KRAŠTUTINIŲ DEŠINIŲJŲ UŽSIENIO POLITIKA MAGA 2.0 AMŽIUJE. Estijos kultūros žurnalo Vikerkaar redaktorius Aras VELMETAS kalbasi su Bostono universiteto profesorium Quinnu SLOBODIANU (2)

KRAŠTUTINIŲ DEŠINIŲJŲ UŽSIENIO POLITIKA MAGA 2.0 AMŽIUJE. Estijos kultūros žurnalo Vikerkaar redaktorius Aras VELMETAS kalbasi su Bostono universiteto profesorium Quinnu SLOBODIANU (2)...Ši suverenumo fragmentacija, vertės bei tiekimo grandinių suskaidymas paskatino kitokią politinę vaizduotę. Ji propagavo idėją, kad galima balsuoti kojomis, balsuoti doleriais, būti ne prievolės, bet sutikimo šalimi. Kitaip tariant, socialinės sutartys turėtų būti tiesioginės. Kodėl negalima nustatyti naujų sričių ir zonų, į kurias migruojama su savo pinigais, pasirenkant vienas, atsisakant kitų sąlygų? Tam tikru mastu tai liko fantazijų eksperimentas. Tačiau kai kur pavyko juo pasinaudoti. Hondūras yra puikus pavyzdys vieno iš tokių valstybių startuolių, pažengusių gana toli. Po 2016 m. jau niekas, pasak Peterio Thielio, teoretiko, kaip atgauti sužlugdytą tokios rūšies suverenumą, neragina pasitraukti iš politikos ir įsikurti kur nors Karibų jūroje, dabar sakoma: „Palaukite, o jei mes tiesiog persikeltume į pačią Ameriką?“ Užimti esamą valstybę iš tikrųjų lengviau negu įsteigti naują. Tai, sakyčiau, žingsnis, būdingas antrajam Trumpo prezidentavimui – Amerikos federalinės vyriausybės aparato dauguma bendradarbiauja su nedideliu skaičiumi technologijų įkūrėjų ir vadovų, kurie dabar svarsto, kaip tą panaudoti savo kaupimo strategijoms ir perorientuoti pagal savo poreikius. Kartais tai neįtikėtinai akivaizdu. Vienas iš pavyzdžių – NASA. Kandidatas į NASA vadovus yra buvęs SpaceX darbuotojas, kuris pritaria Musko įsitikinimui, kad reikia atsisakyti pirmenybės teikimo Mėnuliui ir iš naujo prioritetizuoti Marsą. Tai reiškia, kad reikės nurašyti daugybę milijardų dolerių, kai aibę metų ruoštasi vadinamajam Artemidės projektui, – siekta įrengti aplink Mėnulį skriejančią kosminę stotį, ji siųstų žvalgus, o galiausiai įkurtų nuolatinę gyvenvietę. Tikėtina, dabar to bus visiškai atsisakyta dėl vieno žmogaus individualių norų ir, žinoma, korporatyvinių interesų. Tai protu gana sunkiai suvokiamas spektaklis. Ši ideologija, kai ieškoma palankių jurisdikcijų, o valstybė yra tik tam tikros konkurencinės valstybių rinkos žaidėja, 2010-aisiais buvo ir Estijos skaitmeninės politikos esmė. Mūsų e-rezidencijos programa iš esmės buvo sukurta, atsižvelgiant į šią idėją ir parduodama tiesiogiai technologijų sektoriui. Vaikinas, kuris tai pradėjo – Ottas Vatteris – priklausė Hondūro firmos Prospera valdybai! Iš pradžių estai siekė tam tikro decentralizacijos laipsnio iš Maskvos, sakydami, žinote, mes nebandome sukurti nepriklausomos demokratinės respublikos, tapsime specialiąja ekonomine zona. Estija yra puikus pavyzdys, kaip 9-ajame ir 10-ajame dešimtmetyje suverenitetas tapo preke. Prekyba jurisdikcijomis tapo daugelio libertarinių valstybių bendradarbiavimo, kurį dabar matome, pagrindu. Grįžkime prie klausimo, kaip žavėjimasis technologijomis dera su dabartine JAV užsienio politika? Tam tikrais atžvilgiais Trumpas kalba apie Gazos pavertimą Amerikos okupuota Rivjera, egzistuojančia už normalių tarptautinių santykių. Tam tikru mastu jis reikalauja, kad Ukraina atsisakytų savo teisės į naudingąsias iškasenas. Taigi užsienio politika tarnauja konkretiems ekonominiams interesams. Kitais atvejais tai tarsi atsitrenkia į viziją, pagal kurią ekonominė politika yra pavaldi užsienio politikai. Čia daugiausia turiu omenyje tarifus. Manau, kad šiuo metu iš tikrųjų yra ekonominės politikos viršenybė. Iš dalies susigaudyti čia padėtų istorikai, nes daug kas vyksta panašiai kaip XIX a. Kai diskutuojama apie Grenlandijos ar Panamos perėmimą, žmonės mano, kad jos taps 51 ir 52 valstijomis. Tačiau imperijų istorija rodo, kad į valgiaraštį įtraukiama daug daugiau dalykų, ne tik absorbuojamas vienalytis metropolio burbulas. Imperijos dažniau pasitelkia įvairovę negu vienodumą. Ypač svarbi darosi privačių ir viešųjų interesų sąveika. Tą puikiai iliustruoja faktas, kad Panamoje reikalai preliminariai jau sutvarkyti. Didžiulį laivybos konglomeratą Hutchison valdantis turtingiausias Honkongo žmogus Li Ka-shingas buvo, regis, priverstas parduoti savo Panamos kanalo akcijas amerikiečių turto valdytojui Blackrock. Nuo tada, kai sudarytas šis sandėris, nieko negirdėjome apie Panamos okupaciją ar aneksiją. Kitaip tariant, tai, kas prasidėjo kaip kažkas panašaus į kolonizaciją, virsta paprastu verslo sandėriu – Kinijos dukterinę įmonę išstumia amerikietiška korporacija. Sandoris dėl Ukrainos naudingųjų iškasenų turi atgarsių to, kas 1882 m. vyko tarp Anglijos ir Egipto. Kai didesnė valdžia dėl kokių nors konfliktų ar netinkamo valdymo imasi prievaizdo vaidmens, reikalaudama kraštutinių nuolaidų, bet atsisakydama daugelio pagrindinių įsipareigojimų – išsaugoti pilietybę, žadėtą gyventojams, užtikrinti jų saugumą. Tai klasikinė pabūklų diplomatija XIX a. stiliumi, patyčios. Spėčiau, kad to pusiaukelė bus Grenlandijoje, galbūt Kanadoje, kur netolygios sutartys leis sudaryti pelningus sandorius Amerikos palydovinių žemyninių stočių operatoriams arba retųjų mineralų kasybos įmonėms Grenlandijos šiaurėje. Jeigu ekonominės pretenzijos bus patenkintos, atkris tiesioginės kolonizacijos poreikis. JAV užsienio politika atskirta nuo vidaus politikos, nors abi turėtų būti labiau integruotos. JAV administracija to mokėsi iš kraštutinių dešiniųjų lyderių užsienyje patirties. Dažnai minimi Vengrijos, Argentinos pavyzdžiai. Strategijas, kurias Viktoras Orbánas naudoja, siekdamas užgniaužti pilietinius neramumus, ypač puolimą prieš universitetus, šiuo metu aiškiai kartoja Trumpas. Javiero Milei ataka prieš Argentinos biurokratiją irgi pavyzdingai suvaidinta JAV, Elonui Muskui mosuojant grandininiu pjūklu, ir panašiai. Šiaip ar taip, Amerikos neoreakcionierių istorija, ieškant įkvėpimo iš tokių kaip Orbánas, yra labai ilga. Viena iš klaidų, bandant importuoti Milei strategiją, yra ta, kad pasaulio ekonomikos sistemoje Argentina užima visai kitokią vietą negu JAV. Vis dėlto net politiniame centre yra respublikonų, kurie nedrąsiai ploja kai kuriems Milei veiksmams. Akivaizdu, kad man tokia pozicija nepriimtina. Bet Argentinoje yra struktūrinių ekonominių problemų, kurios tęsiasi ištisus dešimtmečius, o Milei drakoniškomis priemonėmis priartėjo prie jų sprendimo, atkūrė Argentinos kreditingumą ir pan. Milei akivaizdžiai nusitaikė į tai, ką jis laiko politiniais priešais, konkrečiai naikindamas kultūros institucijas ir universitetus, taikydamasis į protestuojančias moterų grupes. Kaip būdinga kraštutiniams dešiniesiems, iš dalies tai atsakas į sėkmingą moterų susitelkimą prieš labai griežtus abortų įstatymus Argentinoje. Tai sukėlė pasipiktinimo ir mizoginistinio pykčio bangą, kuri padidino Milei pagreitį. Taigi čia yra ir kultūrinis aspektas. Tačiau atrodo, kad Argentinoje tai daugiausia fiskalinis Augijo arklidžių valymas, kebli padėtis, todėl JAV tame paprasčiausiai nedalyvauja. Manau, Amerikos vyriausybė irgi turi problemų, tačiau ji valdo pasaulio valiutos rezervą ir turi nepaprastą laisvę imtis ekonominių veiksmų. Muskas, klaidingai pristatantis Ameriką kaip Argentiną, veda Jungtines Valstijas susinaikinimo keliu, nes daug žmonių, priklausančių nuo užimtumo, bus nuskurdinti. Per ateinančias savaites ar mėnesius paaiškės, kokį poveikį padarys bandymas greitai pakeisti visą federalinės vyriausybės programavimo kalbą. Tačiau šis laukinis taupymo maksimalizavimas tikrai turės netikėtų pasekmių. O kultūrinis karas, nusižiūrėtas iš Vengrijos ir Lenkijos, greičiausiai bus sėkmingesnis. Trumpo administracija tam tikru atžvilgiu neutralizuoja institucijas, kurios telkia tam tikras elito grupes, laikosi tam tikros nuomonės ir politikos, – ši kultūrinė iškrova leidžia pažaboti neramumus šalies širdyje. Kaip sako bombardavimų organizatoriai, „yra daug gerų taikinių“. Tą rodo veiksmai prieš elitinius universitetus, pirmiausia Kolumbiją, paskui Harvardą, kad užsitikrintų prevencinį paklusnumą ir vidinį atsisakymą to, kas laikoma netinkamais įsitikinimais, įvairove, socialiniu teisingumu. Kol kas tai veikia. Ką jie stengiasi padaryti, to ir pasiekia. Bandoma sudaryti griežtos disciplinos atmosferą, sukelti baimės jausmą, demoralizuoti aukštąjį mokslą. Visi universitetai, kurių biudžetą sudaro ne tik mokestis už mokslą, kitaip tariant, mokslinių tyrimų institucijos, per ateinančius šešis ar dvylika mėnesių bus sugniuždytos. Esu tikras, kad nė vienas rektorius neįsivaizduoja, kaip su tuo susitvarkys. Tai, kas padaryta Vengrijoje ir Lenkijoje, siekiant sunaikinti nepriklausomą akademinį tyrimą, perimti vadovavimą kultūros institucijoms – muziejams, archyvams, tyrimų institutams, dabar vyksta JAV mokslo tyrimų institute Smithsonian ir kitur. Sunku pakeisti Amerikos valstybę. Sunku pakeisti Amerikos gamybos bazę. Tačiau gana lengva išardyti laisvų tyrimų ir laisvos saviraiškos ekologiją. Norėčiau aptarti Amerikos kraštutinių dešiniųjų įtaką pasaulio kraštutiniams dešiniesiems. Kultūrinių karų, griežčiausio taupymo ir XIX a. imperializmo derinys buvo siurprizas Europos kraštutiniams dešiniesiems. Jie džiaugiasi, galėdami prisijungti prie kultūros karų. Tačiau požiūriai labai skiriasi, kai kalbama apie taupymą ir imperialistines šios lygties dalis. Daugelis Europos kraštutinių dešiniųjų nori kurti gerovės valstybę, nors tik tam tikrai visuomenės grupei. O atsidūrę tarp supergalybių jie visiškai susiskaldė. Geras pavyzdys Estijos tautinė konservatorių partija, įsteigta 2012 m., pagaliau supratusi, kad įtakos zonų politika palieka juos užribyje. Panašiai nutiko ir Kanados konservatorių partijai. Manau, tai, kaip elgiasi MAGA 2.0, iš tikrųjų prieštarauja tam, ko pastarąjį dešimtmetį tikėjosi dauguma Europos kraštutinių dešiniųjų. Po Brexit jie netrukus suprato, kad gali gauti daugiau naudos, likdami ES negu išeidami iš jos. Tiesą sakant, užuot atsiskyrę nuo ES, jie galėtų ją tiesiog perimti. Tai labai veiksminga strategija. Italijos premjerė Giorgia Meloni puikiai atstovauja tokiam mąstymui. Sakyčiau, ji šiuo metu yra pagrindinė kraštutinių dešiniųjų figūra Europoje, ypač po nuosprendžio, paskelbto Marine’ai Le Pen. Tai, kad Orbánas elgiasi kaip nori, bet vis dar yra ES narys, išskyrus kai kurių lėšų Budapeštui sustabdymą, rodo, kaip toli galima nueiti, nepatiriant jokių realių pasekmių. Jis žaidžia abiem kryptimis, sveikindamas Kinijos ir Š. Korėjos investicijas, likdamas artimas Rusijai, nepaisydamas sankcijų, atverdamas specialiąsias ekonomines zonas, nors to neleidžia Europos ekonominė politika. Kraštutiniai dešinieji pakankamai protingi, kad nevykdytų manevrinio karo, lėtai kariautų apkasuose, šalindami vidines kultūrines kliūtis, likdami susiję su reakcingais tarptautiniais režimais, palaikančiais jų pusę. MAGA 2.0 yra toks trikdantis, nenuspėjamas ir toks instituciškai prieštaringas, kad primena tik vieną dalyką – Putino 2022 m. plataus masto įsiveržimą į Ukrainą. Turiu galvoje, kad tai daug mažiau panašu į Braziliją, valdant Bolsonarui, į Kiniją ar ką nors kitą. Daug panašiau į veiksmą, skirtą sugriauti nuostatas, koks turėtų būti normalus valstybių elgesys. Nemanau, kad tai atsitiktinumas. Putino Rusija demonstruoja, kaip sėkmingai išlaikyti valdžią, ignoruojant pasaulines normas. Tai tikrai įkvėpė kai kuriuos Amerikos dešiniuosius. O kaip žmonėms gyventi tarp valstybės duženų, ar tai atsitiktų Estijoje, ar Kanadoje? Matyt, tai bus laikoma tik šalutine žala. Įdomu, ką Europos kraštutiniai dešinieji darys, į tai reaguodami. Iki šiol kai kas, pavyzdžiui, Meloni, bando žaisti abiem kryptimis, susitinka su Musku dėl Starlink pristatymo, domisi dideliais investiciniais projektais, kurie galėtų būti naudingi Italijos gamintojams. Pritaria idėjai užbaigti karą Ukrainoje, bet nori įsitikinti, kad tai nebus pernelyg asimetriška. Reikia pripažinti, kad nemažai Europos kraštutinių dešiniųjų šiuo metu elgiasi kaip atsakingi valstybės žmonės, o Amerikos kabinetas blaškosi kaip chaoso agentas, neturintis nuovokos, kokia ilgalaikė jo strategija. Išvertė Augustė DVILINSKAITĖ © Quinn Slobodian © Aro Velmet © Vikerkaar © Eurozine paskelbta 2025 m. balandžio 15 d.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama