Vidas POŠKUS. METAFIZINIS DŽIAZAS? PSICHOANALITINIS BLIUZAS?

Vidas POŠKUS. METAFIZINIS DŽIAZAS? PSICHOANALITINIS BLIUZAS?...Vidas POŠKUS METAFIZINIS DŽIAZAS? PSICHOANALITINIS BLIUZAS? Danieliaus Rusio paroda VDA ekspozicijų erdvėje „Kreatoriumas / meno krosny“ P asitaiko, kai vienas eini tamsią, šaltą, nejaukią pavakarę (nors gali būti ir atvirkščiai – plieskia saulė, pavasaris su masiniais pasivaikščiojimais) ir kokiame nors apleistame skersgatvyje (gali būti ir atbulai – šurmulingoje aikštėje, agoroje, forume) netikėtai išgirsti keleto stygų instrumentu grojantį džiazo, bliuzo, rokenrolo muzikantą. Nusivalkiojusį, palūžusį, bet neabejotinai tikrą. Atrodantį fantasmagoriškai skersgatvio vienatvėje ar aikštės bruzdesyje. Jo vienatvės niekas negirdi. Minioje klausytojas yra tik jis pats... Bet švebeldžiuodamas, kimdamas vis tiek atkakliai ir aistringai žaidžia garsais. Toks yra ir Danielius Rusys „Kreatoriume“. Tai skamba tarsi bliuzas arba atvirkščiai – tokia laikysena atrodo pretenzinga kaip ir pasakymas, kad Danieliaus, intelektualaus menininko erudito, asmenybė remiasi daugybe iki banalumo nuvalkiotų tiesų. Nuo Sokrato / Platono dialogų iki Nietzsche’s lūpomis ištartų Zaratustros teiginių. Tačiau vadovėlines klišes šis autorius perteikia per patyriminį savo paties filtrą. Lyg tikrasis Zoroastras, deginantis tiesą (kaip auką) per apeigas, skirtas Saulei. Vizualusis Rusio atspirties taškas yra metafizinė tapyba a là de Chirico. Jo nutapytose šešėliuotose gatvėse, saulės išdegintose aikštėse ir bulvaruose tvinkčioja tas pats ilgesys, atmieštas rezignacija bei nerimu. Mėgstamas personažas – skeletas ar tiesiog kaukolė – sklendžia danguje lyg niekuomet neužmiegantis mirties angelas, nusileidžiantis žemėn, kad pagriebtų eilinę auką. Danielius nebijo būti nepopuliarus ne tik imituodamas, kartodamas tarsi jau matytus vaizdus, kompozicinius sprendimus, bet ir nepaisydamas, kad tokia tapyba šiais laikais tarsi nemadinga, neaktuali, net beprasmiška. Turbūt panašiai atsibodęs, tiksliau tariant, atrodo „netikslingas“, kokio nors antikinio mąstytojo citavimas ar minėtas rečitavimas apleistame mieste... Pats Danielius mėgsta metafizikos ir psichoanalizės terminus. Man regis, taip yra todėl, kad realybė jam yra sapnų tikrovė. Čia sapnuojama plačiai atmerktomis akimis, į pasaulį žvelgiama, apėmus somnambuliškai būsenai. Menininkas mėgsta kartoti terminą lydymas (fusion). Tai sąvoka, reiškianti didelių įmonių jungtį (ekonomikoje), morfemų susiliejimą (lingvistikoje), atomų branduolių sąlają (fizikoje), koaliciją (politikoje), tačiau jis labiau kliaujasi Milesu Davisu, kuris „fuzija“ laikė grojančiojo sąlytį su intuityviai suvokiama aplinka. Žiūrint į Rusio paveikslus, akivaizdu, kad jis dairosi po savo sąmonės labirintus, pasąmonės užkaborius, tapydamas juos, susilieja su sapnuojamais fenomenais. Todėl sąmoningai, programiškai ir konceptualiai nesiekia jokio tariamo aktualumo. Danieliaus Rusio kūrybą galima išpreparuoti, tapybos sluoksnį atskiriant nuo pieštinio. Nesvarbu, kad figūros (daugiausia žmonių) šratinukais piešiamos ant baltai gruntuotos drobės. Šiuose paveiksluose dėmesys sutelkiamas į moterų kūnus, įvairiais rakursais (tarsi kortos tarp įgudusio lošėjo pirštų) vartomus erdvėje, tiesiog spengiančioje dėl savo tuštumos. Menininkas čia džiazuoja, o tapybinės raudono, mėlyno kolorito drobės (tad žodinės asociacijos čia neatsitiktinės) labiau primena bliuzą, tik vietoj dvylikos muzikinės-harmoninės struktūros taktų kaip instrumentas naudojama geometrinė perspektyva. Jeigu Danielius netapytų, galėtų groti ūdu (tai Artimųjų Rytų skambinamasis chordofonas, europietiškos liutnios pirmtakas). Būtina sąlyga, kad įveiktų ribą tarp fizikos ir metafizikos, sąmonės ir pasąmonės, galutinai įžengdamas į savo nutapytus miestus, gatves ir aikštes.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama