Elvina BAUŽAITĖ EXUPÉRY POROS MEILĖS ISTORIJA IR BESITĘSIANTI TARPPLANETINĖ KELIONĖ (1)

Elvina BAUŽAITĖ EXUPÉRY POROS MEILĖS ISTORIJA IR BESITĘSIANTI TARPPLANETINĖ KELIONĖ (1)...Elvina BAUŽAITĖ EXUPÉRY POROS MEILĖS ISTORIJA IR BESITĘSIANTI TARPPLANETINĖ KELIONĖ Sophie Villard. Ponia Egziuperi ir dangaus žvaigždės. Iš vokiečių kalbos vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera. 2022. 432 p. Tikrai ne vienas žmogus, paklaustas apie savo gyvenimo knygą, įvardija Antoine’o de Saint-Exupéry apysaką „Mažasis princas“. Jungtinėse Amerikos Valstijose 1943-iaisiais išleistas kūrinys, kuriam iliustracijas sukūrė pats rašytojas, 2017 m. duomenimis, jau išverstas į 300 pasaulio kalbų, bendras tiražas viršija 200 milijonų, tad klasika tapęs pasakojimas apie Mažąjį princą yra antras leidinys po Biblijos pagal sklaidą. Šiemet, minint „Mažojo princo“ autoriaus 125-ąsias gimimo metines, įdomu, ką žinome apie šį prancūzų rašytoją? Antoine’o de Saint-Exupéry gyvenimą galima tapatinti su lėktuvo skrydžiu, kurį pirmąkart patyrė, būdamas vos dvylikos. Galbūt ši patirtis ir lėmė, kad tapo profesionaliu lakūnu. Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo karo žvalgybos aviacijoje. Praėjus vos metams nuo „Mažojo princo“ pasirodymo, 1944 m. liepos 31-ąją išskridęs vykdyti karinės užduoties, rašytojas dingo be žinios. Tik 2000-aisiais prie Marselio krantų buvo aptiktos jo pilotuoto naikintuvo Lockheed P38-5 liekanos. Vis dėlto ir dabar Exupéry mirties priežastis nėra patvirtinta. Labiausiai tikėtina versija, kad dvimotoris orlaivis pateko į mūšį, pilotas žuvo nuo kulkosvaidžių ugnies. Žymiosios apysakos autorius parašė ir kitų ne mažiau reikšmingų kūrinių – tai romanai „Pietų paštas“ (Courrier sud, 1929) ir „Naktinis skrydis“ (Vol de nuit, 1931), lyrinių reportažų rinkinys „Žemė žmonių planeta“ (La Terre des hommes, 1938), apysaka „Karo lakūnas“ (Pilote de guerre, 1942), lyrinė proklamacija „Laiškas įkaitui“ (Lettre à un botage, 1943), nebaigtas romanas „Citadelė“ (Citadelle, išleistas 1948), „Jaunystės laiškai (1923–1931)“ (Lettres de jeunesse (1923–1931), 1953), „Karo užrašai“ (Écrits de guerre, 1982), publikavo apybraižų, reportažų, straipsnių. Galima teigti, kad Exupéry gyvenimą simboliškai atitinka jo sukurta „Mažojo princo“ istorija – limituotą žmogaus būtį Žemėje tam tikru atžvilgiu pratęsia kūrybos gyvavimas, paneigiantis mirtį, teikiantis kūrėjui amžinybės perspektyvą. Tą patvirtina neblėstantis skaitytojų dėmesys, nekvestionuojama jų meilė (pernai išleistas ir naujas vertimas į lietuvių kalbą bei pristatyti vertimai į žemaičių, aukštaičių, dzūkų tarmes).1 Exupéry kaip ir Mažasis princas keliauja tarp realybių, liudydamas žmogiškumą, taurias amžinąsias vertybes, kurių svarba kasdien darosi vis aktualesnė. Šiuolaikinį pasaulį apraizgant išmaniosioms technologijoms su dirbtiniu intelektu, žmonės vis labiau panyra į vienišumo liūną, pražūtingai artėdami prie autoizoliacijos... Verta ir vertinga atsiversti Exupéry knygas, prisiminti ar pirmąkart perskaityti dar neatrastus veikalus, susipažinti su rašytojo biografija. Šiame straipsnyje aktualizuojama vokiečių rašytojos, slapyvardžiu Sophie Villard, knyga „Ponia Egziuperi ir dangaus žvaigždės“ (viršelio iliustracijos autorė Elisabeth Ansley, lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko) apie Antoine’o žmoną Consuelą. Kodėl būtent šis kūrinys, juolab romanas pasirinktas ir rekomenduojamas, kaip būdas pažinti asmenybę? Pirmiausia Villard – žurnalistė, trijų knygų autorė, lietuvių kalba kol kas išleista tik aptariamoji, tačiau yra parašiusi knygą ir apie garsiąją meno kolekcionierę Peggy Guggenheim, ir apie Gustave’o Eiffelio žmoną Adrienne’ą Bourgès. Šiuo metu kuria sagą apie legendinę juvelyrų Cartiers keturių kartų dinastiją. Villard puikiai valdo kalbą, kiek leidžia spręsti lietuviškas vertimas, meistriškai aprėpia dokumentinę medžiagą, kurią paverčia intriguojančiu grožinės literatūros kūriniu. Įtraukiantis, paveikus siužetas leidžia patirti ne tik skaitymo malonumą, bet kartu sužinoti tikrą istoriją, tarsi gyvai asmeniškai susitinkant su kadaise gyvenusiais žmonėmis – tikraisiais knygos veikėjų prototipais. Consuela de Saint-Exupéry verta dėmesio ne vien kaip žymiojo rašytojo žmona. Mokėsi tapybos, atkakliai siekė menininkės karjeros. Po mirties rasti jos rašyti ir (ar) į diktofono juostelę įskaityti dienoraščiai, laiškai dingusiam vyrui pelnė nekvestionuojamą rašytojos titulą. Dvi Consuelos knygos „Rožės memuarai“ (Memorias de la Rosa, 2000), „Meilės laiškai“ (Cartas de amor, 2001) išsamiai perteikia turiningo, bet labai nelengvo jos gyvenimo istoriją. Vis dėlto dienoraštis, laiškas yra labai asmeniški, intymūs liudijimai sau ar itin artimam žmogui, todėl subjektyvių Consuelos atverčių nereikėtų priimti kaip gryniausios tiesos. Daugelis menininkų yra labai jautrios, emocingos asmenybės, jų buitis ir būtis tarytum savaime aistringa, intensyvi, juolab gyvenant karo sąlygomis. Exupéry pora turėjo palikti gimtąją Prancūziją, emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Antoine’as, ,,būdamas pilotas, ne kartą dalyvavo įvairiose misijose, pasmerkdamas Consuelą ilgiems išsiskyrimams, slegiančiai nežiniai, nujaučiant ar (ir) akivaizdžiai matant, kad mylimas vyras iš labai arti žvelgia mirčiai į akis... Vis dėlto nepriklausomos autorės, kaip trečio asmens, žiūros perspektyva Antoine’o ir Consuelos istorijai suteikia tam tikro objektyvumo, kurį argumentuoja Villard romano pabaigoje pateikiamas literatūros sąrašas, rodantis įsigilinimą į faktinę tiesą, siekiant ją atskleisti. „– Eikš pas mane, paukšteli. Kartu pasiklausykime muzikos ir pasvajokime. Ar žinai, kaip svarbu svajoti? Žmogus negali gyventi be svajonių. [...] Apie ką svajojo Tonijus, Konsuela nežinojo. O ji svajojo, kad jųdviejų gyvenime būtų dar daug tokių vakarų kaip šis“ (p. 152). Idiliška būtis tėra akimirka, kurių Exupéry poros tikrovėje buvo labai nedaug. Antoine’as labai palaikė žmonos savirealizaciją, nors jų bendras gyvenimas ne visada leido Consuelai sutelkti dėmesį į savo poreikius. „[...] ji jaudindamasi įžengė į garbingos Ransono akademijos pastatą Monmartre. Iš buto Konsuela išėjo Tonijui dar miegant. Bet virtuvėje ant stalo rado jo paliktą išankstinį sveikinimą: „Linkiu daug džiaugsmo ir smagaus mokslo! Didžiuojuosi tavimi!“ Šalia buvo nupiešta moteris banguotais plaukais, stovinti prie molberto su didžiuliu teptuku ant peties. Ir bučinukas“ (p. 152). Villard romane atskleidžiama, kad ponia Exupéry itin skatino literatūrinę vyro raišką. Antoine’as neretai pasiduodavo bohemiškam gyvenimui, vaikiškai, vėjavaikiškai leisdavo pinigus, negalvodamas apie realias finansines galimybes. Literatūrinis jo darbas buvo svarbus šeimos pragyvenimo šaltinis. Vis dėlto Consuelai svarbiausia atrodė kūrybinė Antoine’o sėkmė. „Kai vėlyvą popietę grįždavo namo, Tonijus dažniausiai būdavo ką tik atsikėlęs, skubriai pabučiuodavo ją į skruostą ir išeidavo iš namų. Apgaubta mirtinos tylos Konsuela liūdnai žvelgdavo į jo rašomąją mašinėlę Remington, jau kelias savaites stovinčią ant darbo stalo su įsuktu tuščiu popieriaus lapu. Kada jam pagaliau pavyks taip susitvarkyti dienos režimą, kad vėl galėtų rašyti? Kada Tonijus supras, kad ši šlovės banga amžinai nesitęs ir kad negalima užmigti ant laurų?“ (p. 153). Kalbant apie Antoine’ą kaip rašytoją, lygiai taip pat svarbu kalbėti apie jį kaip pilotą – skraidymas buvo jo aistra, ne kartą vertusi rizikuoti gyvybe, leistis į pavojingiausias avantiūras. Galbūt tai lėmė adrenalino poreikis, galbūt nepasotinamas laisvės troškimas. „Konsuela delnu pliaukštelėjo sau per kaktą. Ir kodėl ji ištekėjo už tokio mažvaikio? Už to svajoklio. Ji nenorėjo nė girdėti, ką jis dar prasimanė. Geriau jau nežinos. Antuanas pasilenkęs sušnabždėjo: – Aš jį sumušiu. – Ką? – Tolimojo skrydžio iš Paryžiaus į Saigoną greičio rekordą. Iš čia į tenai nuskrisiu greičiau nei per devyniasdešimt devynias valandas! Iki šiol Konsuela, nors ir buvo įsitempusi, stengėsi tvardytis, bet dabar ją staiga apleido jėgos. Ji pasijuto kaip sparčiai oro netenkantis kamuolys, tad čiupo šampano taurę, kurią padavėjas buvo ką tik pastatęs ant stalelio, ir išlenkė iki dugno.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama