KRAŠTUTINIŲ DEŠINIŲJŲ UŽSIENIO POLITIKA MAGA 2.0 AMŽIUJE. Estijos kultūros žurnalo Vikerkaar redaktorius Aras VELMETAS kalbasi su Bostono universiteto profesorium Quinnu SLOBODIANU (1)

KRAŠTUTINIŲ DEŠINIŲJŲ UŽSIENIO POLITIKA MAGA 2.0 AMŽIUJE. Estijos kultūros žurnalo Vikerkaar redaktorius Aras VELMETAS kalbasi su Bostono universiteto profesorium Quinnu SLOBODIANU (1)...JAV užsienio politika Donaldo Trumpo laikais demonstruoja tarptautinio saugumo vienpusiškumą ir ekonominės globalizacijos pabaigą. Prezidento smarkiai padidintų muitų paskirtis yra tokia pati kaip ir bombų. Tai varo pleištą tarp Trumpo režimo ir jo sąjungininkų užsienyje – kraštutinių dešiniųjų, išimtis taikoma tik Rusijai. Idėjų istorikai pastaraisiais metais bando suprasti neoliberalizmą nuo pat jo kaip politinės ideologijos atsiradimo XX a. 5-ojo dešimtmečio viduryje ir po daugybės mutacijų pasiekusio šias dienas. Vienas iš tokios analizės lyderių yra Bostono universiteto tarptautinės istorijos profesorius, keleto studijų apie neoliberalizmo ir kraštutiniosios dešinės politiką autorius Quinnas Slobodianas, ką tik išleidęs naują knygą „Hayeko pavainikiai: rasė, auksas, intelekto koeficientas ir kraštutinių dešiniųjų kapitalizmas“. Aro Velmet. Neseniai New York Review of Books paskelbtame straipsnyje rašėte, kad šiuo metu JAV apėmęs pamišimas ir iš pažiūros prieštaringi vidaus veiksmai rodo „trijų politikos krypčių, kurios niekada nebuvo taip arti valdžios, konvergenciją“. Tie projektai atkeliauja iš skirtingų, bet susijusių vietų, iš Volstrito globojamo Silicio slėnio, įbridusio į skolas, iš startuolių kultūros su konservatyvių minčių centrais, nusiteikusiais prieš Naująjį kursą [1933–1938 m. socioekonomines reformas, – vertėjos pastaba], o ypač iš internetinio anarchokapitalizmo ir dešiniojo sparno akceleracijos. Esu įsitikinęs, kad tai galioja JAV vidaus politikai. Bet įdomu, ar galima tą patį taikyti ir užsienio politikai, kuri atrodo ne mažiau prieštaringa ir besiblaškanti? Quinn Slobodian. Manau, užsienio politika vykdoma truputį kitaip. Čia įžvelgčiau tris atmainas – pirmiausia neokonservatizmą, kuris amerikiečiams yra geriausiai pažįstama užsienio politikos forma XXI a., Amerikos karinį dominavimą, įvairiomis kombinacijomis derinamą su selektyvia tarptautinių organizacijų atranka, siekiant savo tikslų, bauginant, terorizuojant oponentus, priešininkus visame pasaulyje. Būdas, kurį Jungtinės Valstijos pasitelkė invazijoms į Iraką ir Afganistaną, kuriuo siekia suvaldyti Iraną, pastaruoju metu taikomas ir Kinijai kaip neabejotina išeitis. Signalgate atskleidė, kad ministrų kabinete yra frakcija, vis dar suinteresuota drausminti, jos nuomone, nepaklusnias mažesnes jėgas, vykdydama parodomuosius bombardavimus, šiuo atveju taikinys – hučių sukilėliai Jemene. Kai pagrindines užsienio politikos kūrimo pozicijas užima Michaelas Waltzas [jau atstatydintas, – red.] ir Marcas Rubio, vis dar matoma neokonservatyvi potekstė. Antra, šiek tiek skirtingesnė atmaina yra tai, ką galima vadinti paleokonservatizmu. Jam atstovauja JD Vance’as, kuris bent jau retoriškai bando visiškai atmesti 1990-ųjų neokonservatizmo modelį, propagavusį demokratiją, o savo tikslams pasiekti taikiusį kietosios ir minkštosios galios derinį. Vance’as nori būti daug realistiškesnis ir stačiokiškesnis, jam nerūpi Amerikos minkštoji galia. Jo santykis su Zelenskiu rodo, kad Vance’ui patinka „įtakos sferų stiliaus“ politika – Jungtinės Valstijos dominuoja savo pusrutulyje, o kitos galios, nesvarbu, turkai, kinai, rusai, atokiuose savo kraštuose tegul organizuoja viską taip, kaip nori. Simptomiška, kad, pavyzdžiui, Signalgate Vance’ą suerzino tuo atžvilgiu, kad JAV apskritai visur kišasi, net į Europos problemas. Savo kieme Europa turėtų pati su viskuo susidoroti. Taigi antroji atmaina labiau „izoliacionistinė“, nors nemanau, kad šis apibūdinimas tikslus, nes užmojis aneksuoti gretimas šalis (Kanadą, Grenlandiją, Panamą) toli gražu nėra „nesikišimas“. Greičiau „įtakos zonų“ dalybos, o tai kur kas panašiau į XIX a. negu į XX a. politiką. Yra žmonių, kurie nori globalizmą panaudoti savo tikslams, yra žmonių, kurie džiaugiasi, kad Amerika vykdo vienpusišką saugumo politiką. Šie priešingi impulsai yra sena JAV užsienio politikos istorija. Trečioji „koalicijos“ dalis – įtakinga technologinė Silicio slėnio frakcija. Ji turi savų interesų, kuriems šiuo metu skiriama vis daugiau dėmesio. Tą rodo konkretūs sektoriai, pavyzdžiui, palydovinės komunikacijos, troškimas užsitikrinti retųjų iškasenų šaltinius, skaitmeninių paslaugų rinkos atvėrimas technologijų gigantams – būtent tai svarbiausia užsienio politikoje. Nesvarbu, ar tai reikš, kad reikia pasikliauti Europos partneriais, atveriant erdvę Starlink palydovams, ar sumažinti turinio moderavimą Amerikos technologijų platformose. Čia kyla klausimas ne vien kaip JAV turėtų naudoti savo galią pasaulyje, bet ir kaip gauti žaliavų aukštųjų technologijų produktams. O tada priversti užsienio rinkas, kad pačias pagrindines paslaugas pirktų iš Facebook ir X, iš Starlink ir SpaceX. Mane ypač domina konfliktas tarp Silicio slėnio frakcijos ir kitų dviejų grupių, nes nušviečia įtampą, kylančią dėl skirtingų požiūrių į valstybės valdžią. Neokonservatorius ir paleokonservatorius suartina vienas dalykas – agresyvi užsienio politika. Nesvarbu, ar tai būtų grasinimas aneksuoti šalis, ar valdžios panaudojimas, siekiant gauti norimus daiktus, pavyzdžiui, žaliavas iš Ukrainos ar dar ką. Kita vertus, Silicio slėnio pozicija vaizduojama kaip labiau libertarinė – domisi tarptautinių rinkų atvėrimu, kapitalo mobilumu, valstybės pasitraukimu iš verslo. Taigi atrodo, kad įtampa tarp grupių didėja. Sakyčiau, toks būdas vertinti Silicio slėnio politiką darosi vis anachronistiškesnis. Tą savo bestseleryje „Technologinė respublika“ jau išdėstė Palantir įkūrėjas Aleksandras Karpas. Knygos argumentai paneigia tai, ką jūs sakote. Karpo manymu, Silicio slėnis pernelyg ilgai stengėsi nesipainioti į nešvarius ir vis labiau kompromituojančius dalykus, susijusius su nacionaliniu saugumu. Karpui atrodo, kad kaip tik dabar reikėtų apsisukti ant kulnų. Pasak jo, šis momentas tinkamas stačia galva nerti į partnerystę su nacionaliniu saugumu tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Bet kokios libertarinės pretenzijos nuo šiol daugiau ar mažiau atmetamos. Nuo Marco Andreesseno iniciatyvos „Amerikietiškasis dinamizmas“, kurią jis stūmė jau Bideno laikais, iki labai aiškių kėslų išstumti senus partnerius, tokius kaip Lockheed Martin, Raytheon, pasirenkant naujus paslaugų teikėjus ir ginklų gamintojus, tokius kaip Anduril ir Palantir, Silicio slėnis net nebesišvaisto antietatizmo retorika. Verčiau pripažįsta – „tai mes“. Mes esame naujas technologijų ir pramonės kompleksas, kaip savo pranešime juos pavadino Bidenas. Tuo remiasi visas jų akcijų paketas, darant prielaidą, kad dar kurį laiką jie bus įtraukiami į federalines sutartis. Štai kodėl, pavyzdžiui, net Muskas gali būti visiškai ramus dėl to, kad praranda, tarkime, plataus vartojimo elektromobilių rinką. Pažvelgę į dvi Obamos kadencijas ir net George’o W. Busho laikotarpį, matysime, kad globalios ekonomikos valdymas ir globali saugumo strategija išsišakojo ir nutolo. JAV buvo pasirengusios elgtis vienpusiškai, kai kuriais atvejais nepaisyti tarptautinės teisės kariniais ir saugumo klausimais. Tačiau susitarimas dėl globalizacijos ir laisvosios prekybos daugiašališkumo vis dar galiojo. Antroji Trumpo administracija stulbinamai greitai viską suplėšė į gabalus. Ekonominė politika dabar yra tik užsienio politikos dalis, įgavusi tokį patį savivaliavimo ir vienpusiškumo lygį kaip ir Amerikos karinių pajėgų dislokavimas. Trumpas dabar naudoja tarifus kaip svertą, kokiu praeityje būtų buvusios karinės derybos. Akivaizdu, kad planą visiškai atsisakyti laisvosios prekybos ir vadovavimo globaliai ekonomikai, brandino keletas pastarųjų administracijų. Bet jaučiu, kad pasiekėme dar neregėtą lygmenį, kai idėja naudotis galia, taikant tarifus, tapo neatsiejama nuo idėjos valdyti, pasitelkiant bombonešius. Vienas argumentas, kurį galima pateikti dėl ankstesnės laisvosios prekybos, yra tai, kad ji labai gerai veikė JAV. Neaišku, ką Amerikos korporacijos tikisi laimėti iš šių slegiančių tarifų, palyginti su ankstesniu režimu. Tačiau ne tik tarifų pasiutpolkė, bet ir imigracijos politika sukėlė sąmyšį technologijų sektoriuje. Tarifų politiką atskirčiau nuo imigracijos politikos, nes, regint kol kas neapdorotus skaičius, tai nėra didžiulis šuolis nuo Obamos ar Bideno. Mes dar nežinome, kas vyksta. Manau, rinkos neramumai kyla ne iš baimės, kad šalis pritrūks darbo jėgos, o tik dėl ekstraordinarių tarifų. Dabar dėl jų prognozuojama recesija. Mano manymu, anksčiau toks scenarijus daugiausia buvo blefas ir gąsdinimai. Tačiau dabar labiau tikėtina, kad jis taps tikrove, nes prezidento santykiai su investuotojų klase labai skiriasi nuo pirmosios Trumpo administracijos. Štai Arthuras Lafferis, vienas iš Ronaldo Reagano įkvėpėjų sumažinti pasiūlos mokesčius 9-ojo dešimtmečio pradžioje, artimas Trumpo patarėjas per pirmąją jo kadenciją, dabar jau skambina pavojaus varpais dėl tarifų poveikio Amerikos ekonomikai. Taigi nuo to, ką paprastai laikome atsakingu augančios akcijų kainos ir infliacijos valdymu, staiga pereita prie politikos, tarsi sakančios, ką pasėsi, tą ir pjausi. Nesugalvoju, kaip kitaip tą apibūdinti. Norėčiau sugrįžti prie stulbinamo komforto lygio, kurį, atrodo, jaučia technologijų sektorius, vykstant autoritariniam JAV tiek vidaus, tiek užsienio politikos posūkiui. Tai žinoma jau gana seniai. Apie tai rašėte knygoje „Smūgis kapitalizmui“ (Crack Up Capitalism). Ofšorinės zonos idėją pavaizdavote kaip žemo lygio arba nereguliuojamos ekonomikos kombinaciją su autoritarine valstybės valdžia. Pavyzdžiui, Honkongas, Dubajus – tai regionai, kur pasaulio technologijų milijardieriai gana greitai prisitaikė prie autoritarinės politikos. Ar galėtumėte šiek tiek plačiau pristatyti, kodėl ši idėja jau kurį laiką tokia svarbi technologijų sektoriaus fantazijose? Bandžiau perprasti intelektualinę neoliberalizmo genealogiją, svarsčiau, kokio pobūdžio institucijos labiausiai atspindi jo gyvybingumą. Jei baziniu neoliberalizmo apibrėžimu laikysime nuolatines pastangas apsaugoti kapitalizmą nuo demokratijos, tai įvairiais XX ir XXI a. tarpsniais kapitalizmas susidūrė su skirtingomis grėsmėmis. Prasidėjus neoliberaliam projektui ano amžiaus 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, tauta atrodė žlugdantis veiksnys. Kolektyvistinės pastangos dešinėje telkėsi fašizmo pavidalu, o kairėje kolektyvizmas buvo įgavęs socializmo ir komunizmo formą. Po Antrojo pasaulinio karo ji virto socialdemokratijos projektais, kuriais bandyta įvesti reglamentus laisvam kapitalo judėjimui per valstybių sienas su tam tikromis pertraukomis. Tai Brettono Woodso idėja [tarptautinė monetarinė fiksuotų valiutos kursų sistema, – vert.], režimas, sukurtas taip, kad būtų sudarytos sąlygos gerovės valstybei ir tam tikram laisvosios prekybos integracijos lygiui. Per visą tą laikotarpį, kaip rašiau ankstesnėje savo knygoje „Globalistai“, buvo stengiamasi ne tik prisitaikyti prie demokratijos, bet ir griežtai ją suvaržyti, įsivaizduojant daugiašales institucijas, kurios atsidurtų virš tautų, užtikrintų joms tam tikras teises, kurių nekontroliuoja konkrečios šalies įstatymų leidėjai. Tai tokios institucijos kaip Pasaulio prekybos organizacija, Europos ekonominė bendrija… Taip. Reikėjo susitarti, kad valstybės neproteguos savo korporacijų, leis tarptautinėms įmonėms su jomis konkuruoti. Buvo stengiamasi įstatymų leidėjams tam tikru lygmeniu surišti rankas, nes visi sutarė, kad tai geriausiai leis užtikrinti klestėjimą. Silpnesnės tautos turėjo sutikti su joms pasiūlytu sandoriu. Tai galima vadinti neoliberaliu XX a. globalizmu, kuris pasiekė kulminaciją XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Tuo pat metu buvo ir manančių, kad kapitalizmą galima geriau apsaugoti, ne prisitaikant prie demokratijos, o išėjus iš gerovės valstybės Leviatano, savo investicijas ir pelną iškeliant į ofšorą, kažkur už Europos, už Šiaurės Amerikos. Mokesčių rojų 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje lydėjo užsakomųjų paslaugų era – pradėta steigti gamyklas mažose, pigesnėse pasaulio šalyse, specialiosiose ekonominėse zonose, priklausančiose jurisdikcijai valstybių, kuriose įstatymai ir mokesčių kodeksai palankesni investuotojams. Honkongas, Singapūras, Dubajus, kur demokratija minimali arba jos iš viso nėra, tapo afišomis, kaip galėtų atrodyti šis naujas politinis sandėris. Šios zonos tapo ypač patrauklios technologijų sektoriui, iš dalies dėl programinės įrangos inžinerijos, kodų rašymo ar naujų produktų kūrimo. Tam nereikėjo daug darbo jėgos, kaip kadaise, pavyzdžiui, Henry’ui Fordui, ieškojusiam didelių plotų užmiestyje, kad galėtų gaminti kėbulus automobiliams. XXI a. technologijų modelis buvo užfiksuotas, kai pasiėmėte naują iPhone, ant kurio užrašyta „Sukurta Kalifornijoje, pagaminta Kinijoje“. Viršutinį vertės grandinės galą sukuriate vienoje vietoje, o tada kas nors kitas kur nors kitur viską sujungia.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama