Fredrik LÖJDQUIST. NUO HELSINKIO IKI PLATAUS MASTO INVAZIJOS (2)

Fredrik LÖJDQUIST. NUO HELSINKIO IKI PLATAUS MASTO INVAZIJOS (2)...Rusijos tikslai priešingi ESBO principams Taigi Rusija jau daugiau kaip 15 metų kvestionuoja ir pažeidžia pagrindinius ESBO principus. Yra bent keturi pagrindiniai Kremliaus politikos tikslai, kurie iš esmės prieštarauja nustatytai tvarkai: Pirmas tikslas – režimo saugumas. Tai reiškia, kad žmogaus teisės ir demokratija suvokiamos kaip egzistencinė grėsmė ne tik pačioje Rusijoje, bet ir Ukrainoje, todėl Kremlius 2014 m. pradėjo karinę agresiją. Antras tikslas – atkurti įtakos sferų idėją, Maskva tą įvardija kaip „rusų pasaulį“. Putinas 2016 m. lapkritį pareiškė, kad Rusijos sienos niekur nesibaigia. Trečias – Maskva atvirai siekia išardyti Europos saugumo tvarką, ypač visapusiško saugumo sampratą. Ketvirtas – Kremlius tikisi radikaliai pakeisti karinę jėgų pusiausvyrą Europoje (išvedant NATO ir JAV karius), siūlo naują Europos saugumo architektūrą, kad pats darytų lemiamą įtaką, nes turėtų veto teisę blokuoti kitų šalių laisvus užsienio politikos ir saugumo pasirinkimus. Aiškiausia šio tikslo išraiška buvo 2021 m. gruodžio mėn. Rusijos pateikti naujų saugumo susitarimų su Jungtinėmis Valstijomis ir NATO projektai. Jais siekiama apriboti šalių suverenitetą, Šiaurės ir Vidurio Rytų Europą padaryti neapginamą, priverčiant paklusti Maskvos valiai. Prie šių keturių tikslų galima pridurti penktąjį: kartą ir visiems laikams pakenkti Vakarų sanglaudai ir NATO patikimumui. Trumpo administracijos pareiškimai ir veiksmai nuo 2025 m. vasario mėn. rodo, kad šį tikslą dabar galima pasiekti. Tai priklausys nuo JAV noro patraukti Rusiją atsakomybėn už tarptautinės teisės pažeidimus ir pasirengimo ginti Europos sąjungininkes tuo atveju, jeigu jos bus užpultos. Nauja tvarka gali būti nustatyta de jure, t. y. rašytiniais susitarimais, arba de facto, Vakarams netiesiogiai pripažįstant naujas sienas, nustatytas karine jėga, smurtinį režimo pakeitimą Kyjive, priverstinę „demilitarizaciją“ ir neutralumą. Toks tylus akivaizdžių saugumo pažeidimų pateisinimas iš esmės lemtų tvarką, pagrįstą karinės jėgos naudojimu. Kitas Rusijos branginamas terminas tam apibūdinti yra „daugiapoliškumas“ – koncepcija, kurią neseniai palankiai įvertino JAV valstybės sekretorius Marcas Rubio. Štai kodėl tarptautinė politinė ir ekonominė atskaitomybė labai svarbi, tiek nustatant vyraujančios saugumo tvarkos pažeidimus, tiek išlaikant jos teisėtumą. „Jokių agresijos vaisių“ yra svarbus tarptautinės teisės principas, kitaip tariant, „joks teritorinis įsigijimas ar specifinis pranašumas, atsirandantis dėl agresijos, nėra ir nebus pripažintas teisėtu“, – suformuluota 1970 m. JT rezoliucijoje dėl „Draugiškų santykių ir bendradarbiavimo tarp valstybių pagal Jungtinių Tautų chartiją“. Todėl tarptautinė bendruomenė privalo jokiu būdu nesutikti, kad būtų įteisinti tokie tarptautinės teisės pažeidimai kaip Rusijos įvykdyta Krymo aneksija, Maskvos primetama kontrolė Ukrainos teritorijoje ar Kyjivo suvereniteto apribojimai. Nesugebėjimas patraukti Rusijos atsakomybėn sukels „moralinę riziką“ saugumo politikai. Ant kortos būtų pastatyta daug daugiau negu taika Ukrainoje ir šalies saugumas. Vakaruose yra manančių, kad Europos saugumo tvarka nebeegzistuoja. Tačiau būtent to Maskva ir siekia, numačiusi sau tinkamus tariamos atskaitomybės kriterijus. Kaip klaidingai interpretavome Rusiją Bent jau po 2014 m. turėjo būti aišku, kad Rusija pažeidė dešimt pagrindinių Helsinkio baigiamojo akto principų, vadinamųjų įsakymų, tačiau ji jau gerokai anksčiau kvestionavo ir bandė atmesti ESBO įsipareigojimus. Nepaisant to, daugelis neįstengia suvokti susiklosčiusios situacijos grėsmingų pasekmių pirmiausia todėl, kad nuo pat Šaltojo karo pabaigos ESBO valstybių požiūris į Rusiją – ir saugumą apskritai – grindžiamas klaidingomis prielaidomis. ESBO veikė nedrąsiai arba neadekvačiai, ypač reaguodama į Maskvos agresiją 2014 m. Pirmoji klaidinga prielaida, kad tarpvalstybinių konfliktų era Europoje baigėsi. Po Šaltojo karo dėmesys nuo konfliktų tarp valstybių nukrypo į vidines rietenas, kurių valdymo priemonė yra tarpininkavimas. Tarpvalstybiniai konfliktai buvo laikomi neracionaliais, todėl net neįsivaizduojamais. Tyrimai apie taikos ir priešpriešos ciklus buvo pritaikyti praktikoje ir darė įtaką ESBO darbui. Taigi konfliktai buvo suvokiami labiau kaip moksliniai reiškiniai, kuriuos galima tyrinėti ir empiriškai analizuoti, laikantis tam tikrų tipinių modelių. Kalbant apie konflikto šalis, nebuvo daromas skirtumas tarp agresoriaus ir agresijos aukos. Antroji klaidinga prielaida ta, neva konflikto įšaldymas reiškia taiką. Rusija 10-ajame dešimtmetyje jau turėjo nusistačiusi formatus ir net precedentus, užtikrinančius, kad nė vienas iš „įšaldytų konfliktų“ negalės būti išspręstas be Maskvos sutikimo. Gudriai pasinaudojo konfliktais, pavyzdžiui, siekdama, kad Gruzija ir Moldova netaptų visiškai suvereniomis, nepriklausomomis valstybėmis, nepriartėtų prie ES, prie NATO. Vakarai 10-ajame dešimtmetyje leido tam įvykti tikriausiai todėl, kad nematė reikalo kištis į Rusijos „galinį kiemą“, manė, esą normatyvinė konvergencija vyksta savaime, o Maskva šiuos konfliktus instrumentalizuoja laikinai. Iš principo galima teigti, kad bet kokie ESBO veiksmai turėtų atkurti pagarbą šios organizacijos principams ir įsipareigojimams. Tačiau derybų logika, politinės realijos ir netinkamas konfliktų valdymas nuolat iš naujo juos pažeisdavo. Kai Rusija 2014 m. užpuolė Ukrainą, tapo aišku, kad ESBO nepasimokė iš savo klaidų. Vengdama įvardyti konflikto šalis ir net pabrėždama agresoriaus kaip taikdario (sic!) vaidmenį, tiesiogiai prisidėjo prie karo įšaldymo pagal fronto liniją, o netiesiogiai įteisino Ukrainos teritorinio vientisumo, suvereniteto apribojimus, paneigė šalies teisę savarankiškai priimti sprendimus. Norima išvengti eskalacijos ir užtikrinti stabilumą. Vis dėlto ne visi sprendimai, paremti ESBO principais ir įsipareigojimais, atitinka Europos saugumo tvarką. Konstruktyvus dviprasmiškumas yra būtina diplomatijos dalis, ypač tokiai organizacijai kaip ESBO, nes ji pagrįsta bendru sutarimu. Tačiau kyla pavojus, kad jis gali tapti destruktyvus, ypač jei problema nėra teisingai suformuluota. Dar viena klaidinanti prielaida, esą konfliktus dažniausiai sukelia nesusipratimai ir netyčinis eskalavimas. Todėl tiek daug dėmesio buvo skiriama vadinamosioms pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo priemonėms, dialogui, glaudesniam bendradarbiavimui. Daugeliui atrodė, kad sąmoningas eskalavimas ar plataus masto karinė agresija prieš kitą valstybę yra visiškai neįmanoma. Šią nuostatą 2014 m. sustiprino Christopherio Clarko knyga „Lunatikai. Kaip Europa nuėjo iki 1914 m. karo“ (Sleepwalkers. How Europe Went to War in 1914). Clarko tezė, regis, buvo ta, kad klaidos ir nesusipratimai gali greitai peraugti į katastrofišką pasaulinį karą. Daugeliui politikų ir komentatorių atrodė, kad kraujo praliejimą reikia kuo greičiau sustabdyti, konfliktą įšaldyti ir pradėti derybas, kol Rusija ir Putinas neatsistojo piestu. 2014-aisiais buvo Sąjungininkų pajėgų išsilaipinimo Normandijoje 70-osios metinės. Su šia proga susijusi diplomatinė veikla lėmė 1-ąjį ir 2-ąjį Minsko susitikimus, Normandijos formatą, trišalę kontaktinę grupę ir kitas „akcijas“. Tai suteikė Maskvai puikią galimybę priversti Vakarų partnerius, kad įtikintų Ukrainą sutikti su Rusijos kišimusi į kaimyninės šalies vidaus reikalus. Kremlius jau turėjo nusistovėjusį priemonių rinkinį konfliktams įšaldyti, juos įrėminti ir sukurti mechanizmus, suteikiančius Rusijai galimybę visiškai kontroliuoti „procesą“. Šveicarija, pirmininkaudama ESBO 2014 m., sunkiai sprendė konfliktą, kurį vadino „Ukrainoje ir aplink ją“. Buvo manoma, kad nereikėtų išskirti Rusijos kaip šalies agresorės, atmetančios ESBO principus ir įsipareigojimus. Tai atskleidė šios organizacijos, siekiančios konsensuso, dilemą: ESBO negali imtis rimtų veiksmų prieš savo narę, nors ji įžūliai pažeidžia Helsinkio baigiamąjį aktą. Be to, aiškus Rusijos išskyrimas ar kritika daug kam atrodė pernelyg kelianti eskalacijos riziką. Tai veda prie dar vienos klaidingos prielaidos: Rusiją galima nukreipti teisinga linkme, todėl nereikėtų jos provokuoti. Nenoras „provokuoti“, pastangos siekti dialogo bei (vienašališko) įtampos mažinimo (détente) buvo giliai įsišaknijęs tiek ES, tiek NATO. Pavyzdžiui, Baltijos šalims kurti konkrečių gynybos planų aljansas nepradėjo iki pat 2014 m. ES laikėsi savotiškos dviejų krypčių politikos, viena vertus, smerkdama Rusijos smurtą ir tarptautinės teisės pažeidimus, antra vertus, ieškodama konstruktyvaus bendradarbiavimo dėl abipusės naudos. Daugelis suvokė vidinį darbo pasidalijimą – NATO ir ES yra Rusijos kritikos forumai, ESBO skatina bendradarbiavimą ir dialogą. Platesniame saugumo politikos kontekste, vos metams praėjus po karo Gruzijoje, Obamos administracija pradėjo atkurdinėti santykius su Rusija. Nordstream 1 buvo atidarytas 2011 m., o darbai, tiesiant Nordstream 2, nenutrūko, net Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą 2014 m. Galima drąsiai teigti, kad Vakarų signalai Maskvai nebuvo nuoseklūs. Net ir po 2014 m. vis dar buvo svarstoma iš Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos atimti suverenią teisę savarankiškai spręsti saugumo politikos klausimus, planuota įkurti sanitarinį kordoną, atsižvelgiant į „teisėtus“ Rusijos saugumo interesus. Kai kurie netgi teigė, kad saugumo garantijas šioms šalims galėtų suteikti Rusija. Vakarų diskusijose nuo 2014 m. atramos tašku tapo Rusijos naratyvai ir dezinformacija: esą Ukrainoje konfliktas tarp rusakalbių ir ukrainietiškai kalbančiųjų yra amžinas; Ukraina – susiskaldžiusi, net dirbtinė valstybė; Krymas iš tikrųjų priklauso Rusijai; Ukrainą valdo naciai... Tuo pat metu daugelyje ES ir NATO šalių vyko diskusija apie „teisėtus Rusijos saugumo interesus“, atseit ji jaučia grėsmę dėl aljanso plėtros. Visa tai intensyviai kurstė Maskvos propaganda. Tai, kad nė viena su Rusija besiribojanti šalis nuo 2004 m. neprisijungė prie NATO, buvo lengvai pamiršta, o Ukrainos narystė 2013–2014 m. aljansui neatrodė svarbi, atseit ne viskas taip vienareikšmiška. Buvo net manoma, kad galima nepaisyti visapusiško saugumo sampratos. Nemažai veikėjų nenorėjo matyti arba nesugebėjo įžvelgti ryšio tarp politinio valdymo, pasaulėžiūros, ideologijos (įskaitant demokratiją, pagarbą žmogaus teisėms) ir grėsmės, kuri keliama kitoms valstybėms. Tačiau būtent ši sąsaja turėtų rūpėti ESBO, deklaravusiai unikalią visapusiško saugumo sampratą. Grėsmės vertintinos, remiantis suvokimu ir pajėgumais, o ne ketinimais, – kad ir kaip techniškai skambėtų ši prielaida, jos pasekmės buvo toli siekiančios. Bandydama įtraukti Rusiją į dialogą dėl naujos saugumo aplinkos, ESBO nusprendė 2014 m. Ministrų taryboje įsteigti žymių asmenų grupę, kuri pradėjo vadinamąjį struktūrizuotą dialogą, kad paskatintų įprastinės ginkluotės kontrolę ir padidintų karinį tarpusavio pasitikėjimą. Tikriausiai bandyta deeskaluoti situaciją ir nuteikti Rusiją įpareigojančiam dialogui. Abi iniciatyvos buvo nesėkmingos. 2015 m. paskelbtoje grupės ataskaitoje „Grįžimas prie diplomatijos“ daugiausia dėmesio skirta tam, kad bendromis pastangomis būtų sumažintas nerimas šalių, esančių buferinėje zonoje tarp Rusijos ir ES / NATO. Kaip sprendimo dalis pasiūlytos pilkosios arba buferinės zonos, sanitariniai kordonai. Vertinant grėsmes, ketinimai buvo laikomi antraeiliais. Neatitikimas tarp to, ką Rusija sakė, ir to, kaip elgėsi, nebuvo vertinamas pakankamai rimtai. Egzistavo tik grėsmės suvokimas – esą tai subjektyvus dalykas, nulemtas karinės galios disbalanso. Tačiau Maskvos keliama grėsmė nebuvo vien subjektyviai suvokiami ketinimai, kaip dabar jau puikiai žinome.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama