Ignas KAZAKEVIČIUS. SVAJONĖ IR PAULIUS STANIKAI – GYVENIMO IR MENO ALCHEMIJA (2)

Ignas KAZAKEVIČIUS. SVAJONĖ IR PAULIUS STANIKAI – GYVENIMO IR MENO ALCHEMIJA (2)...Jums erdvė niekada nėra tik fonas, tampa aktyvia proceso dalyve, dažnai transformuojate ją iki neatpažįstamumo. Kaip erdvės specifika veikia jūsų kūrybinius sprendimus? Ar skirtingi kontekstai – nuo galerijos iki buitinės ar institucinės aplinkos – provokuoja kurti kitaip? Kaip jums sekėsi Lietuvos ambasadoje Paryžiuje, juk tai formali, uždara erdvė, neturinti ekspozicinio statuso. Ar sunku buvo paversti ją instaliacijos dalimi? Esame pripratę kurti vietose, kur kiti greičiausiai net nenorėtų dirbti. Tokie iššūkiai mums – profesinis stimulas, nes didina gebėjimą įveikti save. Patekus į erdvę, kuri atrodo antimeniška, net priešiška kūrybai – pavyzdžiui, loftas, rūsys, apleistas fabrikas, – iškart apima noras tokias vietas perkurti, metaforizuoti, suteikti joms kitą turinį, net jeigu tai reikalauja daug fizinio darbo ar improvizacijos. Viena įsimintiniausių mūsų patirčių – projektas, 1999 m. surengtas Vilniuje, Geležinkelininkų kultūros rūmuose, klube „Kablys“. Pastatas buvo visiškai apleistas. Mes eksperimentavome, įvaldėme visas erdves, kūrėme instaliacijas, galiausiai pakeitėme tos vietos atmosferą. Įprastose galerijose tą padaryti gerokai sunkiau, jos tarsi jau turi savo estetiką, kuri ne visada įkvepia. Projektas ambasadoje buvo didelis iššūkis, nes reikėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp instaliacijos kūrimo ir tos erdvės reprezentacinės funkcijos. Salės dekoruotos Odilono Redono ir Maurice’o Denis freskomis, kurios mus įkvėpė, tačiau teko užtemdyti langus, statyti papildomas sienas, išnešti lietuviškus kilimus. Šie techniniai sprendimai koregavo pirminius planus. Tačiau, kaip neretai nutinka, būtent techniniai apribojimai nukreipė sumanymą kita linkme – vėl laimėjo estetika. Į ambasadą ne kiekvienas žiūrovas patenka, kada panorėjęs. Kaip toks kontekstas dera su jūsų kūrybos principais ir šiuolaikinės visuomenės kontekstu? Ambasada nėra meno institucija – tai visiškai kitokio pobūdžio aplinka su savomis taisyklėmis ir apribojimais. Žiūrovai turėjo registruotis iš anksto, pateikti dokumentus, todėl parodos lankymas įgavo beveik protokolinį atspalvį. Mums, įpratusiems prie visiškos kūrybinės laisvės, tai buvo nemenkas išbandymas. Vis dėlto, kaip neretai nutinka, būtent apribojimai paskatino ieškoti naujų sprendimų. Galiausiai tą laisvę sau susikūrėme – teko derėtis, prisitaikyti prie „institucinio faktoriaus“, tačiau ribos padėjo praplėsti kūrybos galimybes. Nesisteminiai kūrybos vienetai Šio dueto kūryba – tarytum filmo apie egzistencines patirtis stopkadrai, pasitelkiant vis kitą mediją (skulptūra, keramika, tapyba, fotografija, piešiniai). Svajonė ir Paulius renkasi išraiškos priemones dėl konkrečių savybių, bet nefetišizuoja medijų. Kiekviena jų ekspozicija – tarsi kūrybinių etapų koliažas, perkošiant lyties ir galios klausimus, popkultūrą ir mitologinius pasakojimus. Koliažo negalima paaiškinti racionaliai – forma, koloritu ar kompozicija, todėl neieškokite estetinio tobulumo ar nuoseklaus pasakojimo. S et P Stanikas kūryba reikalauja pasąmoninio suvokimo, daug dėmesio skiriama medžiagiškumui, fiziologiniams motyvams, per kuriuos išreiškiamas vizualiosios estetikos santykis su informatyvumu. Tapoma aistros pelenais, piešiama emocionaliais pjūviais. O kūrinių, parodų, projektų kultūrinį svorį, estetinį vektorių, informacinį potencialą galima sužinoti, kiekvieno iš suvokėjų bazinės teritorijos plotą padalijus iš S et P Stanikas konkrečios parodos akvatorijos ir padauginus iš π. Šis skaičius svarbus dueto kūrybos formulei kaip amžinybės, kūrybinio kontinuumo simbolis. Rezultatas, be abejo, matuojamas įvairiais nesisteminiais vienetais – dažniausiai įspūdžiais, emocijomis. Svajonės ir Pauliaus kūryba jokiai sistemai nepaklūsta. „Mes planuojame trims mėnesiams į priekį, o jei iš tiesų – jokių planų neturime“, – šmaikštauja autoriai. XVIII a. britų matematikas Williamas Jonesas apskritimo ir jo spindulio santykiui išreikšti pasirinko raidę π dėl ja prasidedančių žodžių „perimetras“ ir „periferija“ (gr. apskritimas), apie periferiją vietos ir laiko atžvilgiu jis negalvojo. Šis semantinis niuansas svarbus ir šiuo atveju, nes Lietuvoje Svajonės ir Pauliaus menas, nepaisant žiūrovų rango, statuso, išprusimo, visada buvo suvokiamas periferiškai. Veikiausiai dėl jau minėto esamų ir būsimų kūrinių nenuspėjamumo. Į juos žvelgdami visuomet stebimės, o ekspozicijos daro psichofizinį poveikį, tačiau neaišku, kodėl ir kaip. Nevengiate naudoti klasikinio meno ir teatrinių elementų, pabrėžiate ironišką santykį su kiču. Kaip išlaikote pusiausvyrą tarp „aukštosios“ ir „žemosios kultūros“, kad nenuslystumėte į kurią nors pusę? Menui būtina suvaldyti tai, kas atrodo nevaldoma. Būtent čia glūdi esmė – kontrastai tarp juodo ir balto, tarp aukšto ir žemo, tarp blogio ir gėrio. Sąmoningai kuriamas įtampų laukas, išryškinami priešpriešos taškai, o galutinis rezultatas – grynas, aiškus, išplėštas iš chaoso. Tai svarbu bet kuriai kūrybos sričiai. Menas, paisantis nusistovėjusių standartų, pataikaujantis vienakryptėms madoms ar sistemoms, mums neįdomus. Žiūrint į tokį kūrinį, kyla klausimas, kam jis reikalingas? Jeigu neįdomus mums, ar gali būti įdomus kitiems? O pačiam autoriui? Ar jis tiki tuo, ką daro, ar tiesiog stengiasi kurti „teisingai“? Tačiau kas apskritai yra „teisingas“ menas? Tai kūrinio atsiradimas tinkamoje vietoje tinkamu metu. Tik tada jis įgyja vertę, provokuojančią, estetinę, kartais ideologinę, ir suskamba. Kūrinys gali būti gerai arba specialiai prastai apšviestas, net nutėkštas kažkur vizualiniame šiukšlyne, bet vis tiek veikia. Tada atsiranda ir įspūdis, ir naratyvas. Net visiškas minimalizmas gali paveikti stipriau negu ekspresionistinis figūratyvas. Perkeltine prasme, geriausia tapyba yra be spalvų. Atrodo naiviai, jei spalvos paveiksle tiesiog išrikiuotos. Bet stovėdami priešais Van Gogho kūrinį, nematome spalvų, regime vientisumą, savitą „balto lapo“ harmoniją. Kita vertus, yra daugybė minimalistinio meno, kurio „baltas lapas“ sugadintas – perpildytas visko, įskaitant įmantrias koncepcijas. Tame baltajame minimalizme dažnai nėra jokios prasmės, tik vaidyba. Mene apskritai labai daug vaidybos – vaidmuo svarbesnis už kūrinį. Kuriama ne tam, kad ką nors pasakytum, o kad galėtum vadintis menininku. Tokį požiūrį galima laikyti tam tikru gyvenimo būdu, kai menininko statusas lemia socialinę poziciją, veikiau pozą. Judviejų kūryba visada pasižymėjo drąsa tiek idėjų, tiek vaizdų, tiek emocijų lygmenimis. Ar ketinate eiti dar toliau – konceptualiai, vizualiai, emociškai? Kokiomis kryptimis plėsite savo kūrybos lauką? Tai priklausys nuo to, kur nuves gyvenimas – kur būsime, kaip jausimės, galų gale, kas dėsis pasaulyje. O jei kalbėtume apie temas, menas neturėtų būti apibrėžiamas konkrečiai. Lygiai kaip Leonardo da Vinci’o „Džokonda“ nėra apie moterį, jos šukuoseną ar peizažą fone, o Josephas Beuysas kalba ne vien apie karą. Nors menotyrininkai, kuratoriai dažnai bando vaizdą pritempti prie pasakojimo, kurdami savus siužetus, tačiau stipriausi darbai tuo ir išsiskiria, kad yra tarsi „be temos“ – daugiaprasmiai. Jie primena gamtos fenomenus – kalnus, upes... Ką reiškia upė? Ji tiesiog yra. Žiūrovai gali upę susieti su gamta, ekologija, kokiais nors asmeniniais kontekstais. Žmonėms taip lengviau suvokti savo buvimą, pateisinti egzistenciją. Pabrėžiame, svarbu ne stilius, o kokybė, apimanti technikos išmanymą, idėjos įkūnijimą, patyriminius aspektus, be kurių kūrinys negalėtų būti realizuotas. Intuityviai bandome įsisprausti į šį formatą, ieškodami proporcijos tarp mūsų estetinių nuostatų ir jų išraiškos. Šis principas žavi nepažinumu – jis egzistuoja, nepaisant koncepcijų, temų, vertinimo kriterijų, madų, tendencijų, normų ar stereotipų. Gana kritiškai vertinate grupines, temines parodas, fondų kuruojamus projektus. Kodėl manote, kad tokia sistema trukdo kūrybai skleistis? Tiesiog tema nėra būtina. Neseniai apsilankėme Davido Hockney’o parodoje, nors nesame jo gerbėjai. Visuma tiesiog pakerėjo – tai tikra kūryba, organiška ir autentiška. Vėliau lankėmės keliose grupinėse, kuratorinėse parodose, kur viskas aiškiai apibrėžta temų rėmais, ir smarkiai nusivylėme. Kuratoriai vis dažniau bando tapti menininkais, o grupinių parodų formatas, manytume, jau išsisėmė. Temos kartojasi, pavadinimai skamba panašiai, o visuma dažnai abstrakti – teorijos daugiau negu meno. Kur kas įdomesnis variantas – keleto autorių parodos, kurių dalyviai papildo vienas kitą, o ne iliustruoja iš anksto apibrėžtą koncepciją. Grupinės parodos dažnai tampa institucinių programų padiktuotu rezultatu – reikia kažką parodyti, kad galėtum pasakyti „Aš esu“. Tai glaudžiai susiję su finansavimu. Kai meno laukas dar nebuvo prikimštas įvairiausių institucijų, kūrybą rėmė privatūs mecenatai arba patys menininkai sukdavosi iš padėties, tada buvo daugiau laisvės, o menas tikresnis. Privatus asmuo dažniausiai remia iš aistros menui, o institucinis biurokratas – tikrai ne. Alternatyvus menas iš esmės išnyko, nes valstybė perėmė jo kontrolę. Kai „alternatyva“ finansuojama viešųjų fondų, vertinama pagal institucinius kriterijus, ji praranda prasmę. Valstybė per fondus ir meno centrus ne tik skiria lėšas, bet ir nustato, koks menas yra „tinkamas“. Procesas reguliuojamas, o revoliucija užgesinama ir dailiai supakuojama. Lietuvos kontekste S et P Stanikas kūryba fenomenali. Jos nereikia įrodinėti, jai nereikia koncepcijos, filosofinės atramos. Pats naratyvas yra daugiakanalė meno istorija, autorių rašoma kiekvieną dieną. Tai primena reportažą apie gyvenimo prilyginimą kūrybai ir vice versa, kai nesirenkama kažko labai konkretaus, veikiau kalbama apie intencijas iki pasirinkimo ir kas atsitinka pasirinkus. Banali „tiesa“ lengvai tampa ekspresyviu buities reljefu, politkorektiškai pilka egzistencija nuskenuojama ir paverčiama barokiškai glamūriniu, provokatyviu plakatu. Šio dueto kūryba – tai ribinės būsenos, kurias padeda atskleisti piešimo technikos virtuoziškumas, medijų miksavimo ir eklektiško turinio pusiausvyra. Iš kitų Lietuvos menininkų S et P Stanikas išsiskiria emocionaliu ir itin išraiškingu vizijų perteikimu, šamaniškais šiuolaikinės kultūros ritualais.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama