Daiva TAMOŠAITYTĖ. HIBRIDINIS KARAS IR TAUTOS SAVISAUGA (2)

Daiva TAMOŠAITYTĖ. HIBRIDINIS KARAS IR TAUTOS SAVISAUGA (2)...Psichologinė gyventojų būsena hibridinio karo sąlygomis Ilgą laiką Lietuva kaip ir daugelis kitų Europos šalių skyrė per mažai dėmesio gynybai. Dabar, kai grėsmė tapo akivaizdi, esame gąsdinami naujais mokesčiais, visuotiniu šaukimu į kariuomenę, penktosios kolonos suaktyvėjimu. Tai nėra garbinga pozicija, nes visuomenės nuomonė formuojama dešimtmečiais, taigi spragų taip greitai neužlopysi. Ydingos ilgametės politikos nepakeis staigūs judesiai, juo labiau sėjamas nerimas ir panika. Diskusijos apie tai, kas gins valstybę, o kas negins, tik didina nepasitikėjimą. Visada geriau pasikliauti kariuomene, augančiais savanorių bei šaulių būriais, jų vykdoma švietimo politika, kitais būtinais veiksmais. Bet kokios viešos kalbos ar tendencinga kritika, skaldanti visuomenę, kelianti nepasitikėjimą gynybine šalies sistema, mėginimas įpiršti nesipriešinimą hibridiniam karui, laikytinas sąmoninga ardomąja veikla. Patinka mums ar ne, bet neutralios laikysenos laikai baigėsi. Dabar neutralus tas, kuris neaiškus, neapibrėžtas, lemiamu momentu galintis stoti priešo pusėn. Kita vertus, tradiciškai daug žmonių atsisako paimti ginklą į rankas, tačiau negalima jų dėl to kaltinti. Tarp tokių irgi yra valstybei lojalių piliečių, o vadinamieji uolūs „taikos šalininkai“ sąmoningai iškraipo tikrovę. Daug svarbiau paaiškinti nesusigaudantiems, kad nenusisekusios ginties atveju visi jaunuoliai bus iškart paimti į priešo kariuomenę, todėl pacifizmą vertėtų pamiršti jau dabar. Dvasinis pasirengimas ginti gyvybinę erdvę ir vertybes visada remiasi savąja kultūra, darančia gyvenimą visavertį, prasmingą, todėl verta už jį kovoti. Ne veltui kultūra vadinama minkštąja galia. Gerai, kad Lietuva išmoko šią svarbią pamoką, dabar stengiasi apriboti priešiškos rusų kultūros, tiesiogiai siejamos su menininkais, tarnaujančiais Putino režimui, sklaidą. Prisiminkime, kad iki Antrojo pasaulinio karo veikusi „Draugija TSRS kultūrai pažinti“, savo tinklais gaudžiusi nieko neįtariančią lietuvių inteligentiją, labai prisidėjo prie jos nesipriešinimo klastingam „draugui“ iš Rytų. Tikėtasi net rusų pagalbos, kovojant prieš lenkų šovinistus. Iš to reikėtų išmokti ir kitą pamoką, kad priešas savo priešiškumą išreiškia, įvesdamas kariuomenės dalinius į nepriklausomą valstybę, apsimesdamas, neva nori apginti jos teritoriją. Tačiau kol yra NATO, šiuolaikinė gynyba veikia kitais pagrindais ir yra vienintelis stiprus saugiklis prieš ginkluotų dalinių bandymus įsiveržti į Lietuvą iš Kaliningrado ar Baltarusijos. Į nuolatines pastangas diskredituoti Aljanso penktąjį straipsnį, neseniai šmaikščiai atsakyta: „Jis dar nebuvo nesuveikęs...“ Būdama kultūros žmogus, drįsčiau tvirtinti, kad pats svarbiausias arba pirmutinis ginklas yra dvasinis nusiteikimas. Be jo kiti ginklai gali neduoti naudos ar atitekti priešui. Šis ginklas yra vienu metu ir priemonė, ir tikslas, dėl kurio kovojama. Kaip tik todėl posakis „tikslas pateisina priemones“ yra labai prasmingas, kai pati priemonė nurodo tikslą. Jeigu tai dehumanizuojanti, nužmoginanti priemonė, galima nutuokti griaunamąjį paties tikslo pobūdį ir mastą. Verta prisiminti daugybę istorinių įvykių, kai dvasinė viršenybė ir pasitikėjimas tauta, susitelkusia po vėliava, paskatino žmones tapti didvyriais, o jų dvasios stiprybė suteikė optimizmo vėlesnėms kartoms. Net pralaimėjus mūšį, legendos išlieka ir gyvuoja šimtmečiais. Praūžus karams, nustembame, pamatę, kiek daug vertybių pavyko išsaugoti ir perduoti iš kartos į kartą. Neįkainojama dvasinė patirtis tautai sunkiausiais, tamsiausiais metais įgauna kūrybinį pavidalą. Dvasiniai pasiekimai tampa kūlgrinda ateičiai. Visa tai istorinis dėsningumas, todėl dvasios stiprybė iš prigimties yra antlaikė Prometėjo dovana žmonijai. Ar Lietuvos himno eilutė „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ yra tuščias skambesys, ar turinys, kurį būtina nuolatos aktualizuoti? Atsivėrusios sienos ir pasaulio pažinimo troškimas sudarė sąlygas niekada nesnaudžiančiam priešui pasinaudoti proga švelnesniais būdais, beveik nepastebimai nustumti amžinąsias vertybes į antrą planą. Tai, iš ko mokomės ir semiamės dvasinių galių, yra Lietuvos istorija ir paveldas. Nutraukti istorinį ir kultūrinį tęstinumą, sukelti abejones jo aktualumu, paskelbiant ãtgyvena, svarbiausius dalykus paskandinant nereikšmingų, svetimų „aktualijų“ sūkuryje, – tai tipiška hibridinio karo taktika. Ji apsunkina šalies kelią ir palengvina darbą lietuvybės nekentėjams, ypač todėl, kad vis dar sunkiai tvarkomės su liekamaisiais okupacijos padariniais. Kaip tik todėl būtina su dviguba jėga iškelti ir specialiai, kad priešas matytų, parodomuoju būdu remti viską, kas sudaro paveldo turinį, užtikrina istorinį tęstinumą. Tai vienas svarbiausių strateginių dabarties uždavinių. Tokia pozicija padės savus atskirti nuo svetimų, sumaišys „kortas“ dezinformacijos skleidėjams. Žinoma, teks kruopščiai atsijoti gudriai siūlomas hibridines neva paveldėtas, „giminiškas“ kultūros formas, dažnai su rusišku prieskoniu, ypač popkultūros srityje. Šis darbas turėtų būti nepolitizuotas, pavestas tikrų, sąžiningų kultūros ekspertų nuožiūrai. Jeigu Basanavičiaus, Vydūno ar Kudirkos priesakai ir patirtys neperduodamos, jei tautinės mokyklos atsisakoma dėl efemeriškų vizijų, jei teisėti šalies kultūros ramsčiai kažkam asocijuojasi su trukdymais ugdyti naują žmogų (homo sovieticus pavyzdžiu?), jei puolama valstybinė lietuvių kalba, jei pagrindinių švietimo ir auklėjimo sričių finansavimas nutraukiamas ir perduodamas menkaverčiams projektams, – visa tai irgi yra valstybės silpninimas. Tokia veikla užsiima priešo agentų įtakojami asmenys be aiškios tapatybės, neturintys vertybių, todėl juos galima nupirkti už pinigus bet kokiai užduočiai. Jie veikia įvairiose šalyse, ne tik Lietuvoje. Todėl gal ir prasminga įkandin Prezidento ir Seimo pirmininko kalbėti apie „penktąją koloną“ pačiame Seime,5 tačiau kas atsakingas už ilgametį jos palaikymą ir kontržvalgybos galimybių suvaržymą? Kas atsakingas už rusakalbių įsileidimą į šalį tokiu mastu, kokio nebuvo juodžiausiais rusinimo laikmečiais? Vilčių teikia tai, kad vis dėlto ketinama padėtį taisyti, neatmetu ir priežasties – juk tam tikri nusikaltimai neturi senaties, anksčiau ar vėliau jie vis tiek išaiškės. Net po mirties tokie faktai nedarys garbės nei asmeniui, nei jo palikuonims, nors konformizmas sudėtingomis sąlygomis ir gali būti suprantamas. Linksmas epizodas, kai Prezidentas Gitanas Nausėda, Briuselyje sužinojęs apie Lietuvos pasiektą energetinę nepriklausomybę, žaismingai telefonu pasakė: „Good bye Rushia, good bye, Lenin!“ Ir paskelbė įrašą savo paskyroje X tinkle. Tiesiog neprilygstamas pokštas, gerokai paveikesnis už šimtus nuobodžių straipsnių. Humoras – galingas ginklas, veiksminga kultūros dalis, be kurios pasaulis atrodytų neišbrendamai niūrus, net beviltiškas. Kaip vieną didžiausių netekčių istorinio tęstinumo kontekste norėčiau paminėti Tautininkų sąjungos reikšmės atmetimą. 1924–1940 m. veikusi partija, įkurta Antano Smetonos, Augustino Voldemaro ir Juozo Tumo, buvo lietuvybės pagrindas ir vienintelė jėga, palaikiusi valstybingumą be išorinių įtakų. Vienintelė, kuriai rūpėjo išeivija, materialinė jos padėtis. Be to, tautininkai padėjo Lietuvai tarpukariu susikurti stiprią valstybinę bazę. Partijai priklausė daug iškilių valstybės veikėjų, šaulių vadų. Galima sutikti arba nesutikti su mano nuomone, bet atkūrus nepriklausomybę kažin ar vertėjo steigti paralelines partijas, neturinčias istorinio tęstinumo, dubliuojančias arba imituojančias dešiniąsias vertybes. Sąjūdžio laikais atkurta Lietuvos tautininkų sąjunga, turėjusi gausiausią patriotinį dėmenį (septynis tūkstančius narių), buvo nuosekliai puolama ir menkinama tol, kol jai teko jungtis su kitomis partijomis. Dirbtinai laikant tautininkus ar jų koalicijas už reikiamo procento rinkimuose ribos, o kartu proteguojant tokias partijas kaip Lenkų rinkimų akcija, buvo padaryta ilgalaikė žala lietuvių savivertei. Tautininkų sąjungos tikslus ir uždavinius pasisavino kitos politinės jėgos, daug narių išėjo arba perėjo į kitas partijas, tokias kaip Nacionalinis susivienijimas (NS). Tautos ir teisingumo sąjungos Tautininkų frakcija 2024 m. įkūrė visuomeninę asociaciją „Tautininkų sąjunga“. Belieka tikėtis, kad trečią kartą atgimti Tautininkų partijai pavyks ir teisiniu būdu. Vargu, ar toks išsibarstymas ir susiskaldymas naudingas bendram tautos tikslui. Istorinės galingos Tautininkų sąjungos liūdnas likimas yra ryškus pavyzdys, kaip nesugebama išsaugoti svarbiausių tautos laimėjimų, lengvai pasiduodama ardomajai veiklai iš vidaus. Tačiau tautininkų ir Antano Smetonos amžiniems priešininkams visai tinka, kad Izraelis, dažnai nurodomas mums pavyzdžiu, iš dalies buvo sukurtas pagal Lietuvos tautinės valstybės modelį. Sėkmingai kuriami ir kitų demokratinių valstybių homogeniški variantai, paremti geriausiu istoriniu savo šalių paveldu, ir tai nelaikoma jokiu anachronizmu. Tad yra apie ką pamąstyti, bet pirmiausia siūlyčiau karštoms galvoms atvėsti ir netaikyti dvejopų standartų skirtingoms partijoms, o ypač niekuo dėtiems žmonėms, kurie nėra atsakingi už kitų partijos narių nusižengimus. Galiausiai tai uždavinys pirmiausia specialiosioms tarnyboms, privalančioms neleisti, kad į valdžią ateitų priešiškoms šalims dirbę arba dirbantys politikai. Nepaisant sudėtingo, vingiuoto istorinės Tautininkų partijos kelio, esu įsitikinusi, kad ji yra pagrindinis lietuviškos Lietuvos išlikimo garantas, o istorinį tęstinumą privaloma gerbti. Manau, jos diena dar išauš. Kodėl išvis apie tai kalbu? Todėl, kad tautiškai nusiteikusių žmonių yra ir visada bus įvairiose partijose, tačiau to nepakanka nacionalinei savimonei ugdyti. Turi būti aiškus nevaivorykštinis valstybės branduolys, kurio darbai atitiktų pažadus. Daugybė žmonių, laikančių save patriotais, suvokia patriotizmą buitiniu lygmeniu kaip sovietmečiu, kai užtekdavo užsiimti kokia nors meno saviveikla, dalyvauti etniniuose būreliuose. Kaip tik toks sąmonės poslinkis ne į valstybinės tautos, o į etninės grupės, patogiai snaudžiančios bet kurios kitos nacijos nubrėžtose ribose, narvelį ar vidinį getą, yra didžiausias priešiškos propagandos siekinys, nes nuo to iki nesipriešinimo okupacijai – vienas žingsnis. Nematyti skirtumo tarp savo istorinį valstybingumą puoselėjančios tautos ir neapibrėžto lietuviakalbio darinio, vadinasi, neturėti politinės sąmonės. Kad po trisdešimt penkerių atkurtos nepriklausomybės metų tenka apie tai kalbėti, rodo, kaip sėkmingai maišo protus niekur neišėjęs priešas, kaip nusmuko kolektyvinė savimonė. Tačiau vilčių yra. LR Seimo lankytojų centre balandžio 9 dieną buvo pristatyta Gintaro Songailos knyga „Kazimieras Uoka“ iš ciklo „Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarai“. Ilgametė Vilnijos draugijos pirmininko pavaduotoja, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė, Etninės kultūros globos tarybai priklausanti Nijolė Balčiūnienė apibūdino jį kaip „tautininką grynuolį, tautininką iš širdies“, kiti kalbėjusieji (signataras Audrius Rudys, Birutė Valionytė, Vytautas Rubavičius, Kazimiero Uokos dukra Jūratė, kiti svečiai) pabrėžė jo sąžiningumą, tvirtą būdą, nepalaužiamą dvasią. Vienas iš renginių, leidusių pajusti subtilų skirtumą tarp tikro ir apsimestinio patriotizmo.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama