Daiva TAMOŠAITYTĖ. HIBRIDINIS KARAS IR TAUTOS SAVISAUGA (3)

Daiva TAMOŠAITYTĖ. HIBRIDINIS KARAS IR TAUTOS SAVISAUGA (3)...Kultūra hibridinio karo sąlygomis Valstybės silpnosios grandys sėja diletantizmą, skleidžia neraštingumą, keičia mentalinę ir emocinę tautos orientaciją. Socialiniai tinklai teikia neribotas galimybes reikštis įvairiausių kultūros lygmenų atstovams. Būdinga, kad bent jau lietuviškame Facebook gana aktyvūs mažaraščiai. Kartu su prastėjančiomis medijomis socialiniai tinklai virsta mūšio be taisyklių lauku. Didžiausią nerimą kelia pasikeitęs dvasinis klimatas po to, kai rusai atplėšė Krymą, o ypač kai pradėjo plataus masto karą Ukrainoje. Galiausiai visiškai priešingos stovyklos, lyg sprogus bombai, išryškėjo Donaldui Trumpui pradėjus keistąsias derybas dėl taikos, nuolaidžiaujant agresorei. Viena vertus, tai geras lakmuso popierėlis, demaskuojantis dezinformacijos skleidėjus, antra vertus, į nepalankią situaciją patenka daugybė asmenų, patriotiškai nusiteikusių, bet kritiškų neteisingiems, jų manymu, valdžios žingsniams, paprastai siejamiems ne su karo tematika, o su vidaus socialiniais klausimais. Pravardžiuojami vatnikais, jie jaučiasi nepelnytai įžeidinėjami. Tačiau anksčiau ar vėliau visiems teks pripažinti ribą, aiškiai nustatančią prioritetus. Ta riba brėžiama dabar – tai požiūris į šalies gynybą. Stebina tūžmasties socialiniuose tinkluose lygis, tokio radikalumo neseniai dar buvo lyg ir pasigendama. Kai kuriems jauniems patriotams atrodo, kad lietuvių partizanai buvo nepakankamai agresyvūs. Tačiau agresija, įtūžis neturi nieko bendra nei su tradicine lietuvių kario laikysena, nei su sveika psichologine būsena, o džiūgavimas, kad „kažkas neatsargiai parūkė“ ir išnešė į orą orkų strateginį objektą su kūnų dalimis, labai jau paaugliškas. Tai gali būti suprantama kovos lauke, neapykantą sukelia siaubingi karo nusikaltimai, nes Rusija nesiliauja – prieš Velykas, Verbų sekmadienį, dviem raketomis Iskander M atakavo Sumų centrą, kliudė Nacionalinį universitetą, autobusą ir šventiškai nusiteikusius, verbomis nešinus žmones su vaikais netoli cerkvės. Tai vienas didžiausių šiemet nusikaltimų pagal žuvusiųjų (tarp jų devyni vaikai) ir sužeistųjų skaičių. Komentaras, kad Putinas tyčiojasi iš Trumpo pastangų, yra niekis, palyginti su Kremliaus veiksmų cinizmu. Tačiau kaip tik todėl nevalia nusileisti iki agresoriaus lygio! Neapykanta apskritai yra kažkoks atneštinis reiškinys kartu su svetimos kilmės keiksmažodžiais. O leksika kokia nyki! Primityvi, šiurkšti, mūsų kultūrai nebūdinga, nesunkiai iš sovietmečio atpažįstama saviraiška nuteikia labai nejaukiai. Tuščiaviduris parodomasis „patriotizmas“, grasinimai susidoroti, gąsdinimai, iš niekuo dėtų šalies civilių sudarinėjant likviduotinų priešų sąrašus, nes, kažkokio anonimo nuomone, jie ne ten atsidūrė, ne toje rinkimų pusėje TV laidoje dalyvavo... Argi tai normalu ir leistina? Ir ko siekiama? Lietuvių kariškiai, tradiciškai pasižymintys disciplina, santūrumu, aukščiausia bendravimo kultūra, ir neagresyvūs civiliai turbūt raginami kopijuoti svetimus įpročius? Gyvenant priešiškų jėgų apsuptyje, kažkam atrodo natūralu, kad po miestą vaikščios ginkluotos moterys, todėl agituoja už privalomą jų šaukimą į kariuomenę. Moters šaulės vaidmenį pirmiausia suprantu kaip ryšininkės, gailestingosios seselės, maitintojos, atliekančios daugybę pasipriešinimui svarbių darbų, bet ginklą imančios kraštutiniu atveju. Mūsų temperamentas nekarštakošiškas, nerytietiškas. Mūsų kultūra kitokia, genai kitokie. Lietuviai nėra žiaurūs, vertina gyvybę. Pokariu miško broliai ir seserys buvo tikintys, mylintys, poetiškos sielos vyrai ir moterys. Negalima leisti, kad iš mūsų atimtų savastį, pažemintų dvasinį lygmenį. Puikiai suprantame, kuo karys skiriasi nuo skerdiko arba kacapo. Ne veltui šiuo žodžiu, turkų kalboje reiškiančiu būtent mėsininką, skerdiką, nuo senų senovės vadinama į Lietuvą periodiškai plūstanti orda iš Rytų. Garbingos laikysenos turėtume mokytis iš savo rezistentų. Grįžtant prie straipsnio pradžioje kelto klausimo, kultūriniai skirtumai tarp Europos šalių ir kultūros griuvėsiuose besikapanojančios Rusijos ar paviršutiniškos, Aukso veršį garbinančios Amerikos yra akivaizdūs. Iš esmės vyksta kultūrų, civilizacijų karas. Kaip jį laimėti, neaišku, nes barbarai paprastai nusiaubia aukštesnio lygio tautas, todėl pragaištingas ratas sukasi be paliovos. Pabaigai norėčiau pasiremti dar viena kario koncepcija, išdėstyta indų Bhagavadgytoje. Ji artima Sun Tzu tuo atžvilgiu, kad įniršiui, agresijai nėra vietos, jeigu norime įveikti priešą. „Valdovui nedera imtis ginklo iš pykčio. Karvedžiui nedera stoti į mūšį iš įtūžio. Jeigu yra naudinga, judėk; jeigu nenaudinga – stovėk vietoje. Pyktis gali vėl virsti džiaugsmu, įtūžis gali vėl virsti linksmybe, tačiau nukariauta valstybė niekada neatgims, mirusieji niekada neprisikels. Todėl išmintingas valdovas itin saugosi karo, o geras karvedys jo vengia. Tai tas Kelias, kuris išsaugo valstybes ir kariuomenes.“6 Užpultai šaliai visada kyla klausimas, ar gintis ir kaip tą daryti. Bhagavadgytoje primenama ne tik kario, kšatrijo, pareiga kautis, bet ir dvasinės kovų priežastys. Gailestis, emocinė ir nervinė reakcija, pasibjaurėjimas žudymu, destrukcija yra silpnybė, netinkama aukštesnio rango asmeniui. Jis turi žinoti, kad eidamas į mūšį su tamsiosiomis priešo ordomis kaip Dievo karys, kovojantis šviesos pusėje, atlieka pareigą (dharma) ir darbą, kurį reikia atlikti (kartavyam karma), kaunasi su tais, kurie jau nukauti (karana jagat). Šiame tekste aptinkame dvasinį dėmenį – santykį su Dievu ir jo tvarka žemėje (cituotame kinų veikale to nesama). Viešpats Krišna moko Ardžuną, kad nušvitęs vyras nesielvartauja nei dėl gyvųjų, nei dėl mirusiųjų, siela juk amžina, o mirtis – tai perėjimas į kitą būklę ir būsimą atgimimą. „Kritęs kovoje laimėsi dangų, pasiekęs pergalę – džiaugsiesi žeme“, – sako Krišna, sėdintis karo vežime. Ardžunai jis pasirodo lemiamu Kurukšetros mūšio metu ir įkvepia jį atlikti pareigą, kurios neatlikimas, o ne priešų žudymas yra nuodėmė. Ši epo „Mahabharata“ dalis buvo ir bus interpretuojama įvairiai, tačiau būtent Aurobindo Ghose (Sri Aurobindo), parašęs „Apybraižas apie Gytą“, rekonstravo ją šiuolaikinėje šviesoje ir iškėlė kšatrijo idealą.7 Suprantama, siekiant Indijos nepriklausomybės, kilo poreikis atgaivinti šį mitą, tačiau ne visi suprato, kaip svarbu sužadinti priešinimosi dvasią, remiantis paveldu. Jo nuostata kirtosi su populiaria Gandhi’o nesmurtinio pasipriešinimo teorija, nors ir ji sudarė dalį Sri Aurobindo išsivadavimo koncepcijos. Viešame kreipimesi į bendražygius Barodoje pabrėžė: turėdamas pašaukimą dvasiniam darbui, nesu „nei bejėgis moralistas, nei silpnas pacifistas“. Legendinis Indijos nepriklausomybės kovų lyderis siejo revoliucinę ir jogos patirtį. Pasak jo, viskas pasaulyje vyksta, neišvengiamai susiduriant priešiškoms jėgoms, o karas yra kūniškiausia vidinių ir išorinių grumtynių išraiška. Karys privalo ja pasinaudoti, evoliuciniu būdu siekdamas aukštesnio lygmens, apgindamas nuo pavergėjų teisiuosius ir laisvuosius. Karys įkūnija tiesą, kilnumą prieš melą ir klastą. „Pažink Dievą, pažink save, padėk žmonėms; apgink Teisę, be baimės, silpnybės ir nedvejodamas stok į mūšį... Naikink, jei naikinimas veda pasaulį priekin, bet neturėtum nekęsti nei tų, kuriuos naikini, nei gedėti tų, kurie išnyks. Žinok visur esant vieną patybę, visus pažink kaip nemirtingas sielas, o kūną – tik dulkėmis virsiant. Atlik darbą ramiai, stipria ir tolygia dvasia; kaukis ir krisk kilniai arba nugalėk garbingai. Nes tai darbas, kurį tau įvykdyti patikėjo Dievas ir tavo prigimtis“,8 – rašė Sri Aurobindo, interpretuodamas Viešpaties žinią karo vadui. Šis trumpas ir labai apibendrintas epizodas apie Gytą tik primena, kad panašiais principais vadovaujasi visų laikų iškiliausi herojai, tapę vedliais tamsiausiais žmonijai laikotarpiais. Gerai žinoma, kad bet kurioje visuomenėje besivadovaujančių aukštais principais ir aiškiai apsisprendusių kovotojų yra maždaug trys, geriausiu atveju šeši nuošimčiai, dar dešimt nuošimčių gyventojų nusiteikę jiems visokeriopai padėti. Tai daugiausia, ko galima tikėtis. Ir tik nuo visų pripažinto lyderio priklauso, kaip elgsis likusi visuomenės dalis. Straipsnį norėčiau baigti kultūros vaidmens, kaip pasipriešinimo pagrindo, pabrėžimu. Kultūra turi ne tik vietinę, bet ir globalią reikšmę, ji veda į ateitį kad ir kas atsitiktų. Šiais neramiais laikais būtina suprasti, kad ne visi taps kovotojais mūšio lauke, daug kas kovoja ir kovos plunksna, malda, įkvėps mases, kad nesudėtų ginklų. Paremkime kultūros žmones finansais ir dėmesiu, išgirskime, ką jie sako, leiskime jiems dirbti savo darbą, kurti meno kūrinius, užtikrinančius tęstinumą. Kuo stipresnė bus mūsų kultūra, kuo aukštesnį idealą iškelsime, nepaisydami vienadienės politikos ir hibridinių grėsmių, tuo daugiau šviesos išliks, pasibaigus dar vienai gresiančiai katastrofai. Tikėkimės, kad ji neįvyks, bet jeigu užgrius, žinokime, kad viltis yra duota Dievo ir kad mūsų darbai atsispindi amžinybėje. 1 Sun Tzu. Karo menas. UAB Lectio divina. 2019, p. 35. 2 Ten pat, p. 43. 3 Ten pat, p. 86. 4 Vytautas Bulvičius. Karinis valstybės rengimas. Kaunas. 1939, p. 114. 5 „Penktoji kolona kelią galvą ir, ypatingai matydamas mūsų komunikacinį foną Lietuvoje, aš matau penktosios kolonos stiprėjimą. Jie elgiasi pakankamai gudriai – kartais jie mėgina vaizduoti save D. Trumpo šalininkais. Iš tikrųjų, tai yra paprasčiausia, elementari, buitinė, primityvi penktoji kolona. Ir mes jiems negalime užleisti komunikacinės erdvės. Mes turime su jais kovoti ir kovoti negailestingai“, – LRT žurnalistams Briuselyje sakė G. Nausėda. Šią savaitę apie penktosios kolonos formavimąsi užsiminė ir parlamento pirmininkas Saulius Skvernelis. Tiesa, jis nurodė, kad pastaroji formuojasi būtent Seime. Taip Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis teigė po uždaro Seimo posėdžio, kuriam dalis parlamentarų negailėjo kritikos. „Na, yra tam tikra penktoji kolona Seime besiformuojanti. Mes matome ir pagal balsavimus. Turbūt tokiems žmonėms nieko nepasakysi“, – LRT televizijai antradienį sakė Seimo vadovas. | Visą straipsnį galite rasti: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/nauseda-penktoji-kolona-kelia-galva-ir-mes-turime-su-ja-kovoti-n1405676 6 Sun Tzu. Karo menas, p. 117. 7 Sri Aurobindo. “The Creed of the Aryan Fighter“, In Essays on the Gita. 1980. 8 Ten pat, p. 61.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama