Ignas KAZAKEVIČIUS. SVAJONĖ IR PAULIUS STANIKAI – GYVENIMO IR MENO ALCHEMIJA (1)

Ignas KAZAKEVIČIUS. SVAJONĖ IR PAULIUS STANIKAI – GYVENIMO IR MENO ALCHEMIJA (1)...Su Svajone ir Pauliumi Stanikais šįkart susitikau netiesiogiai – bendraujame nuotoliniu būdu. Viena kūrybingiausių, ekspresyviausių Lietuvos menininkų porų atrodo ekstravagantiškai kaip ir jų aplinka – elegantiškai dėliojamos mintys, rūkomos cigaretės, rankų gestai perskrodžia dūmų debesis, balkone su palmėmis mistiškai plaukiančius San Marteno kanalo link. Su duetu S et P Stanikas (toks kūrybinis jų pseudonimas) kalbamės apie kultūros paradoksus, meno rinką, jų kūrybinio kelio pradžią, tarpusavio supratimą, pasirinktą gyvenimo etaloną, tolesnius kūrybinius planus, šiuolaikinio meno aktualijas. Temų parodoms jiedu nesirenka, labiau pasitiki intuicija ir ekspromtu, nujaučiau, kad taip nutiks ir šiam interviu. Vis dėlto parengiau klausimus, nors žinojau, kad pokalbis taps improvizacija, o tekstas sukris į eilutes tarsi savaime. Kūrybinė evoliucija Atmintyje iškyla menininkų projektas „Pasaulinis karas“, atstovavęs Lietuvai 50-ojoje Venecijos meno bienalėje (2003). Tais metais kūrėjams skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2017 m. už estetinį kūrybos provokatyvumą jiedu įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija. Svajonės ir Pauliaus bendras kūrybos kelias prasidėjo dar studijų metais. Abu tapo vienas kito mokytojais. Svajonei labiau rūpėjo technika, formų ir spalvų suvaldymas. Ji pripažįsta, kad iš Pauliaus išmoko dėmesį kreipti į smulkmenas, fragmentus, „iškrapštyti“ detales. Abu juokiasi ir teigia, kad kiekvienas žmogus turi savo rašyseną, kurią galima atpažinti, bet neįmanoma atkartoti, tad jie mokosi vienas kito rašysenos. Tai natūralus keitimasis žiniomis, nelyg grojimas keturiomis rankomis arba bendra kaligrafija, kurios gražiausius, geriausiai pavykusius segmentus perkelia ir į parodinius kūrinius. Svajonė, pasak Pauliaus, komponuoja įstrižai, kampuotai, o jis tarsi suapvalina visumą. Be abejo, čia piešinių specifika, instaliacijoms būdingi visai kiti dalykai. Jose visuomet smagu pajusti lyg atsitiktinai, tačiau tikslingai sumodeliuotų garso takelių vibraciją, prietemoje ant fotografijų virpčiojančius apšvietimo blyksnius, kūrinių kvapą, prasilenkiančių žiūrovų žingsnius ir šešėlius. Labai daug lemia ekspozicija – prasmingas objektų išdėstymas, suteikiant norimą kontrastą ar disonansą, net jų perstatymas paskutinę minutę prieš atidarymą. Ką atsimenate iš pradinio savo kūrybos etapo? Kas buvo sudėtingiausia, o kas suteikė postūmį, naują patirtį? Pasitaikydavo ekstazės akimirkų, kai abu staiga sušukdavome: čia juk šedevras! Prieš daugiau nei dvidešimt metų nulipdėme skulptūrą ir nuoširdžiai ja susižavėjome. Kūrinys priklausė mūsų patinuotų skulptūrų serijai, sukurtai praėjusio amžiaus pabaigoje – buvo kupinas vidinės jėgos, emocijų, kurios veržte veržėsi per kraštus. Bet... buvome tiek susikoncentravę į kūrybos procesą, kad techniniams dalykams – karkasui, konstrukcijai – neliko laiko. Tiesą sakant, tuo metu neturėjome nei pakankamai patirties, nei jėgų viskam aprėpti. Kai kitą rytą atėjome pakoreguoti ekspozicijos, skulptūrą radome sudribusią. Tiesiog neatlaikė savo pačios svorio. Potyris dramatiškas, tačiau susikaupėme, atstatėme... Tik, deja, šedevro įspūdis išnyko. Kitaip tariant, nors forma atkurta, tos jėgos, kurią jautėme, kai kūrėme, neliko nė kvapo. Čia vienas iš tų momentų, kai supranti, kad menas gyvena tik akimirką. Vėlesnei Jūsų kūrybai svarbiausia ne galutinė forma, o idėjos realizavimas ir jos transformacija, nors tai labai rizikinga. Nuolat plėtojate tas pačias temas – tai kūniškumas, seksualumas, mirtis. Kaip jums pavyksta išlaikyti kūrybos intensyvumą ir nesikartoti? Nebūna taip, kad nuspręstume kurti vienaip, o ne kitaip. Atsitiktinumams irgi tenka labai svarbus vaidmuo. Nors kiekviename projekte galima atsekti mudviejų braižą, visada stengiamės kalbėti apie tai, kas aktualu. O kadangi aktualija gena aktualiją, viskas keičiasi, turime keistis ir mes. Reaguojame į aplinką, kuri tas aktualijas formuoja, todėl nesikartojame. Pasaulio problemos taip stipriai veikia, kad dažnai sunku susikaupti, jaučiamės išsitaškę. Daug įtampos, neaišku, kas bus, kaip bus, niekas nieko nežino arba nesako tiesos. Tačiau daug kas gali atsirasti ir iš sumaišties, neaiškumo. Koncepciją traktuojame kaip tezes, dėl ko daromas menas. Mums nereikia eskizų. Siužetas atsiranda tarsi savaime. Pasakojame apie gyvenimą. Domina tikrasis jo pavidalas – viskas, su kuo susiduriame, ką įdomaus atrandame, supratimas, kas ir kaip veikia. Tai ir yra mūsų koncepcija. Net norėdami negalėtume kalbėti apie save pačius, tad pasakojame apie būtį, ir tiek. Estetikos komunija Svajonė ir Paulius propaguoja laisvę nuo šiandien madingos minimalistinės estetikos, kuratorinės praktikos, nuo meno vartotojiškumo, reitinginės paklausos, „koreguojančios“ meną ir menininkus. Bendras kūrybos laukas plečiasi jau tris dešimtmečius, menininkai elgiasi lyg paskutiniai tikrieji ekspresionistai, instaliuojantys visą paketą su emocijų ir patirties būdvardžiais. Dominuoja formos paprastumas, neišbaigtumas, netobulumas, fiziologiškumas, mažne archetipinės emocijos, neišsipildę troškimai, gilus susimąstymas, ekspresyvi melancholija, autodestruktyvios nuotaikos, klasikos ir ankstyvojo avangardo ilgesys. Menininkai parodose kiekvieną kartą laužia ir dalija žiūrovams savo kūno komuniją. Tik dėl nesumeluotos kūrybinės aistros S et P Stanikas kūryba, skirtingai negu daugelio tarpdisciplininių autorių, nevirsta madinga, meinstrimine, nors naudoja ir vadinamosios pagrindinės srovės kodus. Tą sunku atkartoti, imituoti, sekti paskui neįmanoma, kopijuoti beprasmiška. Geriausias S et P Stanikas kūrinys ir medžiaga yra jie patys, nes vienas kitą tobulina, išbando begalines interpretacijas, radikaliai skirtingus požiūrius. Puikiai tas regima ir patiriama instaliacijose – niekada iki galo neaišku, ar darbas jau baigtas, ar vis dar ne. Nuolatos eksperimentuodami, autoriai tarsi siekia prisišaukti visas stichijas, permąstyti ir sulaikyti akimirkos „kvėpavimą“, kad šie impulsai įgautų ne tik piešinio, bet ir šokio, video, fotokoliažo formą. Parodose atliekamas savotiškas grožio aukojimo ritualas – žiūrovai kviečiami pasigrožėti jo įkapėmis, sunkiais auksiniais kandeliabrais, išdaužytais vitražais, vaiskiu brangakmenių spindesiu šventųjų meno kankinių karūnose, pajusti kriptos klaustrofobiškumą. Šis menas – tai iškilminga laidotuvių ceremonija, procesija su muzika, sklindančia specifiniais garso takeliais tarsi iš Gastono Bachelard’o veikalo La poétique de l’espace keistų erdvių. Dueto kūryba lygintina su fenomenologine savo konstruojamų labirintų patirtimi. Su ja susipažinti privalu kiekvienam, įžengusiam į ekspoziciją – žiūrovams, kolegoms menininkams, kuratoriams, gerbėjams, kritikams. Žinoma, ne visiems priimtinas, juo labiau malonus kolumbariumo interjeras, dekoruotas nuodėmingų sielų votais. Menininkų kūrybą galima apibūdinti kaip grožio apraudojimo misteriją šiuolaikinio meno bažnyčioje. Kvietimą į ją papildyčiau rekomendacija: „Skirta užstrigusiems tarp troškimo pažinti ir noro suprasti.“ Jūsų kūriniai dažnai laikomi „drastiškais“, kartu rafinuotai estetiškais. Ar tokia priešprieša – sąmoningas jūsų siekis, ar natūrali išraiškos forma? Estetika – tai mūsų liga. Su amžiumi ji stiprėja. Nebegalime pakęsti neskoningumo niekur – gatvėje, namuose, parodose. Viską skenuojame per estetikos filtrą, ne tik spalvas ar formas, bet ir elgesį, nuotaikas, net įvykių priežastis ir pasekmes. Jei beveik fiziškai negali priimti neestetiško spalvų, formų derinio, chamiško aplinkinių elgesio ar destruktyvios politinių įvykių sekos, vadinasi, toks jautrumas tiesiog koduotas prigimties. Kita vertus, antiestetika yra neatsiejama meno dalis. Juk mes nekuriame taikomųjų, dekoratyvių objektų, labai dažnai nagrinėjame brutalias temas. Paradoksalu, tačiau būtent estetikos paieška atveda prie drastiškų vaizdinių. Būti mene, o ne su menais Šiems menininkams nėra svarbi provokacija dėl provokacijos, jie nesistengia sukelti žiūrovams diskomforto, išmušti iš vėžių. Emocinis sukrėtimas yra netgi svarbesnis jiems patiems. Žiūrovus traktuoja kaip bendraminčius, suprantančius meną, nors tokių esama labai nedaug. Daugumai patinka viskas – ar geresnis, ar blogesnis, tiesiog nori būti meno apsuptyje. Svajonė ir Paulius dažnai lankosi įvairiose galerijose. Paryžiuje ir klasikos, ir šiuolaikinio meno aktualijų tikrai netrūksta, galima apmąstyti, kas jau įvyko, spėlioti, kas dar bus. Mene galima tiesiog gyventi nelyg „maudytis“ jūroje. Paulius yra sakęs Svajonei: „Aš turbūt nemėgstu meno.“ Anot jo, parodose beveik niekas jam nepatinka, išskyrus fragmentus, į kuriuos įsijautus, fiziškai nukrečia šiurpas. Čia nėra jokios metafizikos, tiesiog fiziologinis pojūtis – kūnas reaguoja tarsi kompasas, jis niekada neklysta. Naujausios parodos „Les Origines“, pristatytos per Lietuvos sezoną Prancūzijoje, koncepciniu centru tapo Oskaras Milašius. Poetas, diplomatas, dviejų kultūrų žmogus jautė paradoksalų ryšį su Lietuva – priklausė jai, bet gyveno toli nuo jos, mylėjo ją, tačiau pažino tik per vaikystės prisiminimų miglą. Jo santykis su Lietuva buvo idėjinis, netgi mitinis – tai ne konkretus kraštas, o vizija, susikurta atmintyje. Gal būtent šis jo buvimas tarp dviejų pasaulių, dviejų kultūrinių polių – lietuviško ir prancūziško – rezonavo su Svajonės ir Pauliaus jausmais, jų patirtimi. Daug metų gyvendami Prancūzijoje, fiziškai nutolę nuo Lietuvos, jie nenutraukė vidinio ryšio su gimtine. Jiems kaip ir Milašiui Lietuva yra daugiau nei geografija – tai emocinė, kultūrinė, egzistencinė erdvė. Buvimas čia ir ten, savoje ir svetimoje teritorijoje tapo ne tik asmeninės patirties refleksija, bet ir parodos pamatu. Milašiaus asmenybė – sudėtinga, jautri, balansuojanti tarp nostalgijos ir modernybės – leido kalbėti ne apie vieną asmenį ar konkretų laiką, bet apie bendresnį buvimo „tarp“ fenomeną. Poeto įvaizdis parodoje nebuvo tiesioginis ar iliustratyvus, jis tapo atspirties tašku, plėtojant temas apie identitetą, priklausymą, praradimą ir atmintį... Milašius šioje parodoje virto simboline kelrode žvaigžde, aptariant kūrybą, susiformavusią dviejų kultūrų susikirtimo taške. Paroda „Les Origines“ ambasadoje Paryžiuje, išsiskyrė „lietuviškumu“. Kokią įtaką jūsų projektui darė Paryžius ir Prancūzijoje praleisti dešimtmečiai? Ar vis dar jaučiatės „lietuvių menininkai“, ar jau absoliučiai „pasaulio piliečiai“? Paroda pavyko, nes pasirinkome gerą temą. Jeigu idėja turi daug visokių atšakų, vizija įgauna gylį, tampa savotišku hipertekstu. Pavadinimas lietuviškai verstinas daugiskaita „Kilmės“, tai nuoroda, iš kur atėjome ir kuo būsime. Tai ne apie tautiškumą, bet apie pasaulietiškumą. O kai tu klausi, ar mes lietuvių menininkai, taip, esame lietuviai, bet menas tautybės neturi. Visi gali vadinti mus kaip nori – pasaulio, Europos, Lietuvos, netgi Vilniaus menininkais. Čia veikia „kilmės“ faktorius, nepavaldus nei laikui, nei erdvei. Mes, lietuviai iš Vilniaus, gyvename Prancūzijoje, tad galima sakyti, kad esame prancūzų menininkai, tačiau tai antraeilis dalykas, reikalingas turbūt tik statistikai.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama