Elvina BAUŽAITĖ. EXUPÉRY POROS MEILĖS ISTORIJA IR BESITĘSIANTI TARPPLANETINĖ KELIONĖ (2)

Elvina BAUŽAITĖ. EXUPÉRY POROS MEILĖS ISTORIJA IR BESITĘSIANTI TARPPLANETINĖ KELIONĖ (2)...Toji mintis buvo beprotiškesnė už visas, kurios būtų galėjusios šauti jam į galvą. Tonijaus akyse ji išvydo azartą. Jos vyras susijaudinęs linktelėjo. – Jau radau žmogų, kuris duos man lėktuvą. Be to, jau informavau laikraštį Paris-Soir. Šiai istorijai jie nori skirti visą straipsnių seriją ir siūlo gerą atlygį. Bet tik premija, tik prakeikta premija, kurią aš pelnysiu, brangioji, leis mums pamiršti visus rūpesčius. 150 000 frankų! […] – Negi tu nejauti tokio jaudulio, kokį jaučiu aš? Apie šį skrydį bus rašoma istorijos vadovėliuose. O svarbiausia, kad tenai, Saigone, turėsiu progą vėl pamatyti savo seserį Simoną ir galėsiu praleisti su ja šiek tiek laiko. Konsuela paėmė vieną austrę, garsiai siurbtelėjusi išgėrė sūrų padažą ir nugurkė gleivėtą jūrų gyvį. Jai trūko žodžių. [...] Konsuela slapta sunėrė pirštus ir ėmė melstis“ (p. 196, 204). Ką reiškia būti rašytojo žmona, ką reiškia būti piloto žmona? Ko gero, tiksliausias ir paveikiausias atsakymas telpa šiose ištraukose, iš kurių pirmoji liudija, kad pati tikriausia didžiausios meilės išraiška yra visiškas pasitikėjimas – absoliuti laisvė, kurios gyvybiškai reikia pilotui. Antroji leidžia įsitikinti, kad rašymas ir skraidymas yra Antoine’o tapatybės neatsiejamos dalys. „Laikraščiai pasitiko šį pranešimą ir plėtė informaciją tol, kol ši užėmė ištisus puslapius, be to, spausdino žemėlapius ir prieš išskrendant aerodrome padarytas nuotraukas, įskaitant ir tą, kurioje buvo įamžintas Tonijaus ir Konsuelos atsisveikinimo bučinys. Paklausta, ką jaučia, Konsuela patikino besididžiuojanti savo vyru. O ką dar ji galėjo pasakyti? Kad jau iki gyvo kaulo nusibodo laukti? Kad jokiai kitai moteriai nelinkėtų tekėti už tokio nuotykių ieškotojo? Kad būtų mielai liepusi tuojau pat nutraukti šį skrydį, susigrąžinusi Tonijų ir persikėlusi su juo gyventi į sodybą už miesto? Aišku, kad ne. Todėl Konsuela šypsodamasi pozavo fotografams, atrodė visiškai savimi pasitikinti, gyrė savo vyro pilotavimo įgūdžius ir vylėsi, kad dangus vėl grąžins jai Tonijų gyvą ir sveiką. [...] Už lango viešpatavo gvatemališka vasara, gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Jos malda keliavo į dangų, ji prašė, kad šis lovoje gulintis vyras gyventų; jos vyras, kaip ją patikino, nors kol kas Konsuela sunkiai begalėjo jį atpažinti. Ji čia sėdės diena iš dienos, saugos jį, kalbėsis su juo. Klausysis, ką sako gydytojai, žiūrės, kad jam nenupjautų rankos, bent jau tol, kol sepsis nekels grėsmės ligonio gyvybei. Ta ranka neatsiejama nuo galvos, kuri sugalvodavo tokias gražias istorijas. Konsuela buvo tikra, kad dvasia šiame kūne dar gyva. Jis vėl ims valdyti kūną ir naudosis juo geriems tikslams. Taip ir bus! Ji ragins Tonijų tai daryti, nors jis veikiausiai jos negirdės. Ji palaikys jį ir bus šalia, kaip dera žmonai. Nors jis ją ir pavarė. Nors jų santuoka galbūt jau iširo. Bet kol kas Konsuela priklauso jam ir ketina jį saugoti šioje ligoninėje, kurioje gydytojai kalba ispaniškai, dėl to jis, atgavęs sąmonę, negalės su jais susišnekėti. Ji bus čia. En los buenos y malos días, kol mirtis mus... Ne! Konsuela pašoko ir šalia lovos ėmė sparčiai žingsniuoti pirmyn atgal. Jos vyras... Jis atsities. Jis – kovotojas, stovukas, užsispyrėlis prancūzas. Jis išgyvens“ (p. 206, 275). Villard romane labai jautrus Antoine’o atsisveikinimas su Consuela, prieš išvykstant į, kaip dabar jau žinoma, paskutinę misiją. Kita vertus, skrydis, sutuoktinį, rašytoją, kūrėją, karo pilotą, lakūną atėmęs iš gyvenimo, padovanojo jį amžinybei. Tokia lemties kaina. „– Sudie, mano gyvenimo meile. Mano rože. – Tonijus pabučiavo ją į akių vokus, tad Konsuelai teko užsimerkti. – Neatsimerk. Kai vėl atmerksi akis, galbūt pamatysi mane grįžtantį su žila barzda arba raišą, ir būsiu tau gražus kaip apsnigtas, karo sniegu nuklotas medis. Konsuela juto, kaip Tonijus paima ją už rankų ir palengva ima trauktis atatupstas, kol jo pirštai išslydo jai iš delnų. Girdėjo, kaip jis pasiėmė lagaminus, kaip žengė parketu, kaip užkaukė Hanibalas ir atidaromos virstelėjo durys. Ir tyliai užsivėrė“ (p. 416). Nors apysaką „Mažasis princas“ Antoine’as de Saint-Exupéry dedikavo draugui, vis dėlto tikroji kūrinio įkvėpėja ir, ko gero, vieną dieną Rožė, kitą dieną Lapė, o trečią ir pats Mažasis princas buvo būtent Consuela, į kurios nuotrauką žvelgdamas rašytojas ir nupiešė šį amžinai tyrą vaiką tarpplanetinėje kelionėje, veikėją, kuris pažįsta pačią būtį, kalba kiekvienam iš mūsų tiesiai į širdį. Exupéry poros meilės istorijai ypač tinka šie žodžiai: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. [...] Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 1, 3–8).2 1 Antoine de Saint Exupéry. Mažasis princas. Vertė Pranas Bieliauskas. Vilnius: Alma littera. 2024, p. 98; Mažasis princas žemaitiškai. Vertė Juozas Pabrėža. Vilnius: Jean Marc Probst Foundation for the Little Prince („Mažojo princo“ fondas), M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas, 2024, p. 102; Mažasis princas aukštaitiškai. Vertė Daiva Kardelytė Grinevičienė, Vytautas Kardelis. Vilnius: Jean Marc Probst Foundation for the Little Prince („Mažojo princo“ fondas), M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas, 2024, p. 100. Mažasis princas dzūkiškai. Vertė Juozas Žitkauskas. Vilnius: Jean Marc Probst Foundation for the Little Prince(„Mažojo princo“ fondas), M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas, 2024, p. 100. 2 Šventasis Raštas. Iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys, Česlovas Kavaliauskas ir kt. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 2009, p. 2409.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama