšę užpuola. Filme ši scena tęsiasi kelias minutes, bet iš tikrosios Tippi Hedren pasakojimo žinome, kad per šių epizodų filmavimą ji patyrė sunkius sužalojimus, nes Hitchcockas sąmoningai naudojo ne mechaninius paukščius, kaip buvo planuota, o tikrus, išmokytus kapote užkapoti. Taigi scena palėpėje yra tikra iki skausmo tiesiogine šio žodžio prasme. Smolar spektaklyje sukurtas žiaurios paukščių atakos variantas hipnotizuoja, o tai didžiulis choreografo Sakowicziaus ir Tippi vaidmenį atliekančios Rasos Samuolytės nuopelnas. Tačiau dar svarbiau, kas vyksta po to, kai filmavimo aikštelę tvarkantys asistentai valo kraujo pėdsakus, dirbtinius ir tikrus. Vienas prisipažįsta, kad jam bjauru matyti kraują, bet kaip atpažinti, kuris iš jų tikras? Tai turbūt vienas iš svarbiausių klausimų, kurį turėtų užduoti sau šiuolaikiniai žiūrovai, jeigu garbingas kūrybos procesas jiems toks pat svarbus kaip jo rezultatas. Nors iš kūrybos vaisių sunku atpažinti, ar obuolys neužnuodytas kam nors padaryta skriauda, ir ne dėl objektyvių priežasčių, nes tai tyčiniai bendrakūrėjų, ypač ant aukštesnio hierarchijos laiptelio stovinčių asmenų veiksmai. O ką daryti dar nemalonesnėje situacijoje, kai filmo siužetas ir jo kūrimo procesas yra aiškiai intervencinis kitų žmonių atžvilgiu? Kaip tada atpažinti, kuris kraujas tikras? Vien sudėtingi klausimai be jokio atsakymo. Kalbant apie žiūrovus, svarbu paminėti simbolinį jų dalyvavimą spektaklio struktūroje. Grįžkime prie jau minėtos scenos mokykloje, kai Melanė atvyksta pasiimti Mičo sesers, – čia Smolar pakartoja triuką, kuriuo filme naudojosi mokytoja, kad išvestų vaikus, nesukeldama panikos. Tiesiog paprašė mokinių parodyti Melanei, kaip evakuotis iš mokyklos nenumatytais atvejais, juk neseniai to mokėsi. Spektaklyje vaikų vaidmenis atlieka žiūrovai, prieš tai pamokomi tinkamai reaguoti į paukščių atakas. Mokymus veda režisieriaus asistentas, jam padeda Tippi, patardama saugoti veidą ir garsiai rėkti. Per premjerą bent jau dalis žiūrovų išdrįso surikti, taigi tam tikras efektas buvo pasiektas. Tačiau šių mokymų atspalvis šiek tiek ironiškas – organizuojame instruktažus, pratybas, nuolat kalbame, kaip užtikrinti moterų, gėjų, šunų ar dviračių savininkų gerovę, tačiau sisteminis smurtas prieš aukas vis tiek nesiliauja, nevaržomai liejasi vis greitesne ir stipresne srove.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama