Daiva TAMOŠAITYTĖ. HIBRIDINIS KARAS IR TAUTOS SAVISAUGA (1)

Daiva TAMOŠAITYTĖ. HIBRIDINIS KARAS IR TAUTOS SAVISAUGA (1)...Ankstesniuose straipsniuose apie posthumanizmą (KB 2024, nr. 1–2, nr. 4) šiek tiek aptariau politikos tapsmą biopolitika ir pakitusį karų pobūdį. Užsiminiau apie posthumanistų tyrinėjamą nekropolitiką, „žudymo semiozę“, nuotolinio valdymo bei technotanatologinės ginkluotės įtaką naujausiems karo veiksmams. Ukraina įrodė užpuolikei Rusijai bepiločių orlaivių ir dronų efektyvumą, kai gerokai pigesniu ginklu iš rikiuotės išvedama brangi ginkluotė, sėkmingai atakuojami svarbūs infrastruktūros objektai. Šis karas patvirtina seną tiesą, kad motyvuota, Tėvynę ginanti kariuomenė pajėgia pasipriešinti gerokai gausesnėms priešo pajėgoms. Deja, kartu vyksta ir nauji pasaulio pasidalijimai. Tai, kas buvo paslėpta, išryškino ilgai lauktas naujosios JAV Baltųjų rūmų administracijos požiūris į skandalingą karą pačiame Europos viduryje. Pažangioji ES visuomenė nesupranta, kaip galima pataikūniškai derėtis su agresore, užpultai šaliai siūlant pasirašyti tokį „taikos“ susitarimą, kuris prilygsta kapituliacijai, ir dar bandant lyg kontribuciją paimti besiginančios Ukrainos vertingąsias iškasenas. Pasaulis akivaizdžiai atblokštas šimtmečiu atgal į situaciją prieš Antrąjį pasaulinį karą. Pokariniai susitarimai ir iniciatyvos pamirštos. NATO ir ES telkia jėgas ir turi vėl įrodinėti gerai veikusių savo mechanizmų prasmingumą. O nauji sandėriai tarp Vašingtono ir Maskvos pernelyg primena 1938-ųjų sąmokslo Miunchene dvasią. Bandymai susiderėti su šovinistine, iš stalininio mentaliteto neišsivadavusia imperija, kuri niekada nesilaikė jokių susitarimų, rodo ne tik dabartinio Amerikos prezidento perdėtą pasitikėjimą savimi, norimą laikant esamu (wishful thinking), bet ir gilesnio, adekvatesnio geopolitinio mąstymo stoką, net jo nuvertinimą. Kaip tik šis bruožas ir manymas, kad nėra dalykų, kurie neparduodami, neišmainomi, dėl kurių negalima derėtis kaip dėl prekės, paradoksaliai leidžia sėsti už derybų stalo kietam kapitalistui su karo nusikaltėliu, kuriam Hagos teismas yra išdavęs arešto orderį. Suprantama, derybos nesiseka, karas vyksta toliau, o Europos valstybės jau pradėjo rimtai ruoštis būsimam susirėmimui su Rusija. Tragikomiškas Amerikos ir Ukrainos prezidentų susitikimas Ovaliajame kabinete, ištransliuotas visam pasauliui, ne tik parodė takoskyrą tarp vertelgiško ir garbingo mąstymo, atkakliai ginant savo šalį jau ketvirtus metus, bet ir atskleidė faktą, kad į Kyjivą žiūrima kaip į menkesnį derybų partnerį. Volodymyras Zelenskis buvo pertraukinėjamas, žeminamas dėl jo aprangos, pažeidinėjant svetingumo reglamentą vien todėl, kad atvyko derėtis kaip lygus su lygiu. Nuo kada šalis, Europos sąjungininkė, tapo pažemintąja, o tradicinis priešas Kremlius laikomas lygiaverčiu derybų partneriu? Tai iš esmės rodo didelį vertybinį chaosą ir galimus nešvarius sandėrius po kilimu. Todėl kostiumuotų, ryškaus makiažo nevengiančių vyrų ginče su tiesiai iš karo frontų atvykusiu vyriausiuoju užpultos šalies ginkluotųjų pajėgų vadu, vilkinčiu specialią uniformą, amerikiečių simpatijas pelnė atvykėlis. Ypač prisimenant, kad Ovaliajame kabinete su džinsais, marškinėliais ir MAGA kepuraite nuolat pozuoja Donaldo Trumpo dešinioji ranka – Elonas Muskas. Dar labiau įstrigo jo šokis, kai skambant trankiai muzikai, mosavo grandininiu pjūklu, kuriuo grasinosi pjausiąs biurokratiją. Šie vaizdai privertė susimąstyti apie kultūros reikšmę nesibaigiančių, grėsmingai plintančių karų akivaizdoje. Hibridinio karo tikrovė Ar bandymas gauti naudos iš ekonominio karo, didinant muitus ir skaldant Vakarų vienybę, gal net vėl uždarant valstybių sienas (tarkim, Šengeno erdvę), atitinka pažangos idėją? Ar nėra anachronizmas stabdyti laisvą judėjimą ir kultūrų mainus, mažinti galimybes jaunimui keliauti po pasaulį, semtis mokslų užsienio universitetuose? Ar apskritai įmanoma „užsidaryti“ hibridinio karo sąlygomis, kaip tas veikia visuomenės sąmonę? Akivaizdu, kad susiskaldymas, naujų barikadų statymas yra atžanga, ilgainiui tapsianti nenaudinga net viso to iniciatoriams. Globalizacija tiek daug pažengusi, kad verčiau ją kontroliuoti, užuot atėmus paskutinę galimybę mažesnėms ar kariniu požiūriu silpnesnėms šalims savarankiškai gyvuoti bendrame civilizaciniame lauke. Juo labiau kad tų didelių šalių, kuriose klesti šovinizmas arba kurioms vadovauja karinės chuntos, civilizaciniai pasiekimai labai vargani. Mėginimas susitaikyti su tokia padėtimi legitimizuoja atsilikusių, bet agresyvių valstybių pretenzijas pasipelnyti taikių, turtingų šalių sąskaita. Pirmojo pasaulinio karo metais kovėsi lygiavertės šalys (Antantė prieš Trilypę sąjungą). Po karo įsisteigė nacionalinės demokratinės valstybės. Antrojo pasaulinio karo taikinys buvo koalicija, priešinga Ašies valstybėms. Vokietija stengėsi įtraukti į karą visus gyventojus, išskyrus „žemesnes, nevisavertes“ rases ir sluoksnius, kuriuos iškart pradėjo naikinti. Įveltos ir Trečiojo pasaulio šalys, kolonijos, mažos neutralios valstybės prieš jų valią. Po karo išsivaduota iš kolonializmo, įrodytas rasių lygiavertiškumas. Pirmojo pasaulinio karo pamokos – vietinius karus pakeitė visuotiniai (koaliciniai). Antrojo pasaulinio karo pamokos – visuotinius karus pakeitė neskelbiami karai arba specialiosios karinės operacijos, hibridiniai mūšiai, gąsdinimai atominėmis atakomis. Pasitelkiami vis sudėtingesni nuotoliniai ginklai, kibernetika, palydovinės sistemos, privačios armijos, teroristinės grupuotės. Taigi karų pobūdis kinta, priklauso ir nuo techninės pažangos, ryšių plėtros, nors puolamųjų karų tikslai visada tokie patys – išteklių ir teritorijų pasisavinimas, įtakos zonų nusistatymas. Tarp didžiųjų karų paprastai kurpiami būsimų karų scenarijai. Šiuo metu kaip tik ir yra toks laikotarpis, tarsi interliudija į Trečiąjį pasaulinį, kurio išvengti nepavyks jokiomis taikos derybomis, jeigu nepasiskelbęs agresorius nebus greitai ir veiksmingai sustabdytas kovos lauke. Visi suprantame, kad tai Rusija. Hibridinis karas yra naujovė, išmėginama ne tik fronte, įvairiu laipsniu apimanti visus gyventojų sluoksnius. Pasikeitęs karų pobūdis lemia nekombatantų įtraukimą ir nuostolius, nes taikinys yra visa užpultos šalies visuomenė – taikūs gyventojai, vaikų darželiai, mokyklos, ligoninės, gyvenamieji namai... Sąvoka „hibridinis“ reiškia ne tik poveikį, daromą taikos metu, bet ir tai, kad naudojamos visos įmanomos priemonės nuo pačių seniausių laikų. Lietuvoje labai mėgstama apeliuoti į garsųjį Sun Tzu „Karo meną“, nors jis tinka tik kariuomenės veiksmams ir manevrams apibūdinti, darant aiškią perskyrą tarp kariuomenės ir civilių, tarp karo vado ir imperatoriaus (valdovo). Kliaujantis ten aprašomomis karo klastomis ir gudrybėmis, svarbu nepamiršti, kad nuostata „tikslas pateisina visas priemones“ vartotina labai atsargiai. Sun Tzu pirmiausia ragina paisyti karo taisyklių ir jausti saiką. Minėtas sparnuotas posakis labiau tinka nusikaltėliškam žudiko mentalitetui, kuris karą paverčia skerdynėmis, šiurpiu niokojimu kaip Bučoje ar kur tik įžengia. Karai neskelbiami pirmiausia todėl, kad oficialiai nekariaujantiems negalima normaliai taikyti tarptautinių humanitarinės teisės normų, reikalauti atsakomybės už nusikaltimus, pavyzdžiui, belaisvių egzekucijas. Į Sun Tzu pamokymus, kaip antai, „su paimtais į nelaisvę priešo kareiviais elkis gerai ir rūpinkis jais taip, kad vėliau turėtum iš to naudos“,1 o „karo vadai vis tiek privalo stengtis, kad jų vadovaujami kariai pridarytų kiek įmanoma mažiau nuostolių (nors pergalė ir būtų akivaizdi), išpeštų iš mūšio kuo didesnę naudą, išsaugotų infrastruktūrą ir sumažintų galimą priešiškumą“,2 šiuolaikiniam, konkrečiai Rusijos kariniam kontingentui, lietuvių išradingai vadinamam mordoro orkais, tiesiog nusispjaut. Kremlius įžūliai meluoja, esą ginasi nuo NATO plėtros. Kare prieš Ukrainą naudoja ginklus, uždraustus dėl antihumaniškumo, turinčius didžiulę griaunamąją jėgą. Vakarams nelieka nieko kito, kaip tik išeiti iš tarptautinių konvencijų, draudžiančių panašias ginklų rūšis. Tai didžiulė atžanga, priverstinis atsitraukimas į šimtmečio senumo pozicijas. Tačiau kaip tik dėl to Sun Tzu vertė dar labiau padidėja, nes parodo, koks milžiniškas skirtumas tarp civilizuoto proto ir žiaurių nusikaltėlių siautėjimų – jiems principai ir kodeksai, sutartys ir teisė yra patyčių objektas. Sun Tzu knyga – karybos vadovėlis, autoritetingas visame pasaulyje. Įsiklausykime į šias eilutes: „Jeigu priešas, dar nebūdamas palaužtas, prašo taikos, vadinasi, jis turi slaptų kėslų.“3 Labai vertinga ir Krašto apsaugos ministerijos 2019 m. iš naujo išleista majoro Vytauto Bulvičiaus knyga „Karinis valstybės rengimas“, parašyta 1939 m. Šalia istorinių, teorinių ir praktinių aspektų, tai puikus vadovėlis, kaip rengtis karui. Deja, išleistas tik 3000 egzempliorių tiražu, yra mažai kam prieinamas, nebent tiražas buvo ar bus pakartotas. Toks svarbus veikalas privalomas tiek politikams, tiek kariškiams. Štai keletas svarbiausių postulatų. Karo metu vadovauti ir visą atsakomybę prisiimti turi vienas karo vadas, o ne koks nors kolektyvinis darinys, juo labiau į jo veiklą nedera kištis politikams. Bulvičius cituoja Napoleoną: „vyriausioje vadovybėje geriau vienas prastas generolas negu du geri.“4 Kita svarbi nuostata, kad visų finansų mesti karo pramonei negalima ekonomikos ir kultūros sąskaita, reikia visas tris sritis sujungti ir vystyti. Šiandien nenorima įsisąmoninti ir to, kad tik gerai parengta savo šalies gynyba laiduoja pergalę, per daug nesitikint partnerių pagalbos, kuri svarbi, bet ne pirmaeilė, be to, jos niekada nepavyksta tiksliai prognozuoti. Apie hibridinį karą mūsų šalyje kalbama vis garsiau, daugiausia pabrėžiant propagandinį jo aspektą – tai psichologinis frontas. Dezinformacija ir misinformacija yra pačios klastingiausios, nes bando susilpninti ne tik civilių, bet ir kariškių valią priešintis.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama