Fredrik LÖJDQUIST. NUO HELSINKIO IKI PLATAUS MASTO INVAZIJOS (1)

Fredrik LÖJDQUIST. NUO HELSINKIO IKI PLATAUS MASTO INVAZIJOS (1)...Fredrik LÖJDQUIST NUO HELSINKIO IKI PLATAUS MASTO INVAZIJOS Rusija, Europos saugumas ir ESBO Rusijos karas Ukrainoje ir žmogaus teisių neigimas yra sukrečiantys įvykiai, kuriems užkirsti kelią turėjo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO). Kodėl ji neįvykdė šios užduoties? Atsakymą slepia klaidingų nuomonių apie Rusijos ketinimus ir apie saugumą apskritai virtinė. Nuo 2022 m. vasario 24 d. visiems tapo aišku, kad Rusija ne tik metė iššūkį, bet ir visais atžvilgiais pažeidė tvarką, nustatytą dviem Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) steigimo dokumentais – tai 1975 m. Helsinkio baigiamasis aktas ir Paryžiaus 1990 m. chartija. Didžiausio masto, brutaliausias karinės agresijos aktas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo kartu su branduoliniu šantažu reiškia, kad susiduriame su ilgalaike struktūrine ir sistemine Rusijos krize, darančia pragaištingą įtaką tarptautinei teisei, pasaulinei taisyklėmis pagrįstai tvarkai ir Europos saugumui. Reikšminga Kinijos parama Maskvai, karinis Kremliaus bendradarbiavimas su Iranu ir Šiaurės Korėja rodo, kad čia toli gražu ne vien Europos rūpestis. Juo labiau tai ne Ukrainos krizė. Vėlyvoji Sovietų Sąjunga iš esmės laikėsi status quo, orientavosi į sienų įtvirtinimą ir įteisinimą, kuris buvo pagrindinė Maskvos paskata 1975 m. dalyvauti debatuose Helsinkyje. Bet Putino Rusija yra revanšistinė, revizionistinė, keičianti valstybių sienas pagal savo kolonijinį, imperialistinį planą, naudojanti didelio masto karinę jėgą, grasinanti branduoliniu ginklu. Rusijos išorinė agresija yra glaudžiai susijusi su vidinėmis represijomis, kurios šiandien jau pasiekė beveik totalitarinį mastą. Būtent tokio tipo raidai ir buvo siekiama užkirsti kelią, steigiant ESBO, kad būtų visapusiškai užtikrintas saugumas. Tarptautinės teisės, saugumo tvarkos ir platesnio Europos projekto ateitis priklausys nuo to, ar bus leista Rusijai, turinčiai didžiausią branduolinių ginklų arsenalą, nuolatinei JT Saugumo Tarybos narei, skinti savo agresijos vaisius. Tada Kremlius padarys išvadą, kad jėgos naudojimas, hibridinis karas ir nuolat keliama branduolinė grėsmė yra tinkama priemonė ketinimams įgyvendinti, nesutaikomai priešiškiems tikslams pasiekti. Be to, kaip aiškėja nuo Donaldo Trumpo administracijos atėjimo į valdžią, ateitis priklausys nuo to, ar Europa sugebės atlaikyti spaudimą, kad ne tik priimtų, bet ir įteisintų tai, kas gali tapti Amerikos „sandėriu“ su Rusija. Nuo pat pradžių Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija (ESBK), vėliau ESBO buvo instrumentas ir forumas valdyti transatlantinių Vakarų santykiams su Maskva. Helsinkio derybos, be kita ko, tapo įmanomos, paklusus Maskvos reikalavimui, kad būtų pripažinta jos pokarinė hegemonija Rytų Europoje. Helsinkio baigiamasis aktas 1975 m. buvo pirmas pasiektas susitarimas dėl taikos Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Todėl verta atidžiau panagrinėti ESBO normas ir principus, kuriais grindžiami santykiai su Rusija. Kas lėmė, net sudarė sąlygas jos plataus masto invazijai į Ukrainą 2022 m. vasario 24 d.? Tvarka, susiklosčiusi po Antrojo pasaulinio ir po Šaltojo karo Helsinkio baigiamasis aktas įkvėpė keletą judėjimų už žmogaus teises, demokratiją ir teisines valstybes Maskvos kontroliuojamame Rytų bloke. Vidurio Rytų Europoje atsirado Helsinkio komitetai, „Chartija 77“, Solidarność, o Sovietų Sąjungoje įsitvirtino Andrejus Sacharovas, kiti pogrindžio disidentai. Rašytojai Milanas Kundera, Václavas Havelas, György’s Konrádas, Adamas Michnikas 9-ajame dešimtmetyje atsisuko prieš Jaltos sutartį, kurią laikė atsakinga, kad Vidurio Europos valstybės ir žmonės atsidūrė sovietų kalėjime. Nacionalinis išsivadavimas ir asmeninė laisvė ėjo koja kojon. Įkvėptas libertarinės 9-ojo dešimtmečio dvasios, Helsinkio baigiamasis aktas išprovokavo judėjimus, tapusius esmine dalimi to jėgos lauko, kuris paskatino laisvės revoliucijas Vidurio Europoje 1989 m., o 1991 m. lėmė Sovietų Sąjungos žlugimą. Įsitvirtino vieningos, laisvos ir taikios Europos idėja. Istorijos jėgos įgavo pagreitį, triuškindamos diktatūras ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Labiau filosofiškai nusiteikusieji pritarė Francis’o Fukuyamos įsitikinimui, kad įvyko hegeliška istorijos pabaiga. Žvelgiant atgal, sunku įsivaizduoti, kad buvo įmanoma visa tai įtvirtinti ir kodifikuoti Paryžiaus chartijoje dar 1990-aisiais, likus metams iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Europos istorijoje 10-asis dešimtmetis sėkmingai gydė Antrojo pasaulinio karo ir dviejų totalitarinių režimų – nacizmo ir komunizmo – padarytas žaizdas. Baltijos šalys atgavo nepriklausomybę, Vokietija buvo suvienyta, visoje Europoje, nors ir netobulai, ne itin sklandžiai, įsigalėjo demokratija, rinkos ekonomika. Europos Bendrija buvo pertvarkyta į Europos Sąjungą, neutralios šalys – Švedija, Suomija ir Austrija – tapo ES narėmis, kiek vėliau Vidurio Rytų Europos valstybės pasiekė dvigubos narystės – ES ir NATO. Europos atgimimo idėja įgavo pagreitį. Nepaisant didelių sukrėtimų, tokių kaip karai Balkanuose, Čečėnijoje, Kalnų Karabache, Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje, raidos kryptis atrodė aiški. Vidurio Rytų Europos gyventojams tai, kad buvo kovojama su bjauria Jaltos sutartimi, leidusia engti asmenis, tautas, valstybes, ir kad pavyko ją nugalėti, reiškė pažangą. Maskvos įtaka akivaizdžiai silpnėjo. Būtent remiantis šia dvasia ESBK buvo pertvarkyta į ESBO, tuo pat metu priimta ir keletas pagrindinių dokumentų. Išsami saugumo koncepcija toliau plėtota 1991 m. Maskvos dokumente. Buvo įsteigtos kelios autonominės institucijos, skirtos teisių apsaugai, pilietinei visuomenei suteikta galimybė kasmetiniame susitikime Varšuvoje reikalauti vyriausybių atsakomybės dėl Žmogiškojo matmens užtikrinimo. Įsteigtos vadinamosios lauko misijos. 10-asis dešimtmetis buvo ESBO aukso amžius. Tai davė pagrindą manyti, kad ši plėtra, eksplicitinė ar implicitinė, remiasi normatyvinės konvergencijos idėja. Visuotinis saugumas grindžiamas bendrų normų, kurios laikomos universaliomis, laikymusi, to pagrindas – JT Chartija ir Žmogaus teisių deklaracija. Reliatyvizmas ir tapatybės politika dar tik šmėžavo horizonte, kaip savo knygoje „Civilizacijų susidūrimas“ rašė Samuelis Huntingtonas. Žinoma, kelyje bus kliūčių, bet Rusija tikrai šiek tiek jau kitokia, todėl galiausiai paseks kitų pavyzdžiu. Bent jau tokia buvo idėja. Tačiau dabar žinome, kad ne visi tuo džiaugėsi. Anuomet Drezdene dislokuotas KGB pulkininkas leitenantas Vladimiras Putinas buvo pasibaisėjęs. Bet ar Vakarai suprato, ką iš tikrųjų Putinas turėjo omenyje, kai 2005 m. pareiškė, kad Sovietų Sąjungos žlugimas – didžiausia geopolitinė XX a. katastrofa? Iki 2007 m. pasidarė aišku, kad normatyvinė konvergencija užleido vietą normatyvinei divergencijai. Tai, ką anksčiau laikėme išsprendžiamomis problemomis (Čečėnija, Abchazija, Pietų Osetija, Padniestrė, aplinkybės, kaip į valdžią 1999 m. rudenį atėjo Putinas, nesutarimai Vakarų Balkanuose, ypač dėl Kosovo ir Bosnijos), dabar ėmė atrodyti sisteminės bėdos su besiformuojančia ideologine sistema. Antrojo pasaulinio karo rezultatų, ypač Jaltos konferencijos, reikšmė kaip ir Sovietų Sąjungoje Brežnevo laikais buvo vis labiau pabrėžiama, o vėliau Rusijos Federacija tą ėmė laikyti savo tapatybės ir teisėtumo pagrindu. Europos saugumo koncepcija, atsiradusi po Antrojo pasaulinio karo ir gyvavusi iki Šaltojo karo pabaigos, vėl įtraukta į darbotvarkę, kai Rusija 2014 m. įsiveržė į Ukrainą. Tai reiškė JT chartijos ir apskritai tarptautinės teisės atmetimą. Paryžiaus chartija 1990 m. naujajai Europai ne tik išplėtojo išsamią saugumo sampratą, bet ir įtvirtino kiekvienos valstybės suverenią teisę savarankiškai priimti sprendimus dėl saugumo ir užsienio politikos. Būtent ji šiandien yra svarbiausia Ukrainai. Europos saugumo tvarką istoriškai unikalia daro ESBO „visapusiško saugumo samprata“, kuri sąlygas valstybėse, ypač pagarbą demokratijai, žmogaus teisėms ir teisinei valstybei, susieja su saugumu tarp valstybių. Atskleidžiamas akivaizdus ryšys – vidaus represijos griežtėja, kai griebiamasi agresijos prieš išorę. Idėja ta, kad tvari taika ir saugumas įmanomas, tik laikantis bendrų įsipareigojimų ir principų, užtikrinančių demokratiją ir žmogaus teises. Vakarai po Antrojo pasaulinio karo pabrėžė JT chartiją, Žmogaus teisių deklaraciją, taisyklėmis pagrįstą bendradarbiavimą, o Maskva laikėsi iš esmės kitokio požiūrio į pasaulio tvarką – kertiniais pokarinio laikotarpio akmenimis vadino Jaltos konferenciją, karinę jėgą (ypač branduolinę ginkluotę) ir veto teisę JT Saugumo Taryboje. Būtent šie dalykai užtikrino „teisingą“ sovietų imperijos plėtrą po Antrojo pasaulinio karo ir Maskvos įtaką pasaulyje. Todėl tvarką, susiklosčiusią pasibaigus Šaltajam karui, Maskva vis labiau siejo su prestižo praradimu, kažkuo, kas primesta Rusijai laikinu jos silpnumo laikotarpiu, tą „istorinę neteisybę“ planavo anksčiau ar vėliau ištaisyti. Savo kalboje Miunchene 2007 m. Putinas pareiškė, kad ši saugumo tvarka Rusijai nepriimtina, vietoj to pasiūlė vadinamąją Europos saugumo sutartį, kuri iš esmės būtų suteikusi Maskvai veto teisę dėl kitų šalių sprendimo stoti į NATO ir ES. Karas prieš Gruziją 2008 m. parodė, kad Kremlius pasirengęs naudoti karinę jėgą savo politiniams tikslams pasiekti. Tačiau po to, kai Rusija 2014 m. užpuolė Ukrainą, Putino devizas tapo „naujos taisyklės arba jokių taisyklių“ – kitaip tariant, arba taisyklės, tinkamos Maskvai, arba chaosas ir anarchija. Dar paprasčiau tariant, galingesnis visada teisus.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama